Etnologė Diana Martinaitienė abejoja, ar dar kas Lietuvoje pažymi javapjūtės pradžią – Prapjovų dieną.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Laima TRUMPYTĖ

Patį kalendorinės vasaros vidurį Lietuvoje žymi dvi šventės – pagoniškosios Prapjovos ir krikščioniškoji Škaplierinė. Kažin, ar kur nors dabar švenčiamos Prapjovos – tos dienos apeigas, ko gero, žino tik etnologijos specialistai. O štai Škaplierinė, Škaplierna - Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės šventė – tikrai pažymima atlaidais to vardo bažnyčiose. Nors kita vertus, ir atlaidai šiais laikais darosi kitokie.  

Prapjovos – apeigos derliui
Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė Diana Martinaitienė abejoja, ar XXI amžiuje, kai javus pjauna kombainais, kas dar prisimena Prapjovas – rugiapjūtės pradžios šventę su jos apeigomis, skirtomis deivei Žemynai.
„Mūsų protėviai, būdami žemdirbiai, be abejo, apeigomis pažymėdavo ne tik kiekvieno darbo pabaigą, bet ir pradžią, nes turėjo kažkokiu būdu užsitikrinti, kad darbas sektųsi, - sako etnologė. - Juolab kad nuo to priklausė svarbiausių pagrindinių javų – rugių – derlius, tai yra, tiesiog šeimos  išgyvenimas. Todėl ir buvo atliekamos apeigos, kad lietus javų nesuguldytų, nesupūdytų ir panašiai.“

Etnografai yra užrašę įvairiose Lietuvos vietose visokiausių pasakojimų, kokios apeigos buvo. Vienur apie rugių lauką buvo pakasama duona, kaip auka Žemynai, kitur buvo ant aukuro deginamos pirmosios nupjautos rugių varpos irgi šiai deivei, trečiur žmonės apėję laukus tik nupjaudavo rugių saują ir ją saugodavo, kad kitąmet jos grūdais pradėtų sėją.
„Ir žinoma, visur buvo vaišės. Tai visų kalendorinių švenčių privaloma dalis, - teigia Diana Martinaitienė. - Tačiau pasakyti, kokia tvarka ir kodėl buvo atliekami vienokie ar kitokie apeiginiai  veiksmai, negaliu, nes yra išlikę tik pabiri nurodymai, ką tą dieną galima ir ko negalima daryti.“
Pavyzdžiui, Prapjovos negalėjo vykti savaitės viduryje ir tą dieną nebuvo galima dirbti, kad vėjai namų stogų neplėštų, rugių neišguldytų. Be to, rugius reikėjo pradėti pjauti būtinai per pilnatį, kad derlius būtų gausus, pilnas, ir būtinai turėjo būti pabarstoma grūdų troboje, kad varnos stogų nedraskytų.

Etnologė sako abejojanti, kad būtent tą dieną prasidėdavusi tikroji javapjūtė – tiesiog buvo atliekami simboliniai, magiški veiksmai prieš tikrąją rugiapjūtės pradžią.
Apie kitą su Prapjovomis sutampančią šventę Diana Martinaitienė sako esanti tik girdėjusi (močiutė sakydavusi „Škaplierna“), bet nei šios šventės esme, nei šio žodžio reikšme nepasidomėjusi.

Škaplierius – išganymo ir apsaugos ženklas
Taigi liepos 16-ąją pagal bažnyčios liturginį kalendorių yra minima Karmelio kalno Švenčiausioji Mergelė Marija, liaudies vadinama Škaplierine.
Ši diena yra susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią karmelitų ordinui, kurio narių būdingas atributas – škaplierius.
Iš pradžių škaplierius buvo tik vienuolių aprangos dalis – ant abito dėvimas ilgas stačiakampis audeklo gabalas su iškirpte galvai, vėliau – juostele sujungti du audeklo gabaliukai su Kristaus ir šventųjų atvaizdais, pasauliečių dėvimi vienas ant krūtinės, kitas ant nugaros.

Beje, lenkiškas škaplieriaus pavadinimas yra kilęs iš lotyniško žodžio „scapula“, kuris reiškia ant pečių nešiojamą audeklo gabalą, o pečiai – Švenčiausiajai Mergelei Marijai pašvęsta kūno dalis.
XVII amžiuje Lietuvoje pradėjus kurtis vienuoliams karmelitams škaplieriai tapo populiarūs, juolab kad tai – išganymo, apsaugos nuo pavojų, ramybės ir amžinos sandoros ženklas.
Be to, įvairiose Lietuvos vietose dar anksčiau buvo pastatyta keletas Švenčiausiosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčių, kurios garsėjo liepos viduryje visą savaitę vykstančiais bažnyčių globėjos atlaidais.
Paskutiniais dešimtmečiais Škaplierinės atlaidai dažniausiai vyksta trumpiau – tris-keturias dienas ir per juos netrūksta pramoginių renginių, sporto varžybų bei kitų pasaulietinių pramogų.

Škaplierius – juostele sujungti du audeklo gabaliukai su Kristaus ir šventųjų atvaizdais, pasauliečių dėvimi vienas ant krūtinės, kitas ant nugaros, kaip išganymo ir apsaugos ženklas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.