Aktorius Juozas Bindokas: „Ką aš galiu vaidinti tokiame spektaklyje? Aišku, tokį, koks esu – senį“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Naujasis Šiaulių dramos teatro sezonas prasideda kiek netikėtai: kamerinėje mažojoje salėje kamerinio spektaklio premjera - Virgilijaus Veršulio pjesė „Už durų“, kurią pastatė debiutuojanti režisierė Inga Jarkova.

Netikėta ir tai, kad „Už durų“ nebuvo viena iš praėjusį sezoną žadėtųjų premjerų, kaip ir tai, kad šiame spektaklyje, kuris yra Klaipėdos universiteto režisūros absolventės diplominis darbas, kartu su pačia režisiere vaidina vienas iš Šiaulių teatro grandų – aktorius Juozas Bindokas.
Tačiau Juozui Bindokui visa tai nėra keista – apie naująjį spektaklį jis kalba su dideliu malonumu:

- Spektaklis „Už durų“ - Ingos Jarkovos, gabios šiaulietės jaunutės režisierės, kuri dabar dirba Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre aktore, diplominis darbas. Jos pedagogai yra Gytis Padegimas ir Darius Meškauskas.
Kadangi tai diplominis darbas, spektaklio pažiūrėti atvažiavo jos pedagogai, atėjo mūsų teatro vadovas, aktoriai. Antanui Venckui spektaklis patiko ir jis pasiūlė jį įtraukti į mūsų teatro repertuarą.
O Inga už šį spektaklį gavo režisierės diplomą.
Tai įdomus spektaklis, už kurį autorius Virgilijus Veršulis yra jau pelnęs apdovanojimą. Tiesa, su Inga Jarkova paėmėme tik pjesės pagrindą, o aplinką pasirinkome kiek kitokią.
Tai to seno žmogaus, kuris palaidojęs žmoną jaučia prieš ją kaltę, kurio sūnus nesilanko, kuris tiesiog niekada ir niekam neatveria savo buto durų, pokalbis su mergaite, stovinčia už durų, laiptinėje. Mes visą valandą kalbamės ir intymiomis temomis, ir apie viską, viską.

Mergaitė vis prašo: įleisk mane, o aš neįleidžiu, kol pabaigoje vis dėlto atidarau duris – o ten tik šviesa, tik prožektorius į mane sušviečia.
Tai labai intymi, kamerinė pjesė, skirta kamerinei erdvei, todėl ją vaidinsime Mažojoje salėje, kokias turi dauguma teatrų.
Anksčiau ši Mažoji salė pas mus irgi buvo, tik kažkaip dingo – tapo repeticijų sale. Dabar ją vėl norėtume atgaivinti, nes teatre yra nemažai skaitovų. Tad kodėl pas mus negalėtų vykti tokie kameriniai vakarai, kodėl negalėtų atgimti Mažoji salė.

- O kaip jaunai režisierei pavyko diplominiam darbui pasikviesti teatro grandą?
- Nepasakysiu, kad pirmiausia mane sudomino pjesė, nes aš ją perskaičiau tik jau davęs sutikimą vaidinti.
O kodėl sutikau, tai jau kitas klausimas. Juk kai pats turi vaikų, tai ir pagalvoji: jei aš kažkam padėsiu, tai kas nors gal padės ir mano vaikams.
Žinoma, vaidinti diplominiame spektaklyje yra iš esmės nedėkingas ir galbūt net beprasmiškas darbas. Kodėl? Nes du mėnesius dirbi, kartą vaidinimą parodai, ir viskas. Ne kiekvienas aktorius ryžtasi tiek laiko ir tiek darbo paaukoti, ypač jei yra užimtas, jei repetuoja kitą spektaklį.

O šiuo atveju kaip tik taip ir gavosi - repetavome spektaklį „Berniukai šoka breiką“ ir kartu teko repetuoti „Už durų“.
Kita vertus, pjesė nedidelė – valanda, tik teksto daug ir vis tiek nusprendžiau dalyvauti.
Paklusau režisierei esminiuose dalykuose ir kaip neišvengiama, vėliau mes vienas kitam padėjome - viskas procese išsirutuliojo: atmetėme, kas nereikalinga, ir palikome tik esmę.
Aš darbu su Inga Jarkova esu labai patenkintas. Ir išvis su jaunimu yra labai įdomu: šiaip esi užsibrūžinęs, užsizulinęs, nusibodęs ir sau, ir aplinkiniams, o dirbdamas su jaunimu atsišviežini. Galų gale - su gražia mergaite buvo tikras malonumas pabendrauti.

- Beje, kodėl režisierė pati vaidino?
- Taip jau atsitiko. Repetavo kita mergaitė, tačiau jai prasidėjo sveikatos problemos ir Inga nusprendė ją laikinai pavaduoti, bet paskui taip išėjo, kad teko ir spektaklyje vaidinti.
Galų gale dėl to ir džiaugiamės, nes Inga yra puiki aktorė – Panevėžio dramos teatro paskutinėse premjerose atlieka pagrindinius vaidmenis.

- O kaip šį spektaklį per gastroles Palangoje įvertino publika?
- Vaidinome kamerinėje aplinkoje – Palangos vasaros skaitykloje. Žiūrovai nuo mūsų buvo per metrą, o čia dar toks intymus, jautrus tekstas.
Publika, aišku, buvo atsitiktinė, nors buvo ir teatralų – Panevėžio teatro meno vadovas, Darius Meškauskas... Ir visi labai gerai klausė.
O atsiliepimai buvo kuo geriausi. Net skaityklos darbuotojos labai dėkojo ir sakė, kad visada esame laukiami.

- Jaudinatės prieš „Už durų“ premjerą Šiauliuose?
- Žinoma, jaudinuosi - visi jaudinamės prieš kiekvieną spektaklį, nesvarbu, ar tai senas pastatymas, ar naujas.
Jaudinamės, ruošiamės, repetuojame.
O aš ir labai džiaugiuosi, kad man taip netikėtai toks vaidmuo nukrito – tokiame amžiuje kiekvienu darbu džiaugiesi.