Ar teko kada nors būti taip arti aktorių, kad matytumėte jų veido mimikas, jaustumėte kvapą ir pasijustumėte lyg vidiniame tikro, o ne butaforinio teatro „kieme“? Komedija greta tragedijos, suakmenėjantis juokas ir žvilgsnis į žmogaus sielos gelmes. Visa tai – šalia, visa tai jaudina taip, kaip mylimo žmogaus akių virpesiai. Visa tai - Oskaro Koršunovo spektaklyje „Dugne“, sukurtame pagal Maksimo Gorkio dramą.

Jurgita ČINKIENĖ
Kas yra dugnas? Ir ar įmanoma nuo jo atsispirti? O gal tai ir yra atspirties taškas? Kur baigiasi žmogiškumo riba, ir pagaliau – ar ji iš viso yra?
Į šiuos klausimus atsakymo ieško „Dugne“ aktoriai, pavirtę landynės ar nakvynės namų gyventojais. Kiekvienas jų yra čia, nes nukrito į savo gyvenimo dugną. Galbūt vieno jų drama primins jūsų kadaise palikto sutuoktinio dramą, gal atpažinsite benamį valkatą, kiekvieną rytą rausiantį greta jūsų namų stovinčius konteinerius.
Kas dar yra „Dugne“? Tai, kad jūs būsite teatre, tačiau jūsų nebus salėje. Salės – tos, kurioje esame įpratę būti, ploti, žavėtis ar paslapčiomis maigyti mobiliojo telefono mygtukus bandant atsakyti į bičiulio „sms‘ą“ – čia iš viso nėra.
Žiūrovai yra kartu, su aktoriais, toje pačioje scenoje. Ir vien jau tai palieka tokį stiprų įspūdį, lyg kavos mėgėjui negyvenamoje saloje leistum užuosti šio gėrimo kvapą.
Nors kartais bandoma sakyti, kad O. Koršunovas – pernelyg „sunkus“ režisierius, kurio kūryba suprantama toli gražu ne kiekvienam, ir ji skirta sostinės publikai, tačiau tai nėra tiesa.
Tiesa yra tai, kad šio režisieriaus talentui lenkiasi ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių publika. Tiesa yra ir tai, kad režisieriaus spektakliai nebalansuoja tarp „kultūros“ ir „chaltūros“ ribos. Jo kūryba tokia tikra, kaip tikras kiekvieno mūsų gyvenimo dangus ir dugnas.
Dar tiesa yra tai, kad O. Koršunovo spektakliai gana retai rodomi mažesniuose miestuose. Todėl tai, jog į Šiaulius atvyksta šis teatras, yra gyvo oro gurkšnis nuo masinės ir komercinės kultūros pavargusiems miestelėnams.
Režisierius O. Koršunovas: „Dugne“ – tai laboratorija, kurioje bandomieji esame mes patys. Ją pradėjome kurti jau statydami „Hamletą“. Tai buvo pirmasis mūsų teatro spektaklis, kai galvojome ne apie rezultatą, o siekėme išmėginti, surasti save, prieiti tokį aktorinį organiškumą, kai aktorius kuria personažą, tačiau nepraranda tikroviškumo, lieka savimi. M. Gorkio tekstas tampa aktualus tik tuomet, kai aktorius sugeba personažą išauginti savo dirvoje, kai kurdamas jį remiasi savo patirtimi. Tai ir yra didžiausias laboratorijos tikslas. Būtent ta aktoriaus asmenybės ir kuriamo kito, jam svetimo personažo, sankirta. Tam pasirinkome ir specialią erdvę, atsisakėme pjesės siužeto ir istorijos.
„Dugne“ aktoriai fiziškai taip pat labai priartėjo prie žiūrovo. „Hamlete“ aktorius buvo pasodintas prie veidrodžio, kuriame išvydo nebe save, o tas kitas jį trikdė ir neleido meluoti, o čia mes išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira.
Tokį spektaklį kurti mane padrąsino ir pastūmėjo dalinė „Dugne“ nesėkmė Oslo nacionaliniame dramos teatre. Ten didžioji teatro scena, epochos atkūrimas, tam tikras demonstratyvumas sukliudė iš tikrųjų atverti tą žmogiškumą, apie kurį kalba M. Gorkis.“
Šiaulių kultūros centre O. Koršunovo spektaklis „Dugne“ bus rodomas du kartus: balandžio 22 d. 18 ir 20 val. Dėl šio spektaklio specifikos bilietų skaičius ribotas.