Prieš keletą dienų iš ekspedicijos Sibire po lietuvių kalinimo ir tremties vietas grįžo bendrijos „Lemtis“ nariai. Aštuonių asmenų grupė per dvi savaites trukusią ekspediciją lankė tremties vietas, tvarkė išlikusias kapines, susitiko su Krasnojarsko krašte gyvenančiais lietuviais, domėjosi istorine praeitimi ir parsivežė daug naudingos vaizdinės bei dokumentinės medžiagos.

Ekspedicijos dalyviai, nuskridę į Krasnojarsko miestą, pirmiausia susitiko su vietos lietuvių bendruomenės pirmininku Antanu Rasiuliu. Jam buvo įteiktos atminimo dovanos, kurias lietuviams, gyvenantiems Sibire, dovanojo Lietuvos tremtiniai ir politiniai kaliniai. A. Rasiulis džiaugėsi parodytu dėmesiu ir pagarba Sibire likusiems lietuviams ir pažadėjo dovanas perduoti Krasnojarske gyvenantiems tautiečiams, rašoma bendrijos „Lemtis“ pranešime.
Jau pirmomis ekspedicijos dienomis jos dalyviai turėjo unikalią galimybę susitikti su Sibire gyvenančia lietuve. Narvos gyvenvietėje, įkurtoje dar estų tremtinių, jie sutiko tremtinę iš Varėnos Danutę Danilaitę-Belianiną. Trumpo, tačiau labai šilto susitikimo metu jai buvo įteiktos Lietuvos
tremtinių dovanos: lietuviška duona, maldaknygės ir kiti suvenyrai. Ekspedicijos metu buvo aplankyti Manos ir Partizanskojės rajonai ir juose išlikusios arba buvusios tremties gyvenvietės, jų kapinės: Narva, Chabaidakas, Ivanovka, Mina, Kojus ir Biriusukas. Svarbiausi darbai buvo atlikti Minos ir Ivanovkos kapinėse, kuriose buvo pastatyti nauji maumediniai kryžiai, aptverti kapai. Kitose tremtinių palaidojimo vietose buvo iškirsti medžiai ir krūmai, sutvirtinti išlikę paminklai ir atstatyti seni kryžiai ir tvorelės.
Vienos iš pirmųjų kapinių, kurias planavo aplankyti ekspedicijos dalyviai, buvo Biriusuko kapinės. Jas pavyko pasiekti tik vandens keliu – dvylika kilometrų teko plaukti valtimi Manos upe. Tik taip buvo įmanoma aplankyti vietą, kurioje paskutinė lietuvė buvo palaidota 1991 m. Kapinės
buvo labai apaugusios ir tik po dviejų dienų darbo išryškėjo seni, tačiau dar tvirti kryžiai, kurių išlikę apie dešimt.