Vita Žabarauskaitė: „Išvažiavo ta mano kolekcija – gal jos ir nebeparsivešiu. Nors, žinoma, kartais labai nesinori, kad išvažiuotų. Bet toks jau yra gyvenimas.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietė dailininkė Vita Žabarauskaitė šios savaitės pradžioje iš Danijos miesto Fredericijos, beje, draugaujančios su Šiauliais, sulaukė žinios: visi penkiolika jos aliejinės tapybos darbų „Etnovariacijos“ sėkmingai atplaukė keltu ir jau yra iškabinti bažnyčioje, o dabar danai laukia atvykstant pačios parodos.
Žabarauskaitė sako, kad žinia, jog dar praėjusių metų pabaigoje suplanuota paroda įvyks, kad transportuojami paveikslai nenukentėjo, labai nudžiugino, nors dėl to jai anksčiau laiko teks palikti pamėgtąjį „Šiaulių Monmartro respublikos“ plenerą – išvykti jau šį penktadienį.
Apie parodą Fredericijoje dailininkė nebuvo linkusi kalbėti, nes esą viską pasakė dar sausį, kai „Etnovariacijos“ buvo visuomenei buvo pristatytos Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje.
Tada šiauliečiai tik aikčiojo pasijutę it vidurvasaryje: ryškios, sodrios, tvoskiančios karščiu spalvos, dideli formatai, sklendžiantys vaikai-angelai, nokstantys obuoliai, šuoliuojantys žirgai, girgždančios lengvo vasaros vėjo judinamos paslaptingais senolių simboliais ištapytos langinės...
Šią kolekciją tada pristatydama V. Žabarauskaitė teigė, kad būsimos jos parodos Fredericijoje rengėjai pageidavo, jog kolekcija būtų nutapyta etnografine, „senąja“ stilistika.
„Kadangi seniai betapiau paveikslus su motyvais, man buvo labai smagu sugrįžti prie senosios stilistikos. Apskritai etnografija, mano nuomone, – tai krikščioniški ir pagoniški motyvai. Tai stilistika, kurią aš pati suformavau žiūrėdama į skrynių dangčius, į baldų tapybą. Ir aišku – kaip visada, čia tik sodrios ir įvairios spalvos, nes nemėgstu per daug išbalintų spalvų, nemėgstu saldžių spalvų. „Etnovariacijose“, sakyčiau, vyrauja šeimos, gamtos motyvai, simboliai“, - paaiškino menininkė.
Penkiolikos V. Žabarauskaitės tapybos darbų kolekcija jau eksponuojama Danijos miesto Fredericijos parodinėje erdvėje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
