Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos ambasada Prancūzijoje rugsėjo 6-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje pristatys Luvro muziejaus Paryžiuje parodą „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“.
Asmeninio albumo nuotr.

Lietuvos dailės muziejus ir Lietuvos ambasada Prancūzijoje rugsėjo 6-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje pristatys Luvro muziejaus Paryžiuje parodą „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“.
Paroda yra Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai projektas. Parodą globoja ir ją kartu su Luvro muziejaus generaliniu direktoriumi atidarys Ministras Pirmininkas A. Butkevičius.
Rugsėjo 10-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje vyks parodą pristatantis kultūros vakaras.
Parodoje „Antoine Watteau ir prancūzų graviūros menas“ pristatomas prancūzų tapytojo, graverio ir piešinio meistro Žano Antuano Vato kūrybos palikimas.
Anksti miręs dailininkas, kaip rokoko stiliaus tapyboje pradininkas, paliko Europos mene ryškų pėdsaką. Jis buvo novatorius, sukūręs savitą tapybos žanrą, vadinamą galantiškomis šventėmis.
Kaip tikras XVIII a. visuomenės metraštininkas, jis vaizdavo ne tik elegantiškos publikos pokylius bei pramogas nuostabios gamtos apsuptyje, bet ir žanrines scenas su realiais tipažais - elgetomis, klajojančiais muzikantais, teatro artistais, amatininkais, kareiviais, valstiečiais.
To meto prancūzų dailėje Ž. A. Vato garsėjo ir kaip neprilygstamas kolorito meistras, tęsiantis Venecijos mokyklos tapytojų bei didžiojo flamando Rubenso tradicijas.
Ž. A. Vato gimė Prancūzijos šiaurėje, netoli sienos su Flandrija, stogdengio šeimoje. Šiek tiek pasimokęs pas vietinį tapytoją pradedantysis dailininkas iškeliavo į Paryžių, kur kopijavo paveikslėlius, tapytus pagal žanrinę olandų ir flamandų tradiciją. Vėliau pradėjo dirbti pas teatro dekoratorių. 1708 m. Ž. A. Vato įstojo į interjerų dekoratoriaus ir tapytojo Klodo Odrano (Claude Audran) studiją. Tačiau gilesnė patirtis jo laukė Liuksemburgo rūmuose, kuriuose K. Odranui buvo pavesta prižiūrėti rūmų meno vertybes, tarp jų - ir Marijos Mediči gyvenimui skirtų Rubenso tapytų paveikslų galeriją.
1712 m. Ž. A. Vato tapo Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu, jo paveikslai įgijo paklausą.
Ž. A. Vato buvo sudėtingo charakterio asmenybė. Jis nuolat jautė nepasitenkinimą savimi, o neretai - ir aplinkiniais. Ryškėjo jo uždarumas, pagieža, nepakantumas žmogiškoms silpnybėms. Įžvelgęs draugų ar globėjų elgesio trūkumus, kartais tikrus, neretai - tariamus, ilgiau nesisvečiuodavo, nuolat keitė gyvenamąją vietą, nors tai tik padidindavo jo moralines ir fizines kančias - juk buvo vienišas, drovus, silpnos sveikatos. Nepaisant to, jo gyvenime prasidėjo tikros brandos metas.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Ž. A. Vato sukūrė keletą paveikslų, kurie vainikavo jo kūrybą - „Įnoringoji“ (apie 1718, Ermitažas, Sankt Peterburgas), „Venecijietiška šventė“ (apie 1718-1719, Škotijos nacionalinė galerija, Edinburgas), „Italų aktoriai“ (1720, Nacionalinė dailės galerija, Vašingtonas), „Žilis“ (apie 1718-1719, Luvras, Paryžius), „Mecetenas“ (apie 1718-1720, Metropoliteno muziejus, Niujorkas).
Paskutinį paveikslą „Žerseno iškaba“ (1721, Šarlotenburgo rūmai, Berlynas) Ž. A. Vato nutapė prieš pat mirtį, jau sunkiai sirgdamas tuberkulioze.
Po dailininko mirties draugams kilo mintis įamžinti jo kūrybos palikimą graviūrų pavidalu. Tarp 1724 ir 1735 m. dailininko draugo bei globėjo Žano de Žuljeno iniciatyva pagal Ž. A. Vato tapybos darbus ir piešinius buvo sukurta šeši šimtai estampų.
Parodoje Vilniuje bus eksponuojama per 90 graviūrų, sukurtų pagal Ž. A. Vato piešinius ir tapytus paveikslus. Didžioji dalis graviūrų atrinkta iš beveik 40 000 grafikos kūrinių kolekcijos, 1935 m. barono Edmondo de Rotšildo dovanotos Luvrui.
Parodoje taip pat bus demonstruojami paties Ž. A. Vato trijų kreidelių technika sukurti piešiniai ir viena tapyta drobė „Besimaudanti Diana“ (apie 1715-1716).
Parodą iš Paryžiaus į Vilnių atskraidino parodos generalinio rėmėjo - Krašto apsaugos ministerijos - karinių oro pajėgų lėktuvas, kuris po parodos grąžins unikalių vertybių rinkinį atgal į Prancūzijos sostinę.

Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ