Menotyrininkė L. Kreivytė: „Dabar pasisavinama yra viskas – ir daiktai, ir žmonės, ir idėjos.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiuolaikinio meno festivalis „Virus“ kaskart vis kitoks, tad ir šiemetinis – jau aštuonioliktasis – prasidėjo feministiniu sprogimu: Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaryta teminė paroda „Postidėja“, kurios autorės – vien tik moterys.
Tai Jurga Barilaitė, Ina Budrytė, Giedrė Lilienė, Karla Gruodis, „Cooltūristės“, Laura Garbštienė, Eglė Gineitytė, Aistė Kisarauskaitė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Marta Vosyliūtė, Laura Zala, Shaltmira ir Beatričė Vanagaitė.

Paroda nustebino
Menų studijų negraužusiems, šiuolaikiniais menais nesidomintiems keista atrodė ta paroda: gausybė it vaikiškai negrabiai nulietų akvarelių su ilgais pavadinimais, paaiškinančiais jų turinį, milžiniška raudonų plytų siena su įmontuotu tikru elektros skaitikliu, ant tikros kėdės atlošo pakabintas tikras juodas vyriškas kostiumas ir ant sienos keistokas užrašas, tobulai atliktas piešinys, kuriame – virbalais numegzto šautuvo vaizdas...
Žodžiu, visi vaizdai lyg jau ir gerai pažįstami, ne kartą matyti, bet kartu ir taip neįprastai pateikti, kad švelniai tariant, šokiravo lyg ir prie visko pripratusius Dailės galerijos organizuotų festivalių fanus.
„Gerai dar, kad festivalio „Virus“ programoje yra ir teorinė dalis – čia tai jau viskas bus paaiškinta“, - nusprendė pernelyg profesionaliai su menais gal ir nesusiję, bet juos gerbiantys ir mėgstantys šiauliečiai, susirinkę į parodos kuratorės menotyrininkės Laimos Kreivytės paskaitą „Mis(s)apropriacija šiuolaikiniame mene“.
Čia, kaip žadėjo festivalio organizatoriai, turėjo ši feministinio meno aktyvistė išaiškinti, koks yra lietuviškas feminizmas, ir net išsklaidyti iškilusius neaiškumus.

Legalios vagystės terminas
Ir iš tiesų pirmiausia menotyrininkė išaiškino, ką reiškia keistasis terminas „mis(s)apropriacija“, skambantis lyg angliškų žodžių „panelė“ ir „nusavinimas“ derinys.
„Tai yra savadarbis terminas, kilęs iš žodžio „apropriacija“, kuris reiškia legalizuotą vagystę. Tai reiškia ne tik meno kūrinio ar jo dalių pasiskolinimą ir jų perkėlimą į naują kontekstą, bet apropriacija yra valios ir galios aktas, įprastiems daiktams ar kūriniams suteikiantis naujas reikšmes“, - sakė L. Kreivytė.
Pasak jos, apropriacija siejama dar su XX amžiaus pradžia, kai Marselis Dušampas į parodas nešė masinės gamybos daiktus, kol 1917 metais pristatęs pisuarą iš jos buvo išgintas. Tačiau kuo toliau, tuo labiau M. Dušampo ready-made'ai sulaukė pasekėjų, kurie apropriaciją išplėtojo iki begalybės, iki kritinio taško – daugiau neįmanoma.
Štai Šeri Levine ne tik, kad perfotografinėjo kitų autorių fotografijas, bet ir apropriavo net M. Dušampo pisuarą vienoje iš galerijų pristačiusi daugybę paauksuotų jo kopijų.
„Dabar pasisavinama yra viskas – ir daiktai, ir žmonės, ir idėjos, - sako L. Kreivytė. - O juk šių vagysčių-apropriacijų pirminė prasmė buvo pastangos kovoti su prekių pertekliumi.“

Lyčių santykių arena
Apropriacija, tai yra, meno kūrinio ar jo dalių pasisavinimas ir perkėlimas į kitą kontekstą, suteikiant naujas reikšmes, turi daug atmainų. Viena iš jų – feministinė kritika, į kurią ir koncentravosi menotyrininkė L. Kreivytė.
„Meno laukas, kaip ir bet kuris visuomeninis laukas, yra lyčių santykių arena. Tai pasireiškia ir tuo, kiek menininkių patenka į svarbių muziejų kolekcijas, kiek, pavyzdžiui, menininkių atstovauja savo šaliai Venecijos bienalėje, kiek menininkių įrašyta į dailės istoriją. Ir be abejonės, tos proporcijos yra labai neadekvačios. Kita vertus, kad tame lauke vyrų ir moterų vaizdiniai yra labai skirtingai produkuojami, todėl ta feministinė kritika kaip tik ir remiasi tuo, kad paima stereotipinius vaizdinius ir juos keičia“, - teigė L. Kreivytė.
Jos teigimu, „mis(s)apropriacija“ legalią vagystę-apropriaciją išverčia į kitą pusę – padaro netiksliu pasisavinimu, paklaidos išryškinimu, viešumos užgrobimu naudojantis savo silpnumu, nes angliško žodžio „miss“ kita reikšmė yra „nepataikyti, netekti, ilgėtis. Tad „mis(s)apropriacija“ kartu yra moteriška apropriacija ir klaidinga pasisavinimo interpretacija.

Apropriacijos strategijos išvertimas
Paskaitoje ir buvo analizuojami tokie mis(s)apropriacijos pavyzdžiai „Cooltūrisčių“ ir kitų autorių darbuose.
„Pasirinkau keletą menininkių, kad remdamasi jų kūrybos pavyzdžiais parodyčiau, kaip tos konkrečios meno strategijos veikia meno lauke. Ir pradedu nuo grupės „Cooltūristės“, nes pati esu su jomis susijusi, o antra „mis(s)apropriacijos“ terminas pirmą kartą nuskambėjo 2005 metais, kai ši grupė pradėjo įgyvendinti savo projektus apropriacijos strategiją išversdamos į kitą pusę“, - sakė L. Kreivytė.
Anoniminės menininkių grupės „Cooltūristės“ pirmasis projektas buvo „Nacionalinės vyrų premijos“, kuriuo jos skaičiais ir žodžiais parodė neadekvatų vyrų ir moterų sukurto meno vertinimą. Tai yra, kad per penkiolika nepriklausomybės metų Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanota 110 vyrų ir tik 17 moterų.
Paskui Vilniaus Šventosios Kotrynos bažnyčioje komanda „Cooltūristės“ iškabino plakatą „Vilnius tavo kojinėje“ - siūlė „falogocentrinę galios retoriką kišti į kojinę“. Tai reiškė, kad siūlė užmauti moterišką kojinę ant valdžią ir galią įkūnijančių monumentų vertikalių.
„Cooltūristės“ pasisavino žalia arba žydra medžiaga uždengtus restauruojamus pastatus: tokių pastatų nuotraukas pristatė kaip meno kūrinius.
O įdomiausia, kad „Mis(s)apropriacijos“ simboliui jos pasirinko Petro Mazūro skulptūrą „Žmogus“ su Juozo Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ kregždutėmis, pasiūtomis iš rožinės pūkuotos medžiagos.
Tai pavyzdys, kokią reikšmę turi kontekstas: kai vieną dalyką išimi iš vieno konteksto ir pridedi į kitą kontekstą, visiškai pasikeičia jo prasmė, jo perskaitymas“, - sakė L. Kreivytė.
Taip vyro figūra su moterišku atributu, pasak menotyrininkės, tapo alegorija kartu ir įrodymu, kad „moteriškumas“, „vyriškumas“ yra kintantys dalykai.

Pavyzdžiai – ir kasdienybėje
Mis(s)apropriacijos pavyzdžių yra kasdienybėje – čia nieko nereikia daryti, reikia tik tuos pavyzdžius pamatyti.
Pavyzdžiui, Vilniaus senamiestyje girtas studentas nudaužė vieną iš Atlantų, laikančių pastato portiką, ir laikinai jis buvo pakeistas eglinės medienos stulpu, kuris įdomiai atrodė šalia išlikusio antrojo Atlanto.
Atlantas iš graikų mitologijos čia atsidūrė įdomiame santykyje su lietuvių mitologija, su „Egle žalčių karaliene“. Ir tai pasiūlo kasdienybė, kurioje tiesiog pamatai, kad negatyve šitam stulpui tapus baltos spalvos atsiranda nuoroda į druskos stulpą, Senąjį testamentą.
Mis(s)apropriacijos kūriniai – ne tik paveikslai ar skulptūros, vaizduojamasis menas. Jo objektai yra ir muzikos kūriniai, ir kažkokie kasdienybės veiksmai.
Pavyzdžiui, nedideliame 2004 metų, kai mes ėjome į Europos Sąjungą, filmuke „Monika“ menotyrininkės specialybę įgijusi, bet dirbanti Jungtinių Arabų Emyratų avialinijose stiuardese ant tilto skambant dvigubai sulėtintam ES himnui – J. van Bethoveno „Odei džiaugsmui“ - praveda skrydžio instruktažą.
„Tai moderni alegorija, kurioje pasinaudojama garso takeliu perteikti tam tikras idėjas, ir taip kartu praplečiama šio filmo reikšmė“, - sakė menotyrininkė L. Kreivytė.