Kovo 21 dieną 16 valandą Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose, atidaroma Paberžės plenerų paroda, skirta 150-osioms sukilimo vado K. Kalinausko mirties metinėms.
Sauliaus Kruopio nuotr.
Kovo 21 dieną 16 valandą Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose, atidaroma Paberžės plenerų paroda, skirta 150-osioms sukilimo vado Konstantino Kalinausko mirties metinėms. Parodoje eksponuojamos plenerų metu sukurtų tapybos kūrinių sukilimo tema kompozicijos. Dalyvauja Lietuvos, Gudijos, Lenkijos ir Karaliaučiaus krašto dailininkai, Šiauliams atstovauja menininkai Saulius Kruopis, Gediminas Beržinis, Eigirdas Saulius Kruopis, Dalvis Udrys, Edmundas Birgėla, Kazys Bimba, Zita Vilutytė, Voldemaras Barakauskas ir kiti.
1863-1864 m. sukilimo Lietuvoje ir Baltarusijoje vienas vadų baltarusių publicistas, poetas Konstantinas Kalinauskas (1838 02 02-1864 03 22-) gimė Mastaulėnuose, prie Svisločiaus, Gardino apskrityje, Baltarusijoje.
K. Kalinauskas gimė bežemių bajorų šeimoje. Mokėsi Svisločiuje, Vilniuje, 1856-1860 m. Sankt-Peterburgo universitete studijavo ir baigė teisę. Žavėjosi rusų publicisto ir filosofo Aleksandro Gerceno (1812-1870) idėjomis. Studijuodamas Sankt-Peterburge dalyvavo studentų revoliuciniuose būreliuose, įstojo į Zigmanto Sierakausko (1826-1863) vadovaujamą slaptą karininkų būrelį. 1861 m. atvyko į Vilnių. Negavęs čia darbo, grįžo į tėviškę Gardino gubernijoje. Diplomuotas teisininkas, atsisakęs karjeros ir asmeninio gyvenimo, ėmėsi revoliucinės veiklos. Iš pradžių, persirengęs valstiečio drabužiais, vaikščiojo po kaimus ir ragino žmones sukilti prieš carą ir ponus. Vėliau drauge su Valerijonu Vrublevskiu (1836-1908) kūrė slaptus būrelius sukilimui rengti. 1862-1863 m. su bendraminčiais leido valstiečiams skirtą laikraštėlį gudų kalba ,,Mužyckaja prauda“ („Mužikų tiesa“). K. Kalinauskas buvo šio laikraščio leidėjas, redaktorius, platintojas ir straipsnių autorius. Straipsnius pasirašinėdavo įvairiais slapyvardžiais, taip pat „Jasko gaspadar spad Wilni“ („Jasius, ūkininkas iš Vilniaus apylinkių“). Skelbė luomų lygybę, laisvės idėjas, valstiečių žemės nuosavybės teisę. Užmezgė ryšius su Varšuvos centriniu tautiniu komitetu. Buvo vienas Judėjimo komiteto organizatorių ir vadovų. Rūpinosi sukilimo propaganda, ginklais ir instrukcijų rengimu.
Nuo 1863 m. birželio įėjo į naują sukilimo vadovybę. Vadovaudamas sukilimui, atvyko į Vilnių, slapta gyveno Užupyje, vėliau kurį laiką – netoli Bronifratrų vienuolyno. Turėjo dar ne vieną slaptavietę. Rūpinosi palaikyti kovos dėl socialinių pertvarkymų kryptį. Siekė didesnės Lietuvos ir Gudijos autonomijos nuo Varšuvos. Stengėsi išlaikyti sukilimui vadovaujančią organizaciją, rūpinosi, kad sukilimas nesibaigtų iki 1864 m. pavasario. Ilgą laiką jis buvo nesugaunamas. Tačiau buvo išduotas ir 1864 m. vasario 9 d. suimtas buvusiuose Vilniaus universiteto rūmuose, kur tuo metu slapstėsi. Įkalintas Vilniaus dominikonų vienuolyne. Paskutiniame savo kūrinyje, kurį rašė 1864 m. kalėjimo kameroje, „Laiškai iš po kartuvių“ ragino sukilėlius nepasiduoti. Tardomas nieko neišdavė, visą kaltę prisiėmė sau. Karo lauko teismas nuteisė K. Kalinauską sušaudyti. Tačiau sukilimo slopintojas Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, vadinamas Muravjovu koriku, pakeitė bausmę pakorimu. 1864 m. kovo 22 d. K. Kalinauskas ir jo bendražygiai buvo pakarti Vilniaus Lukiškių aikštėje. Mirtį sutiko ramiai. Viešai skaitomame mirties nuosprendyje pavadintas bajoru, pasakė: „Mūsų šalyje nėra bajorų, visi lygūs!“ Sukilėlių palaikų nebuvo leista laidoti. K. Kalinausko palaikai buvo užkasti Gedimino kalne. 1920 m. pagal Antano Vivulskio projektą ant kapavietės buvo pastatytas medinis atminimo kryžius, kuris stovėjo iki 1939 m.
Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ
