Tapytojo S. Kruopio kompozicija „Du Paberžės titanai“.
Eigirdo KRUOPIO ir Jono LENKUČIO nuotr.

Saulius KRUOPIS

Menininkas, plenero ir parodos kuratorius
2005 metais Anapilin išėjus Tėvui Stanislovui, deja, vis rečiau šiandien Paberžėje besilanko ar jon sugrįžta žmonės, nors puikiai žinome, kad dar visai neseniai Paberžė garsėjo kaip dvasinės traukos centras.
2010-aisiais į pirmąjį mūsų tapybos plenerą „Paberžės vasara“ atvyko per dvidešimt skirtingų menininkų, jau anksčiau pažinojusių garbųjį Tėvą Stanislovą. Gyvenome tada prisiminimais, tapėme 1863 m. sukilimo muziejui paveikslus, daug skaitėme istorinių knygų...

Istorijos paslaptys
Mane itin nustebino faktas, kad būtent čia, Paberžėje, 1863 m. buvo iškelta sukilimo vėliava, kad būtent čia prasidėjo trečiasis sukilimas Lietuvoje. Pribloškiantys atradimai ir tiesa, kad vėlyvą rudenį kunigas Antanas Mackevičius čia, į Paberžę, sugrįžo jau su 600 sukilėlių būriu... Belieka įsivaizduoti, kaip menkai ginkluotiems, neturintiems karybos patirties sukilėliams teko kovoti su dešimčia kartų gausesniu, gerai ginkluotu bei patyrusiu priešu.
Pažymėtina, kad caro žandarams iš pradžių suimti charizmatiškojo A. Mackevičiaus, sukilėlių būrio vado, niekaip nepavyko. Tik pasitelkus klastą ir išdavystę jis buvo sučiuptas, o vėliau nuteistas ir pakartas. Tokiu pat būdu Vilniuje suimtas ir kitas sukilimo vadas Konstantinas Kalinauskas. Jis 1864 m. kovo 22 d. irgi pakartas Lukiškių aikštėje...
Tai štai kodėl kasmet būrys menininkų Paberžėje kuria ir gilinasi į istoriją, stengiasi ją atgaivinti, nupūsti užmaršties dulkes, taip subtiliai solidarizuodamiesi su visais, kas ieško savojo tautinio identiteto ir dabartį laiko logiška praeities tąsa. Mane, kaip tapytoją ir kaip žmogų, labiausiai įkvėpė paprastų valstiečių pasiaukojimas, drąsa, žmogiškasis orumas, kuris visada mes iššūkį neteisybei ir svetimųjų prievartai.
Nors sukilimas buvo žiauriai numalšintas, ši kova – tautinis išsivadavimas pasikartojo ir po šimtmečio, jau Tėvui Stanislovui gyvenant Paberžėje. Turėdamas galvoje šias aplinkybes, savo vizijas ir estetines pajautas transformavau drobėje - kompozicijoje „Du Paberžės titanai“. Sukilimo vėliavos fone norėjosi pavaizduoti dvi iškilias asmenybes, du tautos vedlius, du kunigus barzdočius: A. Mackevičių ir Stanislovą Dobrovolskį.
Vienos kompozicijos pasirodė per maža, todėl, ieškodamas išraiškos ir galutinio sprendimo, nutapiau net tris. Šis vienintelis mano paveikslas dabar eksponuojamas Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose, parodoje, skirtoje sukilimui atminti ir sukilimo vado K. Kalinausko mirties 150-mečiui paminėti.

Parodos autoriai
Parodos atidaryme lankėsi skirtingų kartų dailininkai, menotyrininkai, tarp jų - ir gausus būrys kūrinių autorių. Nijolė Stunskaitė-Vilkė savo idėjai atskleisti ieškojo tinkamiausios išraiškos tapydama grubioje, maišinėje drobėje kunigą A. Mackevičių. Naudojosi nuotrauka, kai jis buvo kalinamas. Impozantiškas, barzdotas, liūdnas ir vyriškas... Skulptorė (pažinojusi Tėvą Stanislovą nuo 1981 m.) Asta Vasiliauskaitė 2010 m. atvykusi į plenerą raižė medyje angelus, o po metų savo drobėje vaizdavo jau ir sukilėlius.
Parodoje buvo prakalbintas kiekvienas dailininkas, dalyvavęs Paberžėje. Itin jausmingai kalbėjo aštuoniasdešimtmetis Bronius Leonavičius. Jis prisiminė 1963 metus, kai būrys tuometinių jaunuolių net metus kūrė sukilimo tema ištisas grafikos serijas. Tačiau paroda buvo eksponuojama tik... vieną dieną. Ją komunistinės valdžios buvo liepta uždaryti. Daugelis autorių net nukentėjo. Atsiminimus papildė tapytoja Gražina Vitartaitė ir menotyros dr. Nijolė Tumėnienė.
Paberžės plenere kasmet gausiai lankosi ir šiauliečių menininkai. Parodoje pristatytas Dalvytis Udrys, Kazys Bimba, Nijolė Kujalytė, Skaidrė Butnoriutė, Ramūnas Dagys, Martynas Gaubas, Voldemaras Barakauskas, Gediminas Beržinis, Kazys Bimba, Edmundas Birgėla, Romualdas Balinskas, Zita Vilutytė...
Tapybos pleneras Paberžėje vadinasi „Paberžės vasara“, tačiau esama dar ir kito pavadinimo – „Po mūzų sparnais“. Visi vizualūs ir vaizduojamieji menai persipina po Paberžės dangumi: tapyba, fotografija, videomenas ir net poezija. Parodoje iškabintos ir Tėvo Stanislovo fotografo Rimo Akutaičio bei Juozo Valiušaičio nuotraukos.

Tėvas Stanislovas
Mūsų bandymas Paberžėje surengti kūrybinę stovyklą – plenerą, skirtą Tėvui Stanislovui ir 1863 m. sukilimui atminti, pritraukia skirtingus menininkus. Aš, kaip plenero organizatorius, visiems sakau: ,,Tiesiog atiduodam skolą Jo šviesiam atminimui, dvasinių vertybių šaukliui Tėvui Stanislovui.“
Aš su juo susipažinau dar jaunystėje, pirmą kartą čia lankiausi 1976 metais ir tada daug fotografavau. Studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje vežiausi draugus ir smalsuolius, ieškančius dvasingumo ir tikėjimo. Ne kartą Paberžėje esu sutikęs Naujuosius metus, kartu su J. Ivanauskaite, R. Čiurlioniu, R. Idzeliu klausėmės Tėvo Stanislovo rekolekcijų apie laiką, apie mus, menkus ir galingus žmones.
1988 m. rugsėjo 29 d., ką tik gimus Sąjūdžiui, buvo įsimintinas nuotykis. Paberžėje tada šventėme Tėvo Stanislovo 70-metį. Mūsų, jaunuolių, buvo tikrai daug, o kitą dieną vieni ponai pasisiūlė mane, studentą, parvežti į Vilnių. Važiuodamas atpažinau: tai tas pats žmogus, operatyvininkas, kuris 1981 m. mano namuose darė kratą, o vėliau dar ir tardė. Keistos asociacijos mane tada užplūdo. Vilniuje šis žmogus išlaipino mane prie Vidaus reikalų ministerijos, prie Katedros aikštės, o vos kelis žingsnius žengęs atsiradau prie badaujančiųjų vagonėlio, prie P. Ciziko, A. Andreikos ir kitų.
Tik vėliau, pasirodžius A. Juozaičio, V. Morkūnaitės ir kitų autorių knygoms, sužinojome, kad dar sovietiniais laikais daug kas važiavo į Paberžę semtis išminties ir gerosios energijos iš Tėvo Stanislovo. Jis mums suteikė stiprybės ir dvasinių jėgų nepalūžti sudėtingame ir prieštaravimų kupiname pasaulyje. Dauguma, kas ten lankėsi, atvykdavo tik imti – imti sau, imti artimiesiems, semtis tikėjimo savimi, kitais, tėvyne.
Dabar atėjo laikas atiduoti pagarbą ir Tėvui Stanislovui, ir Paberžės istoriniam atminimui.

Šiauliečiai menininkai
Mūsų antrasis apsilankymas Paberžėje buvo vainikuotas šiauliečio dokumentalisto, videomenininko ir režisieriaus Gedimino Beržinio ir Kęstučio Druskevičiaus filmu apie 2010 metais Paberžėje kūrusius menininkus.
Šiaulietis Dalvis Udrys paliko visas Paberžėje nutapytas savo drobes. Dalis jų rado vietą 1863 m. sukilimo muziejuje, kitos - naujojoje klebonijoje ar ūkininko namelyje.
Parodos metu buvo prisimintas ir grafikas, taip pat šiaulietis Edmundas Birgėla, palikęs Paberžės sukilimo muziejui iškilių savo meno kūrinių. Jo drobė „Paberžės mandala“ labai praturtino šią parodą. Buvo pastebėta, kad E. Birgėla tiek daug kūrė, piešė ir tapė, kad jis vienas čia galėtų surengti parodą.
Norisi paminėti dar vieną labai garsų ir genialų tapytoją iš Šiaulių, šiuo metu su šeima gyvenantį Vilniuje, Romualdą Balinską. Mes paauglystėje kartu lankėme Šiaulių keturmetę vaikų dailės mokyklą, į kurią įstojome 1971 metais. R. Balinskas parodai pateikė visą seriją Žolinėms skirtų kompozicijų.

Pleneras – tarptautinis
Pleneras jau daug metų yra tapęs tarptautiniu. Dalyvauja menininkai iš Gudijos, Lenkijos, Karaliaučiaus krašto.
Garsios dailininkų dinastijos atstovė Minsko menininkė Oksana Arakčejeva nutapė savo tautos didvyrio sukilimo vado Konstantino Kalinausko portretą. Ši jos drobė pakabinta matomiausioje parodos dalyje ir yra centrinis parodos akcentas.
Karaliaučiaus dailininkė Katia Čerevko nuo ankstyvo ryto iki vėlumos daug tapė ir piešė šioje Paberžės dvasingumo ir ramybės oazėje. Ji, kaip ir pernai dalyvavusi dailininkė Skaidrė Butnoriutė, buvo nepastebima. Jos abi tyliai įsitaisydavo atokiausiose erdvėse, klūpėdamos sugebėjo kurti. Kitas charakteringas momentas – užsidaryti špitolėje, kur nesuskaičiuojamos kolekcijos sutanų, arnotų ir kitos ritualinės atributikos.
Parodoje kiek daugiau eksponuojamos išskirtinai tik S. Butnoriutės drobės, nes jos yra skirtos 1863 metų sukilimui ir A. Mackevičiaus atminimui. Vienoje vaizduojama apvaizda, sukilėlių globėja švč. Mergelė Marija dangaus fone virš Paberžės.
Šis kūrinys specialiai pakabintas šalia Gražinos Vitartaitės „Šilingų dvaras“. Paberžės dvarininkai Šilingai nuoširdžiai prisidėjo prie sukilėlių, dėl to smarkiai nukentėjo: buvo ištremti į Sibirą, o dvaras atiduotas atvykėliams rusų kolonistams.
Silvija Drebickaitė savo spalvingoje drobėje „Kova“ vaizduoja sukilimo herbą, trijų sukilusių tautų simbolius. Lenkijos menininkai prof. Marek Sak, prof. Stanislaw Bialoglowiecz , Ewa Pohlke, Gagik Parsamian ir Ryscard Kowalewski, Halina Budziszewska ir Antoni Wroblewski savo kūrinius kūrė specialiai sukilimo tema.
Ypač išsiskiria viena drobė, pakabinta fojė taip, kad ją matytų visi, vos tik įėję į parodą. Tai minskiečio prof. Aleksandro Ksiandzovo kūrinys, skirtas sukilėlių ginkluotei - dalgiams ir šakėms. Klaipėdiečiai menininkai Borisas ir Violeta Jakubauskiai, Paberžėje gyvenę itin sveikuoliškai (kasdien rytais ir vakarais maudėsi Nykio upelyje, maitinosi vien obuoliais, kiaulpienėmis ir šermukšniais), pateikė parodai mistiškai koloristines drobes. Vincas Matonis nutapė du upelio krantus, simbolizuojančius šiuos ir jau praėjusius laikus. Tolumoje stūkso atpažįstami koplytstulpių siluetai, menantys, kad čia daug amžių buvo gyventa. Gan abstrakčios, bet ekspresionistiškai tapybiškos Lino Gelumbausko, Juozo Pranckevičiaus, Rimvydo Markeliūno drobės.
Mano sūnus Eigirdas Kruopis (mano nuostabai) eksponuoja diptiką, vaizduojantį, kaip nuslopinus pasipriešinimą buvo deginamos sukilėlių sodybos. Parodos altorinėje dalyje eksponuojama tapytojo Arturo Savicko drobė, vaizduojanti Paberžės bažnytėlės vidinę harmoniją, nuotaiką, šventovės skulptūras. O kokia išskirtinė melsva spalva altoriuje... Itin mistiškas ir efektingas parodoje yra Dalios Genovaitės Mažeikytės darbelis, vaizduojantis naktinę Paberžės bažnyčios aplinką.

Ypatinga Paberžės erdvė
Paberžės vasarų ir parodos organizatorius, renginio menotyrininkas, Vilniaus M. K. Čiurlionio namų direktorius Stasys Urbonas džiaugėsi čia apsireiškusiais atradimais ir praradimais...
Parodos moderatorė Rasa Stulpinienė taikliai apibūdino tokių meninių iniciatyvų įtaką šiuolaikinio žmogaus savimonei, iškėlė mintį, kad į Konstantiną Kalinauską galima žvelgti ne tik kaip į ypatingą istorinį asmenį, bet pirmiausia kaip į jauną žmogų, taip anksti ir be jokių išlygų apsisprendusį veikti laisvės ir tiesos vardan.
Vos viename parodos atidarymo vakare susirinkusių inteligentijos atstovų dėka buvo prisimintos liūdnos mūsų istorijos aplinkybės ir pamokos, stebėtinai susišaukiančios su nūdienos realijomis, kada „motulė“ Rusija savo karine galia vėl grasina savo kaimynams. Pagarsinau vieną Krymo totoriaus mintį, išgirstą per TV: „ Kur tik pasirodo Rusijos kariuomenė, visada yra daug kraujo.“
Paberžė – tai ypatinga erdvė, įstabus istorijos dvelksmas, užtat kokie paprasti ir dvasingi ten apsilankančiųjų santykiai, kokia nepakartojama vieta pabūti vienam su savo mintimis ir svajonėmis apie mus supantį daiktų pasaulį, žmones ir gamtą.
Viskas, kas buvo sukurta Paberžės kūrybinėje stovykloje per keturias vasaras, yra iš dalies eksponuojama šioje parodoje, o kita dalis likusi 1863 metų sukilimo muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje.

A. Ksendzovo (Minskas) „Sukilėlių ginklai“.
Eigirdo KRUOPIO ir Jono LENKUČIO nuotr.

S. Butnoriutės „Kunigo palaiminimas sukilėliams“.
Eigirdo KRUOPIO ir Jono LENKUČIO nuotr.