„Kūryba, – sako R. Dichavičius, – neturi gatavų receptų. Viską reikia perleisti per savo „filtrus“. Viskas, ką darai, turi būti gryna, tikra, be jokio melo. Ne kasdien šedevrai sukuriami...“
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ
Jau visas mėnuo, kaip Šiaulių universiteto bibliotekos antrajame aukšte eksponuojami vilniečio Rimanto Dichavičiaus fotopaveikslai iš ciklo „Vizijos“. Kiekvieno parodos lankytojo dėmesį prikausto meno kūrinių išbaigtumas, formų turtingumas, atskirų detalių atlikimo meistriškumas. Tačiau pirmiausia į akis krinta spalvų intensyvumas, nepriprastumas ir ramus neblizgantis, tarsi aksominis, lakštų paviršius.
„Taip yra todėl, kad barstyta sutrintais mineralais ant klijingo paviršiaus. Svarbu ir tai, kad mineralai lemia meno kūrinio ilgaamžiškumą“, – į mano klausiantį žvilgsnį atliepė tų įspūdingų fotografijos, grafikos ir tapybos sinteze atliktų kūrinių autorius. Kadangi R. Dichavičius sutiko parodą palikti universitete iki rudens, manau, kad skaitytojams, aplankiusiems parodą ar dar besiruošiantiems, įdomu būtų daugiau žinoti apie autorių, kaip neeilinę Lietuvos asmenybę.

Daugiaprasmis straipsnio pavadinimas
Lietuvos žiedų valdovu neretai vadinamas ne tik tarp mūsų, bet visame pasaulyje garsus dailininkas grafikas ir fotomenininkas, kurio vizitinė kortelė – albumas „Žiedai tarp žiedų“. Ištarus albumo pavadinimą, menininko vardo ir pavardės nebereikia sakyti. Jis – Rimantas Dichavičius, Lietuvos nusipelnęs menininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos ir Tarptautinės fotomenininkų sąjungos garbės narys, Minsko dailės akademijos garbės narys, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas... 2014 metais Vasario 16-osios proga apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
Žodžiu, žiedu dažniausiai vadiname augalo dalį arba apskritimą, lanką, ratilą... Perkeltine prasme, žiedu vadinami rinktiniai – geriausi, talentingiausi, gražiausi – žmonės, o atskirose tarmėse – spalva, jos tonai. Kurių žiedų valdovas yra R. Dichavičius? Tik ne apskritimų ar ratilų...
„Man svarbūs du grožio poliai – jaunystė ir senatvė“, – sako menininkas. Vadinasi, tiedu grožio poliai – tai žmonės-žiedai, atsidūrę realistiniame gamtos žiedų fone ar jų apsuptyje.
Vaikystės amžių pradėjęs Kelmės rajono Grimzlių kaime, 1945 m. aštuntuosius metus einantis berniukas su mama, tėčiu ir seneliu buvo ištremtas prie Uralo, kur atkentėti beveik šešeri metai. Tos gyvenimo atkarpos žymusis menininkas iki šiol negali prisiminti be jaudulio: „Taiga... taiga... Mama mirė dar pakeliui į Sibirą... Ji tiesiog buvo išmesta iš traukinio... Po mėnesio mirė senelis... Tėvas irgi netrukus mirė... Šaltis, badas, utėlės, tarakonai, kuriuos valgydavau alkiui numalšinti... Per stebuklą likau gyvas... Pakliuvau į vaikų koloniją, tarsi su banditais sėdėjau... Po šešerių metų į Sibirą atvažiavo teta Elena Karalaitienė-Laurinavičienė ir parsivežė mane ir dar du tremtinių vaikus – Aldoną ir Kaziuką Kalesinskus – į Lietuvą... Į Šiaulius.“
Piešti mažasis tremtinys pradėjęs Sibire. Kaip pats dabar sako, piešdavęs ant popieriaus skiautelių, kartono gabaliukų... Tai padėdavę nors trumpam primiršti kraupią realybę... Tai būdavusi mažytė oazė, kurios nepasiekia purvas ir žiaurumai. Popieriaus neturėjęs. „Kai grįžęs į Lietuvą pirmą kartą pamačiau vatmaną, pusę dienos glosčiau negalėdamas patikėti, kad gali būti toks didelis švarus baltas lapas“, – begal jautriai tuos dalykus darsyk išgyvena šiandien garsus dailininkas ir fotomenininkas.
Kadangi lietuviškai kalbėti menkai temokėjo, lankė dabartinę „Santaros“ vidurinę mokyklą. Vėliau mokslai Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, studijos Vilniaus dailės institute. „Piešiau, pardavinėjau savo paveikslėlius ir taip užsidirbdavau šiek tiek pinigėlių pragyvenimui“, – prisimindamas studijų laikus, pasakoja R. Dichavičius.
O į dabartinę Vilniaus dailės akademiją tik per plauką įstojęs: „Per stojamuosius egzaminus dėl maisto stygiaus buvau toks išsekęs, kad nualpau. Pasėdėjęs prie lango šiek tiek atsigavau, bet egzaminą stebėję dėstytojai pamanė, kad aš girtas. Jie, pasakę, kad girtuoklių nepriima, man surašė visus dvejetus. Atsitiktinai tuo metu Vilniuje buvo ir vienas mano buvusių dailės mokytojų. Pasiekus jį tai žiniai, mokytojas susitiko su manimi, išsiaiškino situaciją. Po jo tarpininkavimo visi man surašyti dvejetai buvo pakeisti penketais... Per tokius atsitiktinumus ir pasireiškia likimas ir Apvaizda.“ ( Bernardinai.lt, 2013-04-17, Mantas Tamošaitis.)
Po studijų darbas M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, leidyklose.
Tikri biografijos faktai – pirmas žymaus menininko buvimo Šiauliuose liudijimas.

Įspūdingi talento žiedai ir tonai
R. Dichavičius – daugiau negu 50 personalinių ir daugelio grupinių parodų dalyvis; aukso (1975 m. Italija), dviejų sidabro bei bronzos medalių, Estijos „Baltosios žvaigždės“ ordino ir daugiau kaip 20 kitų apdovanojimų / premijų (Lietuvos ir užsienio šalių) savininkas. Darbai demonstruoti Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Rusijoje, Švedijoje, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir t. t. Šiuo metu jo kūryba eksponuojama Izraelyje, Graikijoje ir Lietuvos miestuose, įskaitant ir Šiaulius.
Iliustravo ir apipavidalino per 300 įvairių leidinių. R. Dichavičiaus, kaip iliustratoriaus-apipavidalintojo, filosofine žiūra į menu perteikiamas mintis bei gebėjimu tai reikšti galime pasigėrėti paėmę į rankas miesto Garbės piliečio Vitolio Trušio knygą „Laikas virto akmeniu“ (S. Tumėno leidykla „Šiaurės Lietuva“, 2010, viršelio ir iliustracijų dailininkai R. Dichavičius, J. Valiušaitis).
Minėtos knygos viršelio centre V. Trušio akmens mozaika „Už horizonto“. Po mozaika įkomponuotas ne knygos autoriaus asmenvardis, o žodžiai „LAIKAS VIRTO AKMENIU“. Susidaro įspūdis, jog laužant tradicinį (autoriaus vardas, pavardė ir po to – pavadinimas) leidinio pristatymą mums sufleruojama: dailininko-mozaikininko gyvenimas / laikas skirtas akmens spalvų ir atspalvių grožiui įžvelgti ir įvertinti, gebėjimui pajusti delnuose akmens skleidžiamą šilumą, mokymuisi „akmenį kaip duoną raikyti“, pratinimuisi tinkamai glausti vieną mažytį akmens gabaliuką prie kito... Iš aukštai krintantys skaldyti akmenukai be paliovos byra ir byra, gula šalia vienas kito, kol virsta neregėto grožio meno kūriniu. Tie jau kampuoti rieduliukai netiesiogiai dar gali asocijuotis ir su smėlio laikrodžiu, matuojančiu laiką ir per jį nuveiktus darbus...
Tiesa, knygos viršelio piešinio detalėmis siunčiamą informaciją kiekvienas „perskaitome“ savaip. Todėl gana dažnai nesutampa menininkų-apipavidalintojų ir skaitytojų suvokimas. Taip gali būti ir aukščiau pateiktuoju atveju.

Akto žanro pionierius
Kaip fotografijos maestro, R. Dichavičius pirmiausia išgarsėjo savo subtiliai pateikiamais moters aktais. Tai meninės fotografijos, „sovietmečiu pirmą kartą nedrąsiai pasirodžiusios „Nemune“ ir sukėlusios nemažos baimės meno funkcionieriams“. Anais gūdžiais laikais aktas, kaip dailės kūrinio (piešinio, paveikslo, reljefo, statulos, fotografijos) žanras, vaizduojantis nuogo žmogaus figūrą, buvo labai nepageidaujamas. Juk čia socialistinio realizmo nė kvapo!
„Man pačiam keista, kaip aš kažkada užkūriau tą „pečių, – 2008 m. dalydamasis prisiminimais, R. Dichavičius sakė „Valstiečių laikraščio“ korespondentui Jurgiui Pekarskiui. – Tada ieškojau lyriškumo mene, kūno poetikos, o ne nuogumo dėl nuogumo.“
Paieškoms pradėti įtakos turėjęs Antikos laikų idealas – gražus kūnas… Į tai gilintasi Dailės akademijoje: nuo antro kurso buvo piešiamos figūros, mokytasi anatomijos, tyrinėti kaulai ir raumenys, chirurginiu tikslumu pieštos nuogos moterys, gimnastės, sportininkės…
R. Dichavičius nuo 1963 metų fotografiją teigia kaip sąmoningą, savarankišką kalbą. Į viešumą išeiti padėjo atsitiktinumas: Maskvos eksperimentinė spaustuvė susimontavo naują poligrafijos techniką, kuriai išbandyti reikėjo ne bet kokio, o solidaus leidinio. Nutarta rizikuoti. Kadangi nuogas moters kūnas buvo tabu erotikos ir nuogybių dorovingoje Tarybų Sąjungoje, pirmiausia albumą „Žiedai tarp žiedų“ palaimino pats Michailas Gorbačiovas. Pasak fotomenininko, Generalinis, peržvelgęs maketą ir pasakęs, kad viskas gražu, estetiška, davęs leidimą spausdinti. Tai buvo 1987 metai.
„Žiedai tarp žiedų“ sukėlė didelį sujudimą pirmiausia Lietuvoje. Tuometinę kilusią vidinę įtampą aktų albumo autorius po 25 metų („15 min.“, 2012-10-13, Dovilė Jablonskytė) taip apibūdino: „Jaučiau vidinį sumišimą: gal vis dėlto per grubiai pavaizdavau, gal nuodėmę padariau. Nuvažiavau pas Tėvą Stanislovą – jis tuo metu buvo kylantis autoritetas. Man buvo svarbu, ką jis pasakys, gal pasmerks? O jis mane palaimino, sako, viskas gražu, švaru, estetiška – jaunystė žydi tarp laukų ir pievų. Sako, tu džiaugsmą rodai. Man kaip akmuo nusirito.“
To ažiotažo per akis būta visoje sovietijoje. Be aukščiau nurodytos priežasties, buvo dar ir kita: anuomet jokio fotomeno nebuvo; fotografija buvo reikalinga pasui, kriminalistikai ir žurnalistikai.
R. Dichavičiui buvo pasiūlyta surengti aktų fotografijų parodą Maskvos fotocentre. Kaip prisimena Šiaulių universiteto profesorius Vytenis Rimkus, ši paroda buvusi perdėm didelė sensacija: nuo ankstaus ryto driekdavosi ilgiausios eilės prie bilietų kasų… Galbūt lankytojus traukė iki tol buvęs uždraustas vaisius? Gal pavergė nuotraukose užfiksuota jaunystė, grožis, plastika, gracingumas, elegancija, judesys ir psichologija? Gal dėl to, kad R. Dichavičiaus fotolakštai mokė tiesiog estetikos? Maskvoje parodą per mėnesį aplankė daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių. Be autoriaus žinios ekspozicija buvo išvežta į tuometinį Leningradą.
„Žiedus tarp žiedų“ lydėjo ir daugiau kuriozų. Antai Maskvoje, R. Dichavičiaus pasakojimu, su parodų salės vadovybe jis buvo susitaręs, kad pusė už bilietus surinktų pinigų priklausys autoriui, o kita pusė – parodos organizatoriams. Tačiau pastarieji nesidalijo pinigais po lygiai – sumokėjo tik pusę vienos dienos sumos su priekaištų priedais: „Ar jums dar pinigų reikia? Juk mes visur jus išgarsinome?“
Kur kas malonesnis Jadvygos Dautartienės, „Valstiečių laikraščio“ korespondentės, 2005-09-05 užfiksuotas R. Dichavičiaus atkurtas tuometinio prezidento Algirdo Brazausko, buvusio vienos delegacijos Austrijoje vadovu, prisiminimas iš derybų toje šalyje, pasirašant labai svarbią sutartį: „Derėjomės su austrais, bet derybos niekaip nejudėjo – užsieniečiai žiūrėjo į mus akmeniniais veidais. Tada išsitraukėme albumų „Žiedai tarp žiedų“ ir apdovanojome jais austrus. Iš pradžių tie įtariai paėmė. Ką čia tokio tie sovietai kiša? Vėliau austrų atstovų veidai suminkštėjo. Jie sakė – supratome, kad ir jūs esate žmonės. Derybos baigėsi puikiai.“
Dar vienas įdomus nuotykis yra susijęs su 1990 metų Tarybų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovo vizitu Lietuvoje. Kai M. Gorbačiovui buvo pateiktas sąrašas žmonių, su kuriais norėtų pabendrauti, Generalinis sekretorius tuoj paprašęs įrašyti „tą fotomenininką, kurio knygą išleidome“. Jau vizito išvakarėse prie Dichavičių namų durų stovėjo apsauga. Atvyko tik M. Gorbačiovo žmona Raisa. Sąjungos vadovui Nepriklausomybės nuotaikomis gyvenančioje šalyje teko skubėti į Seimą. Ponia Raisa, padėkojusi šeimininkei už kvietimą pasivaišinti pyragu, atsisakė atsiprašydama neturinti teisės jų ragauti. Rimantas prisimena, kad Maskvos pučo (1991 m.) dienomis jis sėdėjęs kaip ant parako statinės. Testamentą buvęs parašęs, visus savo fotoaparatus miške užkasęs, nes manęs būsiąs įtrauktas į „juoduosius“ sąrašus.
Ši, mano supratimu, dažnam skaitytojui nauja informacija apie albumą „Žiedai tarp žiedų“ paskatins susirasti garsųjį leidinį ir darsyk širdimi bei protu prisiliesti prie to šedevro, tarsi pabendrauti su pačiu fotomenininku, įsivaizduojant jį užsukus į svečius savo albumo aplankyti.

„Bus labai gražu“
„Kartą Kretingoje radau antkapio skulptūrą – iš akmens iškaltą jauną mergaitę. Skulptūrai gal šimtas metų. Tada ir tapo akivaizdi Antikos mintis – „Gyvenimas trumpas, grožis trumpalaikis, o menas – amžinas“. „Būtina stabdyti tas grožio akimirkas“, – taip savo kūrybos pretekstą nusako R. Dichavičius ir tęsia. – Pats gražiausias metas – septyniolika.“
Ne kiekviena gražuolė tinkanti akto nuotraukai. Vien tik gražių kūno formų nepakanka, svarbus sielos grožis, atsispindintis veide. R. Dichavičius pabrėžia, kad visada buvo ištikimas ir dar vienam atrankos kriterijui: „Visos mano fotografuojamos merginos buvo natūralios – nedažytomis akimis, lūpomis ir plaukais.“
Aldona Žemaitytė straipsnyje „Forma – tai menininko kūrybinis veidas“ teigia: „Tyras, kuklus jaunų mergaičių kūno grožis, pamatytas menininko esteto akimis ir panardintas į tobulą gamtos grožį, R. Dichavičiaus aktus pavertė jaunystės trapumo ir skaistumo simboliais.“
Menotyrininkas, kultūrologas, filosofas Antanas Andrijauskas neabejoja, kad originaliais poetiškais moters grožį aukštinančiais fotolakštais R. Dichavičius drąsiai įsiveržė į meno pasaulį ir „perėmė naujas vaizduojamųjų menų paribiuose esančias meno erdves“.
Pastaroji frazė labai tinka daugiau negu šimto fotopaveikslų (autoriaus sukurtas terminas) ciklui, pavadintam „Vizijomis“( analogų šalyje neturinčiam aktų rinkiniui) apibūdinti. Šio spalvoto rinkinio lakštuose pirmiausia susipynė fotografija ir grafika: menininkas jaunystės nuotraukas, dažniausiai pastarojo dešimtmečio (yra kadrų, darytų net prieš 40 metų), apsupo į tikrovę visiškai nepanašiais vaizdais, kuriuos sukurti įgalino sukaupta patirtis ir pasitelktos tapybos bei dabartinės poligrafijos išgalės.
Anot autoriaus, jis „Vizijų“ ciklo idėjoms realizuoti panaudojęs daug tapybai, skulptūrai, grafikai būdingų savybių – lygumą, šiurkštumą, gruoblėtumą... Sumanymui įgyvendinti pasitelkęs šerkšno, debesų, augalų, jūros stichijos motyvus... Ir tam būtinas medžiagas – auksą, sidabrą, mineralus (todėl tokios įspūdingai ryškios darbų spalvos). Ir nurūgštintą popierių, kad meno kūrinys kelis šimtmečius nesentų – negelstų, netrupėtų, nelūžinėtų. Ir atitinkamas atlikimo technikas.
Todėl ciklo lakštuose apnuoginta jaunos moters figūra, pasak A. Andrijausko, asocijuojasi su undinių, sirenų, laumių, miškų karalių dukterų, fėjų, melūzų, driadų, najadų, lamijų, sukibų ir kitais archajiškos mitinės sąmonės provaizdžiais. Tas archetipinis moters vaizdinys, menotyrininko ir filosofo žodžiais tariant, erzina, gundo, vilioja, spendžia žabangas, siekia užburti, žada prarasto rojaus harmoniją, būties pilnatvės jausmą. Matyt, iš tokių pasąmonės vaizdinių ir kilo viso ciklo – „Vizijų“ – pavadinimas. Tiesą sakant, tie fotopaveikslai nėra tik fotografijos, bet nėra ir vien fantazijos produktas. Menininko žodžiais tariant, „vaizdas realus ir kartu nerealus arba realūs daiktai nerealiose situacijose“.
Akivaizdus dailininko gebėjimas išgryninti švaraus estetizmo jausmą, jungiant jauną moters kūną su amžinu gamtos grožiu. Išlaikytas reikiamas atstumas tarp meno objekto ir stebėtojo, taigi, nenusižengta psichologinės distancijos teorijai.
Rafinuoto esteto kūrybos esmei suvokti tinka paties R. Dichavičiaus sukurta kvietimo į „Vizijų“ parodą frazė: „Ten nieko nebus, bet bus labai gražu, o kas ten bus – pamatysite.“ Tiksliau sakant, užsukę į Šiaulių universiteto biblioteką, pirmą kartą pamatysite tikrų tikriausiai vienintelius tokia technika atliktus meno kūrinius Lietuvoje.

Valstybės simbolių enciklopedija
Bet kuris mūsų pilietis, paprašytas išvardyti Lietuvos simbolius, nė nemirktelėjęs nurodytų himną, herbą ir vėliavą. Nes apie tai rašoma, kalbama. Stabtelkime truputį, kad tų valstybės simbolių išvardytume dešimtim kartų daugiau.
Nežinau, kaip jums, skaitytojai, pavyko tą užduotį atlikti. Jei nesisekė, siūlau paimti į rankas R. Dichavičiaus mums visiems dovanotą dvitomį albumą „Laisvės paženklinti“, kuriame įtaigiai su didžiule pagarba pasakojama apie Lietuvos menininkus, kūrusius valstybingumo simboliką: miestų herbus, popierinių pinigų ir monetų pavyzdžius, pašto, policijos ir kariuomenės, muitinės ir pasienio bei kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybės apdovanojimų standartus, miestų merų regalijas, aukštųjų mokyklų rektorių ir senatorių mantijas, bažnyčių interjerus, liturginius reikmenis, istorinius paminklus laisvei ir t. t.
„Naujoji laisvės ženklų sistema privalėjo įgauti išraiškingą, įtaigią, visiems gerai suprantamą formą“, – dvitomio pristatymuose ar privačiuose pokalbiuose savo nuostatas išdėsto nepamatuojamą meilę Tėvynei jaučiantis R. Dichavičius. Jam „mūsų laisvė prisikėlė iš pelenų lyg stebuklingas paukštis Feniksas“.
800 puslapių dvitomei enciklopedijai su daugiau negu 3000 iliustracijų R. Dichavičius medžiagą rinko ir tvarkė beveik septynerius metus, be šeštadienių, be sekmadienių, be vasarų, be pasižmonėjimų sostinės gatvėse ar draugų butuose. Dvitomis išleistas 2012–2013 metais.
Ir šiandien autorius dar tęsia pradėtą darbą, baigdamas ruošti spaudai trečiąjį „Laisvės paženklintųjų“ tomą.

R. Dichavičiaus pasisakymai leidinio „Laisvės paženklinti“ tema
* Lietuvai reikėjo drabužio, kad laisvė būtų ne tik jaučiama, bet ir matoma pasaulyje. Tas drabužis – tai simboliai ir ženklai, įtvirtinantys Lietuvos valstybę, tautos savimonę ir kultūrą. Lietuvai reikėjo to, ko nėra istorijos vadovėliuose.
* Abi knygos gimė iš impulsyvaus pasipiktinimo, kad visuomenė nežino, kas sukūrė svarbiausius Lietuvos valstybingumo ženklus. Ta situacija iš pradžių pasirodė labai keista. Juk visi tie kūriniai / valstybingumo simboliai – konkrečių žmonių darbas, bet juos gaubia tyla, lyg nebūtų nieko nuveikę Tėvynei. Vėliau atėjo supratimas, kad visuomenei tokių dalykų niekas nepasakoja, gal net nemato reikalo tai daryti. Todėl šiuo leidiniu pagerbiau jų įnašą į Lietuvos istoriją, pabrėždamas, kaip žmonės, kūrę Lietuvos simboliką, prisidėjo prie valstybingumo įtvirtinimo šalyje.
* Padariau Lietuvai dovaną, bet, pasirodo, tokios niekam nereikia. Maniau, dvitomiu susidomės valstybės institucijos, bibliotekos, tačiau teko nusivilti šalies valdžia. Nors ir žilstelėjęs, bet idealistas buvau. Pasirodo – Valstybė, kaip aukščiausioji šalies valdžia, turi kitokius nei aš idealus. (Ta iki sielos gelmių mus sukrečianti nuoliūda ir graudulys išsiliejo („15 min.“; 2012-10-13, Dovilė Jablonskaitė) tokiu R. Dichavičiaus sakiniu: „Sakau, sukursiu laužą, tik dar nežinau, kurioje aikštėje: geras popierius – gražiai degs!“
* Trečiosios dalies nerengsiu. Estafetę perduosiu jaunesniems, dar nepraradusiems idealizmo. Man pačiam jo liko tik kruopelytė (2012 m.).
* Dirbu labiau iš inercijos. Aš kaip traukinys – staiga nesustabdysi : bėgiai dega, bet vis tiek lekia pirmyn. Be to, pasiduoti neleidžia tikėjimas menu ir pagarba kolegoms. Tai mano meilė, ilgesys, žavėjimasis tuo, kas padaryta. Dirbu iš pasiutimo dėl totalinės neteisybės, kad menas Lietuvoje nustumtas į paraštes, kad meno kūriniai tapę anonimais: vėliava plazda, pinigai kišenėje šlama, bet net nesusimąstoma, iš kur tai atsiranda. Juk neužteko paskelbus Nepriklausomybę vieną vėliavą pakeisti kita. Reikėjo iš naujo sukurti valstybingumo ženklus („15 min“, 2012-10-13, D. Jablonskaitė).
* Trečioji enciklopedijos dalis jau parengta, bet didelių pinigų poreikis leidybai jos ateitį aptraukia nežinios migla. Knygoje pusantro tūkstančio iliustracijų, supažindinama su 200 autorių, dirbusių / dirbančių Lietuvos Respublikai aukštinti. Čia pristatomi visi vizualiniai menai ir jų kūrėjai. Ir trečiąją dalį rengdamas kiekvieną objektą nufotografavau, nuskenavau brėžinius, retušavau, kontekstą suvedžiau, koloritą suderinau, spaustuvėje bandymus atlikau, tekstų vertimus padariau...
* „Laisvės paženklinti“ – vertingiausias mano kūrybinis darbas. Norėjau iki vieno surinkti knygon visus Lietuvos lobius ir parodyti Europai. Kiekvienas beveik po keturis kilogramus sveriantis tomas – laiko liudijimas, mūsų talentai, mūsų žvaigždynas („15 min.“, 2012-10-13, D. Jablonskaitė). Naują laisvės ženklų sistemą galėjo sukurti tik žmonės, turintys pilietinės nuovokos, gerai suprantą žmogaus ir valstybės reikšmę ir prasmę, jaučiantys ir mokantys valdyti meno formas, sugebantys linijomis ir spalvų plastika sukurti iškalbingą kūrinį (2012-02-23, „15 min.lt“, Daiva Červokienė).
* Anksčiau Komunistų partija, Centro komitetas mokė, ką daryti, kaip gyventi. Dabar eilinis žmogus taip pat jaučiasi nieko neišmanantis, mulkinamas. Tik iš jo šaiposi naujieji milijonieriai ir įvairūs valdžios viršūnes pasiekę perėjūnai. O dailininkai – tarp tų mulkinamųjų, nepastebimų, negerbiamų („15 min.lt“, 2012-02-23, D. Červokienė). „Atidavei gyvenimą, talentą, o esi priverstas galvoti, ką šiandien grauši – ar kaštonus, ar dar ką. Tai išmuša iš pamatų.“ Menininkai Lietuvoje ignoruojami, sakyčiau, terorizuojami ir visuomeninių organizacijų. Net neturime nė vieno tikro menui skirto žurnalo. Niekas tarsi nė nepastebi, kad mūsų dailininkai šalies istoriją „rašo“ vizualiai.

Tai daugiau reiškia negu visos švietimo reformos
Įstrigo vienas internauto atsiliepimas į D. Jablonskaitės straipsnį „Dailininkas ir fotografas Rimantas Dichavičius: „Knyga atsirado iš pasiutimo ir liūdesio“ („15 min“, 2012-10-13): „Rimanto Dichavičiaus knyga „Laisvės paženklinti“ – didžiulis palikimas Lietuvai. Gerb. autoriau, nenuleiskite galvos. Jūs labai daug padarėte. Neįtikėtinai daug. Jeigu dar turite sveikatos, važiuokite, susitikite su žmonėmis Lietuvos provincijoje, mokyklose. Tai daugiau reiškia negu visos švietimo reformos ir valdžių sprendimai.“
„Kuriamoje Lietuvos švietimo sistemoje ugdymo turinys – viena iš sričių, dedančių pagrindus šiuolaikinei pilietinei, demokratinei žmogaus ir tautos savimonei bei gyvensenai“, – teigia „Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų“ pirmasis sakinys. Jį be priekaištų ar išimčių atliepia R. Dichavičiaus tautinė, patriotinė, pilietinė gyvenimo ir kūrybos pozicija, puoselėjanti šalia esančiųjų estetinius jausmus ir nuovoką, gebėjimą pastebėti grožį tikrovėje ir mene, imantis atsakomybės už kultūrinio-istorinio paveldo išsaugojimą ir jį kūrusių žmonių atminimą, puoselėjanti demokratinei gyvensenai būtinas vertybines – sąžiningumo, darbštumo, atsakingumo, pagarbos tautai, jos interesams ir kt. – nuostatas.
Nuoširdus cituoto internauto pastebėjimas ir paraginimas grįstas puikiu provincijos žmogaus pažinimu. Ir po šiai dienai R. Dichavičius mena visus tuos susitikimus, pvz., kad ir knygos pristatymą Jurbarke. Šilta liepsnele sužėri menininko akys, pasakojant nuostabą, patirtą maždaug prieš dvejus metus, kaip tąkart Jurbarke salė buvusi pilna žmonių, kaip jie ištisas dvi valandas dėmesingai klausęsi pasakojimo vis kartodami: „Mes nė neįsivaizdavome!“ Įspūdingiausia: „Žmonės išklausė, padėkojo ir išėjo. Žiūrim, atplaukia kita banga, po to – dar ir trečia… Knygos pristatymą pradėjome po vidurdienio, o baigėme po pusiaunakčio.“ Žmones, matyt, pirmiausia traukė pati susitikimo intencija, pristatomi faktai, autoriaus titulai ir, be abejo, jo „ekspresyvus ir įtaigus pasakojimas, prikaustantis dėmesį, verčiantis suklusti ir įsijausti“. Manau, kad dar ir R. Dichavičiaus paprastumas. Šia proga prisimenu vieną mokyklinio lietuvių kalbos vadovėlio sakinį, iliustruojantį skyrybos taisyklę, būtent: „Žvaigždės šviečia, bet nešildo“. Tai be išlygų tinka tik astronominiams šviesuliams apibūdinti. Su R. Dichavičiumi – Lietuvos meno žvaigžde – labai lengva bendrauti: šalia būdamas nejauti jokios įtampos, nereikia nervintis, kad gal ne taip klausimą suformuluosiu, ne tokį žodį pavartosiu, ne itin jam patogiu laiku paskambinsiu ir pan. Ši Žvaigždė šildo mus, Lietuvos žmones, pačiais įvairiausiais ir netikėčiausiais būdais.
Jis nesipuikuoja savo statusu, nesistengia išsiskirti iš kitų, niekaip nedemonstruoja savojo „Aš“. Šia proga norėtųsi priminti vos ne anekdotinę situaciją Šiauliuose: gegužės mėn. atvykęs į parodos atidarymą, užsuko į vieną mūsų „brodvėjaus“ terasą papietauti, atsisėdo jos kamputyje – čia niekam nepažįstamas, nežinomas, kukliai apsirengęs... Nieko nekasdieniško neįžvelgiant, buvo atneštas, matyt, tik šalia viryklės / mikrobangų krosnelės stovėjęs patiekalas – vos vos drungnas...

Post scriptum
R. Dichavičiaus, kaip menininko–mąstytojo, mintys apie dailės ir fotografijos meną, Lietuvos ir pasaulio istoriją, vertybinę šių laikų krizę yra jautriai išgyventos širdimi, giliai išmąstytos, išgodotos. Jo kūryba – didelę gyvenimo ir meninę patirtį turinčio žmogaus darbo vaisiai, vidinė išraiška, kurioje dominuoja ne idėja ar turinys, o forma, apimanti ir kompoziciją, ir spalvą, ir plastinę išraišką, ir simbolio skambėjimą.
„Kūryba, – sako R. Dichavičius, – neturi gatavų receptų. Viską reikia perleisti per savo „filtrus“. Viskas, ką darai, turi būti gryna, tikra, be jokio melo. Ne kasdien šedevrai sukuriami...“

1998 metais įvyko R. Dichavičiaus susitikimas su pedagoginio instituto dėstytojais, supažindino su savo naujais fotodarbais ir kalendoriais, skirtais įdomiems menininkams.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.