Šiaulių dailės galerijoje atidaryta tautodailininko A. F. Steponavičiaus paroda „Negaliu, kad medis tylėtų“. 1
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šiaulių dailės galerijoje vyko Alekso Felikso Steponavičiaus parodos „Negaliu, kad medis tylėtų“ atidarymas, skirtas autoriaus pirmosioms mirimo metinėms paminėti. Renginys pradėtas tylos minute, pagerbiant amžinybėn išėjusį tautodailininką, o A. F. Steponavičiaus artimieji, draugai, pažįstami ir jo kūrybai neabejingi asmenys dalijosi savais prisiminimais, išgyvenimais, mintimis. Aptarė menininko nuveiktus darbus, kūrybos bruožus.
„Medis mums pasakoja apie jį“
„Jis visuomet norėjo po mirties išlikti savo darbuose, visų mūsų širdyse. Pamenu, vaikystėje vis klausdavau jo, kodėl kasdien jam reikia į dirbtuvę. Ir jis atsakydavo, kad gyvenimas labai trumpas, greitai prabėgs pro šalį ir nebus ką palikti po savęs. Ir tik dabar supratau, kad viską jis darė dėl mūsų visų. Tam, kad mes, mūsų vaikai ir anūkai prisimintumėme savo šaknis. Tėtis domėjosi ir studijavo giminės istoriją, visiems giminaičiams padovanojo genealoginius medžius, sukūrė giminės herbą. Gaivino žemaičių tarmę, pasakojimus, kuriuos visada galime išgirsti įrašuose ir perskaityti spaudos leidiniuose. Tačiau daugiausiai savo laiko jis skyrė tam, kad prakalbintų medį ir suteiktų jam ilgaamžiškumo. O dabar, kai tėtis ilsisi, medis mums pasakoja apie jį, įgyvendindamas tėčio svajonę pasilikti“, - sakė A. F. Steponavičiaus duktė Jolita.
„Darbai yra tradiciniai, bet kartu ir šiuolaikiniai“
Tautodailininko žmona Angelė pasakojo, kad vyras mėgo drožti viską: vaikiškus baldelius, žaislus, švilpukus, tarškynes, kryžius, koplytstulpius, net šaukštus.
„Medžio drožimo darbams jis ruošdavosi iš anksto. Viską gerai apmąstydavo, apskaičiuodavo. Susikonstruodavo maketus ir teiraudavosi mano nuomonės. Jam nuolat atsirasdavo naujų idėjų būsimiems kūriniams, todėl drožinėdavo viską, kas buvo reikalinga“, - prisiminimais dalijosi Angelė.
„Parodoje demonstruojami tautodailininko kūrybos darbai yra tradiciniai, bet kartu ir šiuolaikiniai. Jiems būdingas išradingumas, žaismingumas, kūrybiškumas. Tautodailininko A. F. Steponavičiaus parodose atsispindi gilus lietuvių liaudies meno tradicijų dvasios ir medžiagos, formos, dekoro bei funkcionalumo vienovės pajautimas. Tautodailininko palikti darbai kelia tam tikras emocijas, skatina susimąstyti“, - sakė Dailės galerijos vedėja Romualda Atkočiūnienė.
A. F. Steponavičius paliko didžiulį palikimą visai visuomenei. Jo darbai buvo, yra ir bus vertinami bei tausojami. „Tautodailininko kūriniai yra puikus pavyzdys, kaip medžiui galima įkvėpti dvasią, šilumą. Juose yra tiek daug jautrumo, išminties ir grožio. Jo darbai momentalūs, plastiški“, - kalbėjo menotyrininkė Michaila Adomavičienė.
Apie tautodailininką
A. F. Steponavičius (1949 06 04–2013 04 01) buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos, meno kūrėjų asociacijos narys. 2004-aisiais jam suteiktas Šiaulių miesto metų tautodailininko vardas, jis apdovanotas kultūros ir meno premija. Menininkas dalyvavo daugiau kaip penkiasdešimtyje parodų, surengė šešias personalines parodas.
Jis gimė Ožkėnų kaime, Šiaulių rajone, kur gyveno kelios Steponavičių kartos: proproseneliai Amilė ir Liudvikas, proseneliai Marijona ir Feliksas, seneliai Teodora ir Kazys, susilaukę 12-os vaikų. Aleksas mokėsi Svirbučių aštuonmetėje mokykloje, vidurinę baigė Šiauliuose. Telšių taikomosios dailės technikume įgijo dailiojo medžio apdirbimo, dailininko vykdytojo specialybę. Dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, Elektros tinkluose dailininku, aukščiausios kategorijos staliumi, dažytoju. Išaugino du vaikus - dukrą Jolitą, sūnų Ramūną. Džiaugėsi keturiais vaikaičiais.
Tautodailininko darbų galima išvysti Ožkėnuose, Kužiuose, Kuršėnuose, Kelmės, Joniškio, Utenos rajonuose.