R. Pipagaitė: „Jei su žmogumi galiu bendrauti, tuomet nesunku sukurti įdomų jo portretą, nes portretas pirmiausiai yra dialogas.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Šiaulių dailės galerijoje vyko Vokietijoje gyvenančios žinomos lietuvių fotografės Ramunės Pigagaitės kūrybos parodos „Žmogus. Teatras. Portretas“ atidarymas. Menininkė pristatė du fotografijų ciklus - „Mano miesto žmonės“ ir „Menininkų portretai“.
Šiai darbų serijai autorė rinkosi nuo vaikystės pažįstamus skirtingų profesijų atstovus, prašydama jų suvaidinti savo paties profesiją ir būtent taip, kaip ją iš vaikystės prisiminė fotografė. Todėl fotografijos primena mažytį spektaklį, kuriame kiekvienas vaidina patį save.
Menininkės paroda išsiskiria savita kompozicija, emocionalumu, subtiliu išraiškingumu. Kiekviena figūra įtaisyta kadro centre neutraliame fone ir leidžia žiūrovui sukoncentruoti visą dėmesį į patį personažą, o ne į jį supančią aplinką.

Fotografija – lyg režisūrinis etiudas
R. Pigagaitė „Šiaulių naujienoms“ pasakojo, kad idėja vaizduoti žmonių portretus kilo dar besimokant aktorystės meno subtilybių. „Susidomėjimas žmogumi, įvairiais charakteriais, jų tipažais atsirado iš tų laikų, kai dar mokiausi vaidybos. Kai mes patys kurdavome personažus, vaidindavome, režisuodavome etiudus, stebėdavome žmones ir galvodavome apie jų gyvenimą bei nuveiktus darbus. Kiekviena mano fotografija yra režisūrinis etiudas, bandymas suprasti žmogų ir jo gyvenimo istoriją. Jei su žmogumi galiu bendrauti, tuomet nesunku sukurti įdomų jo portretą, nes portretas pirmiausiai yra dialogas“, - sakė R. Pipagaitė.
Menininkė nusprendė fotografijose vaizduoti Varėnos miesto žmones, nes išvykusi iš Lietuvos labai ilgėjosi savo gimtojo krašto. „Pasiilgau miestelio žmonių, su jais praleistų smagių vakarų, to jausmo, kai visi aplink vieni kitus pažįsta. Todėl norėdama tai kompensuoti, siekiau atskleisti miestelėnų charakterius juos fotografuodama“, - kalbėjo fotografė.
Fotografijos parodos autorės teigimu, prikalbinti žmones pozuoti nebuvo labai sunku. „Kai su žmogumi paprastai, nuoširdžiai kalbi, pasakai, ko iš jo nori ir ko sieki, asmens įtikinėti nebereikia. Viskas įvyksta savaime“, - atviravo R. Pipagaitė.
Anot menininkės, parodai pasiruošti prireikė kelerių metų: „Prieš pradedant fotografuoti reikia apgalvoti kiekvieną koncepciją, jos detalę. Nuspręsti, kurie darbai tinkami, kurie – ne. Taip pat reikia išsirinkti tinkamą erdvę, sugalvoti, kaip fotografijas eksponuoti, jas derinti. Suprasti, kas jas papildo ir kas kontrastuoja. Nors pasiruošimas truko ilgai, portretų įvairumas mane maloniai nustebino, pasiektu rezultatu esu patenkinta.“
Tai įvertino ir atvykusieji į parodos atidarymą šiauliečiai, kurie dėkojo R. Pipagaitei už nuoširdų darbą subtiliai perteikiant kiekvieno žmogaus savitą charakterį, jo pasaulio suvokimą, pasirinktą profesiją.
Dėl nepaprasto autorės sugebėjimo bendrauti su žmonėmis šiandien galime pasigrožėti fotografijomis, gimusiomis iš santykio su žmogumi. Jas stebėdami matome ne eilinius žmones, bet kiekvieno iš jų gyvenimo istoriją, jų individualumą, išskirtinumą. Fotografijos atspindi kiekvieno asmens vaidmenį gyvenime, skatina susimąstyti ir padėti atrasti atsakymą į buvimo prasmės klausimą. Tai kalbėjo neabejingi R. Pipagaitės kūrybai.

Apie menininkę
Ramunė Pigagaitė gimė 1966 m. spalio 13 d. Varėnoje. 1984–1988 studijavo Vilniaus konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedroje. 1994–2000 Mainco universitete fotografiją. Nuo 1991 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Svarbiausi darbai: „Kaimų gyventojai“ (1996–1998); „Morte“ (1997–1999); „Mano miesto žmonės“ (2000–2002); „Eseno žemės rašytojų portretai“ (1993).
Apdovanojimai: 1999 – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės (AFIAP) garbės vardas; bronzos medalis ir per 10 kitų apdovanojimų.

Menininkės paroda išsiskiria savita kompozicija, emocionalumu, subtiliu išraiškingumu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.