Monmartro Respublikos festivalis baigėsi padėkomis

2014-08-12 13

Miesto bulvare vyko mimų pasirodymai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Baigėsi keturias dienas trukęs „Šiaulių Monmartro Respublikos“ festivalis. Prieš festivalio uždarymą Monmartro dvasia vaikštinėjo Šiaulių miesto bulvaru, kur smalsią šypseną praeiviams kėlė kostiumuoti mimai ir įvairūs performansai. Festivalio organizatorė „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė džiaugėsi: nors būta įvairių nutikimų, kiekvieną kartą tenka įsitikinti, kad festivalis – sėkmingas ir be galo reikalingas žmonėms.

Šiaulių centre – gabalėlis Prancūzijos
Paskutinę festivalio dieną bulvaras išties tapo prancūziška erdve. Prie P. Višinskio paminklo vyko dailininkų kūrybinės dirbtuvės, kurių metu visi norintieji galėjo įsigyti šviežių, čia pat gimusių meno darbų.
Už kelių žingsnių nuo dirbtuvių įkurta paroda–akcija „Ale Pompidou centras“ traukte traukė pasivaikščioti po kybančiais trilitriniais stiklainiais, kurių kiekviename pūpsojo vandens apsemtas obuolys.
Bene ryškiausi buvo mimų, gyvų skulptūrų pasirodymai, akcijos ir performansai atkarpoje nuo „Gaidžio“ iki Turizmo informacijos centro būstinės. Į keliaujančių kėdžių traukinį akimirkai prisėsti ir iš žiūrovo tapti performanso dalyviu kvietė baltutėliai kaukėti ir grimuoti keliauninkai.
O „Poezijos bulvare“, kuris vyko prie „Žiburio“ knygyno, eiles skaitė Šiaulių dramos teatro aktoriai Monika Šaltytė ir Juozas Bindokas, saksofono garsais jiems pritarė Gediminas Brūzga.

Festivalis su nuotykiais
Priešpaskutinę dieną vykusi romantiška poezijos ir muzikos naktis išties buvo ypatinga – žvaigždėtą dangų padengė lietaus debesys, tad užuot buvę sode, svečiai jaukiai įsikūrė „Laiptų galerijos“ pastato erdvėje. Čia Marinos Cvetajevos eiles skaitė M. Šaltytė, saksofonu grojo G. Brūzga, lietuviškus meilės romansus atliko folkloro ansamblis „Salduvė“, o už lango skambėjo lietus ir perkūnija, vakarui suteikę mistikos. Festivalio pabaigtuvėmis tapo plenero metu sukurtų darbų parodos „Pirmųjų obuolių aromatas“ atidarymas „Laiptų galerijoje“.
Festivalio organizatorė J. Ališauskienė džiaugėsi sėkmingu festivaliu. „Kiekvienais metais pasibaigus Monmartrui yra kuo džiaugtis. Pirmiausia lieka darbai, kuriuos per tokį trumpą laiką sugeba palikti dailininkai. O šių metų dailininkai – aukštojo pilotažo. Susidarė tokia komanda, kuri labai trumpai, bet labai intensyviai dirbo. Džiaugiamės tuo, ką gavome iš jų“, - sakė J. Ališauskienė. O iš menininkų išties, pasak organizatorės, gauta daug: Monmartro plenero tema jiems buvo netikėta ir didelė užduotis – kurią jie sužinojo tik atvažiavę. „Pasižiūrėkite, visuose darbuose tvyro sodo obelų dvasia“, - patikino festivalio organizatorė.
J. Ališauskienė prisiminė ir keletą nelabai malonių nuotykių, nutikusių festivalio metu.
„Turėjome du incidentus – trečiąją festivalio dieną vienai iš dailininkių įkando vapsva. Ji iki tol nežinojo, kad yra alergiška šių vabzdžių įkandimams. Dailininkė pradėjo dusti, bet mes laiku iškvietėme greitąją, vis dėlto labai išsigandome. O paskutinę dieną išėjome į bulvarą. Reikėjo viską suvežti – stiklainius, kėdes, tad mūsų darbuotojai asmenine mašina su priekaba nuvažiavo į bulvarą prie P. Višinskio paminklo. Pasirodo, ten reikia turėti specialų leidimą, kad galėtum užvažiuoti ant zonos, kur vaikšto pėstieji. Tad atvyko policija. Tai pirmasis Monmartras, kai iškviesta greitoji ir atvyko nekviesta policija“, - įvykių detales komentavo J. Ališauskienė.

Miestui reikia Monmartro!
Vis dėlto šypsena nuo J. Ališauskienės veido nedingo – ji be galo džiaugėsi labai geranoriška festivalio dvasia, šilta atmosfera, ypač – „Laiptų galerijos“ darbuotojų bendradarbiavimu. „Mes priversti viską mokėti ir viską padaryti. Prie kiekvienos festivalio užduoties reikia žmogaus, o dirbta kone be pertraukų, vardan to, kad viskas vyktų sklandžiai“, - sakė J. Ališauskienė.
Pasak jos, paskutinės festivalio akimirkos – kupinos dėkingumo ir gerų žodžių. „Galiu pasigirti, aktoriai M. Šaltytė ir J. Bindokas sakė, kad Monmartro Respublika yra vienintelė vieta Šiaulių mieste, kur laukiamas poezijos žodis, sudaromos sąlygos, kur jie jaučiasi labai reikalingi. Gatvėje žmonės prieina prie manęs kaip prie kokios žvaigždės ir dėkoja. Bet aš jiems sakau, kad tai tiesiog mūsų darbas. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad teisingai darome, jog esame reikalingi – viskas atsispindi žmonių padėkose“, - džiaugėsi J. Ališauskienė.

2014-08-12 14