Artėjant a. a. docento Stasio Žalalio pirmosioms išėjimo (2013 10 06) į amžinąją šviesą metinėms, nutariau atidžiai pavartyti publikacijas apie jį.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ

Pratartis
Akys stabtelėjo ties fraze: „Tačiau dabartinės veiklos – vadovavimo chorui, muzikos ir pasakų kūrimo – S. Žalalis nesureikšmina, vadina ją hobiu“ („Šiaulių naujienos“, 2013 04 24). Matyt, septyniasdešimtojo gimtadienio šurmulyje toji frazė daugelio mūsų, jo buvusių bendradarbių, taip ir liko nepastebėta.
Pats S. Žalalis pasakų kūrimu niekam nesigarsino, matyt, suvokė tai kaip kiekvienos mamos ir / ar tėčio vieną iš kasdienių darbelių.
Visai neseniai šį fenomenalų faktą papasakojo Šiaulių universiteto „Emeritus“ klubo pirmininkė docentė Aldona Vaičienė, jubiliejaus dienomis kolegos namuose varčiusi piešimo sąsiuvinio formato knygą, kurios viršelyje užrašyta: „STASYS ŽALALIS / PASAKOS“. Iš autoriaus sūnaus Mindaugo pasiskolinau tą Švedijoje išleistą (tiražas apie 50 egz.) retenybę, todėl ir nežinomą nė vienai Lietuvos bibliotekai.

Pirmoji pažintis
Knygos viršelis baltai melsvas, žadinantis šviesias, kaip ir dera pasakoms, pajautas. Ir dar žvaigždėto dangaus skliauto aliuzija sukurta. Rodos, tik imk ir rieškučiomis semk tuos gelsvus skaistukus, matyt, gėrį ar išmintį, o gal neblėstančius prisiminimus simbolizuojančius.
Priešlapyje dvi ranka įrašytos dedikacijos: „Eglės ir Mindaugo šeimai ir jų vaikučiams nuo pasakų, kurias girdėjo mažas būdamas Mindaugas, autoriaus su pačiais geriausiais linkėjimais / Tėtis – senelis / 2013 05 22“; „Nuo knygelės dailininkės, tos pačios, kuri maža šitas pasakas klausė ir įsivaizdavo, ir jau kaip pavyko, taip nupiešė / Linkėjimai nuo Aurytės“.
Pirmasis knygos puslapis pripėduotas tikrąja to žodžio prasme. Gal tai dailininkės-iliustratorės Aurelijos užuomina apie nesuskaičiuojamą sektų pasakų skaičių? Gal apie tų pasakų temas ir siužetinius vingius? O gal tai priminimas – „Jei save kitiems išdalini, / Sukuri gyvenimą žmogaus, / Gintarinės pėdos lieka atminty – / Nenupūs jų vėjai, bangos nenuplaus...“ (pagal B. Jokšaitę-Stasaitienę)?
Tik jokių abejonių nekyla, kad tuose knygos puslapiuose įvairiausiomis kryptimis eita Gaidžio ir Kiškio, pavaizduotų knygos viršelyje šalia lėktuvo. Galima prognozuoti, kad tie du orūs, savimi pasitikintys, inteligentiški gyvūnai yra pagrindiniai S. Žalalio pasakų personažai. Tik lėktuvo paskirtis nenuspėjama. Tai gali būti paprasčiausia persikėlimo iš vienos vietos į kitą priemonė, bet gali būti ir pasakų, kurios neįtikėtinu greičiu nugabena mažuosius klausytojus / skaitytojus į stebuklingą vaizduotės šalį, simbolis.
Antrasis ir trečiasis knygos puslapiai taip pat primarginti letenų pėdsakų, kurių fone rašoma: „Tikiu, kad šios pasakos mums bus gražūs vaikystės prisiminimai iš tų laikų, kai visi per giminės šventes suvažiavę vaikai, suguldyti viename kambarėlyje, laukdavom, kol ateis „dėdė Stasys“, o mums, vaikams, – tėvelis, ir paseks vieną savo pasakų apie geriausius draugus – Zuikį ir Gaidį! / Ačiū, Tėveli, Jums labai! / Aurelija.“
Knygos turinyje nurodyti penkių tekstų pavadinimai: „Pasaka apie Zuikį ir Gaidį, kaip jie lėktuvu skrido“, „Pasaka, kaip Zuikis ir Gaidys ekskursiją organizavo“, karvutę pirko“, kariniuose manevruose dalyvavo“, surengė naujametinį karnavalą“.
Kaip teigia dukra Vilija, tų pasakų būta žymiai daugiau (gal apie 25?), pvz., „kaip jie plaukė laivu“, „kaip jie važiavo traukiniu“...
Kadangi Tėtis – autorius - sakytines pasakas kūręs ekspromtu, t. y. pasakojęs apie nuotykį be pasirengimo, nežinodamas, kaip jis baigsis, todėl po daugelio metų nebesugebėjęs atkurti jų raštu. Tiesa, kelios, neįtrauktos į knygą, liko rankraštyje. „Visada kirbėjo mintis tas jo sukurtas pasakas užrašyti, bet... atrodė, kad be Tėvelio balso, išraiškos, pauzių, jaustukų ir ištiktukų jos praras visą savo žavumą. Abu su broliu dėkingi sesei, sugebėjusiai įtikinti Tėtį pačiam užrašyti bent keletą tų savo kūrinių. Pavyko neblogai, tačiau yra vienas „bet“. Mes, vaikai, tas pasakas girdėję „gyvai“, šiandien skaitydami išgyvename kiek kitaip negu negirdėjusieji ir nemačiusieji jų sekamų“, – apgailestauja Vilija.

Pasakų personažai
Pirmajame kūrinėlyje „Pasaka apie Zuikį ir Gaidį, kaip jie lėktuvu skrido“, kurį labiausiai buvo pamėgę šeimos ir mažieji klausytojai, pristatomi pagrindiniai veikėjai. Žinoma, prioritetas teikiamas „miške, prie gražaus upelio“ gyvenantiems dviem labai geriems draugams, vienas kitam padėdavusiems „visokiuose darbuose“ – Zuikiui ir Gaidžiui, atskleidžiant laukinių ir naminių gyvūnų bičiuliškus tarpusavio santykius. Dar priduriama: „Draugavo ir Zuikiukai su Gaidžiukais...“ Minima ir Zuikienė. Peršasi mintis, kad moterys tikrų tikriausiai bus tik – antraeilės pasakų įvykių dalyvės.
Abiejų šeimų galvos, arkliuku nukakę į miestą, pirmiausia, kaip ir pridera joms, atlieka visus ūkinius reikalus, dėl kurių čia važiuota. Tačiau Zuikio ir Gaidžio smalsių būta. Nusprendę pasidairyti po miestą, pamato prie reklamos stulpo „būrelį žmonių, suaugusių ir vaikų“, besidominčių skelbimu, kviečiančiu paskraidyti raudonu lėktuvu. Tyliai pasvarstę, apsisprendė leisti sau tokį malonumą. Lėktuvu skrido „būrys darželinukų (matyt, autoriaus užuomina kontaktui su pasakų klausytojais palaikyti), ančiukų ir žąsiukų“. Netradicinėje aplinkoje – lėktuvo salone – pristatomas Vilkas kaip agresijos, blogio, stipriojo teisės ir jėgos, nepaklusnumo simbolis: „uždusęs atlėkė Vilkas, įsikandęs bilietą į dantis“, „puolė blaškytis po lėktuvą, kur jam geriau atsisėsti“, „atsisėdo vaipydamasis ir judindamas uodegą“, „Stiuardesė ant padėklo nešė mėtinių saldainių... Vilkas griebė visą saują ir net su popieriukais sumetė į gerklę“, „keleiviai užsisegė diržus, o Vilkas – ne!“ Žodžiais piešiamas atstumiančio personažo paveikslas.
Lietuvių liaudies pasakose apie žvėris dažniausiai šalia vilko yra ir klastūnė lapė, vis tykanti apgauti už save silpnesnį ir numalšinti alkį. Šioje pasakoje lapės dar nėra. Ji, kaip grėsmės Zuikiukams ir Gaidžiukams ženklas, pasirodo pasakoje apie Zuikio ir Gaidžio surengtą ekskursiją į gamtą.
Pasakoje apie nusipirktą karvutę (kita itin vaikų mėgta pasaka) pirmąkart minimas Zuikio bei Gaidžio – miško sergėtojų – viršininkas Girininkas ir jo žmona Girininkienė, o pasakoje apie karinius manevrus – bevardis kovinių pratybų vadas generolas. Visi žmonių atstovai labai geranoriški gyvūnų atžvilgiu, pasiruošę ne tik įspėti apie galimą pavojų, patarti, bet ir, iškilus grėsmei, padėti. Jų geradarystė remiasi miško gyventojų supratimu, atjauta, palankumu jiems.

Pasakotojas
S. Žalalio kūryba – epinis pasakojimas, kuris neįmanomas be trijų elementų: be pasakotojo, dar vadinamo naratoriumi, pasakojamos istorijos (įvykių sekos) ir adresato (klausytojo, skaitytojo).
S. Žalalio pasakojimui, t. y. pasakoms, būdinga daug detalių, kurios teikia tiems kūriniams pažintinės reikšmės. Pavyzdžiui, „Pasakoje, kaip Zuikis ir Gaidys karvutę pirko, klausytojai mintimis nukeliami į turgų Kuršėnuose, kur „buvo labai daug žmonių, perkančių ir parduodančių. Kudakavo vištos, giedojo gaidžiai, gageno žąsys, burbuliavo kalakutai, kriuksėjo kiaulės ir paršiukai, mūkė karvės, žvengė arkliai“.
Taigi, vaikai ne tik įvedami į buities garsų pasaulį, bet lygiagrečiai turtinamas bei tikslinamas jų žodynas. „Tėtis, kaip pasakų kūrėjas, – dukros, Vilijos žodžiais tariant, – turėjo polinkį viską detalizuoti, be to, gebėjo tai įtaigiai pateikti. Todėl jam buvo svarbios visos smulkmenos: kas pirko žirnius, o kas – kopūstus, kaip tuos pirkinius kraudavo į vežimą ir pan. Pamenu, ir mums buvo leidžiama įsiterpti į pasaką, vardijant kuo daugiau tų kasdienių, gal pasakoms ir nelabai tinkamų, pastebėjimų. Būdavome laimingi, patenkinti, kad ir mes žinome, išmanome ir mokame papildyti Tėtį, kurio kiekvienas žodis pridėdavo „paveikslėliui“ tam tikros spalvos, sodrumo. Tėvelio kuriamos pasakos mums, vaikams, buvo lyg žodžiais piešiami ryškūs, dėmesį ir mintis bei jausmus užvaldantys vaizduotės filmukai.“
Akivaizdus naratoriaus didaktinis požiūris į įvykius ir personažus, siekiant pasakų turiniu, meninėmis jų raiškos priemonėmis pamokyti mažąjį klausytoją. Pasakojama trečiuoju asmeniu, tarsi iš šalies stebint įvykius, mintis nuolat perkeliant nuo vieno veikėjo ar jo poelgio prie kito, taip sukuriant neutralaus stebėtojo ir ugdytojo įvaizdį. Lėktuvo salone pasirodžius Vilkui, Zuikis tyliai pašnibžda kaimynui: „Aš bijau! Vilkas žvalgosi į mane!“ Gaidžio reakcija raminanti: „Lėktuve prie keleivių Vilkas tikrai nieko nedarys.“ Taip formuojama nuostata, jog nedera vaikščioti vienam ten, kur gresia pavojus. (Ši nuostata pasakoje apie naujametinį karnavalą įtvirtinama patarimu „būti atsargiems, eiti į mokyklą ar iš jos tik būriu, po vieną jokiu būdu neiti į mišką“.) Be to, naratorius savo atsakymu tarsi pasufleruoja, kad baimę būtina slopinti / valdyti, ypač tuomet, kai tas jausmas netapatus iškilusiai grėsmei. Laikytis visiems būtinų reikalavimų mokoma ir negatyviais pavyzdžiais. Antai lėktuvui pradėjus vartytis nuo vieno šono ant kito, prisisegusieji diržus „smagiai kvatojosi, o Vilkas iškrito iš savo sėdynės ir blaškėsi po saloną, trenkė galva į durų rankeną, prasiskėlė galvą“. Pamokymą naratorius išreiškia tyliai Zuikio tariama pasitenkinimo replika: „Va jam, kad neklausė, kad neprisisegė diržo!“ Vadinasi, nelauk kitų gailesčio, užuojautos, jei bėdą prisišaukei pats.
„Literatūros žinyne“ aiškinama ir antroji žodžio „pasakotojas“ reikšmė, būtent: „Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo pasakotoją, kuris kaip iš gausybės rago pildavo visokias būtas ir nebūtas istorijas ir pasakas.“ Šiuo aspektu S. Žalalio dukra Aurelija, prisimindama vaikystės pasakas, rašo: „Kai jas skaitau savo vaikams, girdžiu galvoje savo tėvelio, šių pasakų autoriaus, balsą, intonacijas, matau jo veidą, mimikas, rankų mostus...“
Vadinasi, S. Žalalis, kaip autorius, tam tikra prasme yra ir naratorius, ir tų tekstų pasakotojas klausytojams. Tiesa, autoriaus negalima absoliučiai sutapatinti su naratoriumi, nes pasakose prarandamas konkretus asmeniškumas, kalbama apie daugeliui skaitytojų / klausytojų artimas vidines būsenas, sekant įvykius, išgyvenant jų raidą.
Kadangi naratorius ir vaizduoja, ir vertina personažų elgesį, įvykius, todėl susiklosto jo, kaip konkrečios asmenybės, paveikslas. Antra vertus, kiek beapibendrintum veikėjų poelgius, kalbos manierą ir kt., individualių autoriaus asmenybės / gyvenimo bruožų neišvengiamai liks. Pažinojusiems S. Žalalį labai iškalbūs kad ir tokie pasakų fragmentėliai – „Artėjant naujiems mokslo metams Zuikis pamatė, kad jo vaikučiams reikia ne tik naujų knygų, sąsiuvinių, pieštukų, trintukų“ arba „Zuikis į puodą, kurį buvo pasiėmęs, įbėrė druskos, lauro lapų, pipirų, pasėmė ežero vandens, sudėjo išdarinėtas žuvis“ ir visa pieva buvusi pilna skanaus žuvienės kvapo, - suponuojantys biografijos (jaunylė dukra buvo tik aštuonerių, kai mirė mama, tad Tėčiui teko ne tik tėvystės užduotis atlikti, bet ir žmonos-moters pareigas perimti; buvo geras kulinaras ir kt.) faktus.

Paribio žanro kūriniai
S. Žalalio sukurti tekstai, analizuojant juos žanriniu požiūriu, priskirtini autorinei arba literatūrinei pasakai. Tai paribio žanras, nes jame randame ir tautosakai, ir literatūrai būdingų dėsningumų. Tautosakinėse pasakose nėra gamtos aprašymų, nedetalizuojami veiksmai, nėra psichologinių samprotavimų ir t. t. Autorinės ir tautosakinės pasakų svarbiausias skiriamasis bruožas – chronotopas, t. y. savita laiko ir erdvės jungtis. Liaudies pasakų chronotopo formulė: „Seniai seniai vienoje karalystėje...“ Autorinėse pasakose nebūtinai nusikeliama į tolimą, neapibrėžtą praeitį, o veiksmo vieta dažnai konkreti.
S. Žalalio pasakose atkuriama objektyvi aplinka, būdinga mažųjų klausytojų gyvenamajam metui. Autorines S. Žalalio pasakas su tautosakinėmis sieja vienas pasaulis, kuriame viskas įmanoma: gyvūnai kalbasi žmonių kalba, gyvena pagal jų buities ir elgesio taisykles, moka planuoti darbus, numatyti įvykius, sunkumai įveikiami, viskas baigiasi laimingai. Tie antgamtiniai elementai pasakos klausytojui yra tarsi savaime suprantami, neverčiantys stebėtis neįmanomybės dalykais.