Solistė A. Krikščiūnaitė Vaičiulionius laiko savo muzikinės karjeros krikštatėviais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Sekmadienį Chaimo Frenkelio vila sukvietė kolegas, draugus, pažįstamus į ramų vokalinės muzikos vakarą, skirtą D.Vaičiulionienės 70-ies metų jubiliejui. Ilgoms ir oficialioms sveikinimo kalboms jauki ir šilta vakaro atmosfera neužleido vietos – čia skambėjo tik muzika, o už vilos langų tykiai pritarė vakarą romantišku pavertęs lietus.

Sveikinimai – iš visur
Nemarios klasikos garsus į vieną muzikinį sveikinimą sujungė muzikinis kolektyvas „Ars vivo“ vadovaujamas Sigito Vaičiulionio. Pasveikinti jubiliatės atvyko puikiai Lietuvoje žinoma solistė Asta Krikščiūnaitė ir ilgamečiai D. Vaičiulionienės bičiuliai iš Švedijos.
D. Vaičiulionienei šilčiausių sveikinimų gija nesibaigė iki pat koncerto vakaro – 70 metų dirigentei sukako rugpjūčio 22 d., tačiau sveikinimų po gimtadienio sulaukta ir iš buvusių savo auklėtinių, kurie dirba užsienyje, ir kolegų. „Dar pasveikino profesorius Saulius Sondeckis, o dabar Asta Kriščiūnaitė Petro Bingelio sveikinimus atvežė“,- sakė D. Vaičiulionienė. Paklausta, ko labiausiai širdis norėtų, dirigentė ilgai negalvojo. „Šiandien labiausiai norėtųsi sveikatos. Užtat turiu nuostabų vyrą“, - patikino D. Vaičiulionienė.
Štai A. Krikščiūnaitė Vaičiulionių šeimą laiko savo krikštatėviais. „1985 metais buvo pirmasis mano koncertas, tuomet buvau konservatorijos studentė. Tais laikais festivalis, kuris dabar vadinasi „Resurrexit“, vadinosi senosios muzikos festivaliu. Drauge su choru „Polifonija“, diriguojant maestro Sigitui Vaičiulioniui įvyko mano pirmas, profesionalus solistės koncertas. Tai buvo G. F. Hendelio oratorija „Acis ir Galatėja“ - aš buvau Galatėja. Todėl šį koncertą galima pavadinti kūrybiniu krikštu. Po to teko daugybėje koncertų dalyvauti su „Polifonija“, buvo labai daug įdomių kūrybinių potyrių – tai mokykla, kurioje aš užaugau kaip atlikėja“, - paaiškino A. Krikščiūnaitė.

Apie brangiausias dovanas
D. Vaičiulionienė iki šiol jaučiasi nejaukiai apsupta didžiulio kitų dėmesio. Sunku patikėti, kad dirigentė jaudinasi prieš koncertą, kuriuo tereikia mėgautis kaip klausytojai ir žiūrovei. Dirigentė paaiškina: visą gyvenimą po pasirodymų mintys iš karto nuklysdavo kitur – į būsimus darbus ir planus. „Tik dabar kažkodėl jaudinuosi. Taip yra todėl, kad mano profesija labai dėkinga – dirbu su žmonėmis, išsikraunu. Atėjau į koncertą, nusilenkiau, žiūrovai paploja, nusisukau, atidirbau – atsisukau ir vėl visi ploja“, - sakė D. Vaičiulionienė.
Paklausta, kokia brangiausia jos gyvenimo dovana, D. Vaičiulionienė iš karto atsako – gyvenimas. „Dovana tai, kad aš gimiau, ir kaip toje dainoje – nei per anksti, nei per vėlai, o pačiu laiku. Didžiausias gyvenimo džiaugsmas, kad aš esu“, - patikino D. Vaičiulionienė.

Meilė iš pirmo žvilgsnio
D. Vaičiulionienė niekada nepamirš akimirkos, kai pirmą sykį išvydo savo vyrą S. Vaičiulionį. „Buvo choro studija Muzikos ir teatro akademijoje. Rugsėjo mėnuo, aš buvau penktame kurse. Atsidaro durys, pavėlavęs ateina vaikinukas (jis buvo pirmakursis, kadangi keturiais metais jaunesnis). Pamačiau ir iškart pagalvojau – koks fainas. Ir tuo viskas pasibaigė. Vėliau dalyvavau linksmųjų ir išradingųjų klube – choro dirigentai, sudarė komandą. Į tą komandą mane įtraukė, nes buvau, pasak kitų, aštrialiežuvė, ir Sigitą – pasirodo, humoro gyslelę turi. Tuomet ir paaiškėjo, kad vienas kitam kritome į akį, vos vienas kitą išvydome“, - kalbėjo D. Vaičiulionienė.
Kaip pasakojo S. Vaičiulionis, šilti jausmai žmonai neišblėso iki šiol. „Nei akys, nei širdis nesensta. O jausmai žmonai kaip ir buvo, taip ir išliko – tokie patys. Ačiū dievui, nei pablogėjo, nei pagerėjo mano žmona pagal charakterį. Nes blogiausia, kai žmogus pasikeičia taip, kai jau nebežinai su kuo gyveni – būna ir taip. Mūsų laisvalaikis ir darbas – muzika, muzika ir ligi šiol, ir taip bus iki paskutinio momento“, - su šypsena kalbėjo S. Vaičiulionis.

D. Vaičiulionienė: „Gyvenimas – tai brangiausia dovana“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.