Buleinė. Išliko žinių, kad centrinė miesto aikštė plyti vietovėje, kuri senovėje vadinosi Buleinė. Žilos praeities laikais šis plotas priklausė Šiaulių miesto įkūrėjams bajorams Bulionims (Bulevičiams), štai iš kur kilo šis vietovardis, atmintas dar XIX amžiaus pabaigoje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Vilius PURONAS
Kai šventajame ąžuolyne, pagoniško aukuro vietoje, 1445 metais atsirado medžio bažnyčia, šalia jos, jai paskirtame jurzdikos plote, ėmė formuotis turgavietė, apsigyveno amatininkai. Tas plotas ugdė miestą. Nuo čia pradėjo kurtis XVI a. minimi Didieji Šiauliai.
Iš pradžių aikštės plotas po truputį kito, įvairuodavo, kai eilinis gaisras nušluodavo medžio gontais dengtus namukus apie turgavietę.
Visi keliai vesdavo į Šiaulius. Visi jie sueidavo į centrinę aikštę, buvusią prieš bažnyčią, todėl dabar sunku pasakyti, kas anksčiau atsirado – višta ar kiaušinis, turgaus aikštė ar Šiaulių miestas? Tokia visų senųjų Europos miestų raida: gyvenvietė pagimdydavo turgų, o turgus – miestą. Galiu šią mintį tęsti ir toliau: turgus gimdydavo turgaus meną, o miestas - miesčionis, todėl mieste sugyvendavo ir gero, ir blogo skonio sąvokos, dėl kurių dabartiniai kvailiai ginčijasi. Vietos po saule būdavo daug, užtekdavo visiems.
Nuo neatmenamų laikų du besikertantys traktai žymėjo vietą, apie kurią išsiplėtė „slaunusis Šiaulių miestas“, kuriame gyvename, kurį mylime. Pirmasis traktas iš Rygos Karaliaučiaus link atvingiuodavo nuo Žiemgalos, dabartinės Dvaro gatvės, tęsiniu, prie „Gluosnio“ ropštėsi kalnan, dabar išnykusia Valavičiaus gatvike prie šventoriaus, vėliau kirsdavo Juodąjį traktą (Vilniaus gatvę) ir keliavo į Prūsus dabartine P. Višinskio gatve pasukusi pro Žaliūkius Kražių, Tilžės link ... Kitas traktas – Juodasis - nuo pajūrio atpūškavęs pro Žemaitijos kalvas, Šiauliuose perkirsdavo pirmąjį traktą, o toliau pro Šeduvą, Ukmergę, Vilnių, Minską vingiuodavo iki Černigovo. Štai kodėl vadinosi Juoduoju. Abu traktu buvo svarbios ir gyvybingos Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės arterijos. Toji kryžkelė buvo Šiaulių miesto atsiradimo faktorius, štai kodėl tapome Šiaurės Lietuvos sostine, ketvirtuoju Lietuvos didmiesčiu.
Grįžkime prie turgaus. Iki XVI amžiaus antrosios pusės miesto turgus buvo neapibrėžtas, netvarkingais medžio namukais užstatytas plotas, kuris talpindavo netvarkingas valstiečių vežėčias tol, kol...
Stačiakampis plotas. Valakų reforma XVI amžiuje turgaus aikštę padarė stačiakampę ir, atrodo, buvome pirmeiviai tos visuotinės miestų pertvarkos subjektai kartu su Kaunu ir Jurbarku. Senasis aikštės plotas, t. y. dabartinis skverelis priešais Savivaldybę tebeturi anuometinę renesanso epochos modulinę struktūrą 2:3, tai – karališkojo matininko Mykalojaus Maškovskio braižas.
Šią turgaus aikštės būklę yra užfiksavęs 1699 m. saksų kariuomenės kartografinis planas, jame puikiai matome dabartinių Vasario 16-osios, Aušros alėjos, Tilžės ir Trakų gatvių linijas, anuomet ribojusias plotą. Galima atsekti ir pagrindinius statinius, besišliejusius centre: mūrinį pašto pastatą, kitą mūriuką dabartinės Savivaldybės vietoje. Šiaulių senamiestis plytėjo likusiajame dabartinės aikštės plote tarp Tilžės ir Varpo gatvių – pabandžiau anuometinį planą pavaizduoti graviūra.
Įdomu tai, kad šis seniausias prekybinis plotas oficialus pavadinimo kaip ir neturėjo, nuo seniausiųjų laikų jis vadinosi tikriniu daiktavardžiu – Turgus (lenk. rynek), kai kada, nors labai retai, prasidėdavusiu didžiąja raide. Šis slavizmas iki XX amžiaus pradžios mus vertė naudotis žodžiu rinka, Rinkos aikštė. Keistas paradoksas, kadangi tą plotą ribodavo gatvės, turgavietės pavadinimas retai pakliūdavo į oficialiuosius dokumentus, nes visi reikalingi adresai būdavo gatvėse. Taigi, pagrindiniai informacijos šaltiniai yra vienas kitas žemėlapis, atsitiktinė užuomina senoviniame laikraštyje.
Išsiplėtė turgus. Kai XVIII amžiaus viduryje Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės ūkio reformatorius Antanas Tyzenhauzas užsimojo kai kuriuos DLK miestus paversti baudžiavinės industrijos centrais, Šiauliai patyrė daug sukrėtimų, o didžiausiąjį – apie 1770 metus, t. y. turgaus aikštės išplėtimą net iki Vilniaus gatvės. Viskas buvo daroma planingai pagal italų architekto Josifo Sakko paruoštą planą, kuriuo remiantis Šiaulių senamiesčio gyventojai buvo iškeldinti į kitas vietas. Iki XIX amžiaus vidurio nuskriaustieji šiauliečiai bylinėjosi su miesto valdžia, kol išmirė.
Likusiems aikštės dydis, kiek sumažėjęs iki dabartinių gabaritų, tapo pakenčiamas. Jis nešė gražų pelną miestui, o ir miestiečiams buvo patogu.
1842 metų žemėlapyje aikštės plotas, apribotas Tilžės ir Varpo gatvių, vadinosi Turgus (rus. Rynok), o senoji dalis prie valdžios rūmų buvo skirta kariniams paradams. Vėliau ji buvo apsodinta medžių stačiakampiu, turėjo tapti miesto skveru, bet…
Po 1864 metų ten nutūpė stačiatikių cerkvė – valdiško dvasingumo eldoradas.
Likęs aikštės plotas 1913 metų telefonų abonementų knygoje žymimas kaip Turgaus aikštė (Bazarnaja ploščadj). Per I pasaulinį karą aikštė vadinosi Turgumi (Markt). Prie Smetonos – Rinkos aikštė, Rinka, turgaviete.
Miesto skveras? Tretysis miesto aikštės gyvenimo tarpsnis prasidėjo nuo 1937 metų, kai Šiaulių miesto savivaldybė turgavietę iškėlė į dabartinę vietą Kuršėnkėlio link, cerkvę – į stačiatikių kapinaites, planuodama miesto centre įkurti skverą su ūksmingais medžiais, suoliukais, fontanu. Išliko ano laikmečio architekto Šalkausko nubraižytas aikštės sutvarkymo eskizas, kuris nebuvo įgyvendintas, nes 1940-aisiais subyrėjo Lietuva, o 1941 metais prasidėjo karas.
Pergalės aikštė. 1944 metų vasarą Šiauliai pavirto rūkstančių griuvėsių sąvartynu. Tarybinė santvarka atstatomai aikštei suteikė savąją išraiškos formą: būti iškilmių, paradų aikšte.
1948-04-09 centrinė aikštė buvo pavadinta Pergalės aikšte. Prie šio vardo raidos prisidėjo aiški aikštės reprezentacinė funkcija, užstatymas, o ypač 1947 m. vasaryje atidengtas A. Penkovo sukurtas „Pergalės“ paminklas su tribūna stebėti šventines eisenas.
Aikštė perimetru apsistatė stalininiais mūro penkiaaukščiais, o raudonos pokario plytos netruko tapti aikštės spalva – maltų plytų skalda buvo iškloti pėsčiųjų takeliai. Ties savivaldybe buvo restauruotas fontanas, o jaunas architektas Algimantas Semaška suprojektavo miesto garbės lentą, spaudos kioskus. Paminklo fone apie 1952 metus iškilo Šiaulių srities administracinis pastatas, dabartinė Valstybinė kolegija.
Prisikėlimo aikštė. Paminklą su tribūna nugriovėme atkūrus Nepriklausomybę, o pervardijimo aistras užvirėme vėliau, kai iškilo idėja pastatyti paminklą „Prisikėlimo“ apygardos partizanams rezistentams, pokaryje veikusiems Šiaulių apskrityje.
1998-01-22 Šiaulių miesto Tarybos sprendimu Nr.116 centrinę Šiaulių miesto aikštę deputatai vieno balso persvara pavadino Prisikėlimo aikšte. Netrukus paminklo idėja žlugo, nes nebuvo subrendusi. Aikštės pavadinimas pasiliko...

Dviaukštė aikštė – kol kas idėjos
Centrinė miesto aikštė ne kartą buvo „gyvinama“ architektūriniais konkursais, centro detalaus užstatymo projektais, konkursais dėl Prisikėlimo paminklo. Deja, nežinau nė vieno pakankamai sėkmingo rezultato, galėjusio paversti miesto aikštę gyva, pilna žmonių, jaunų veidų ir interesų. Nei dekoratyvinių kolonadų maršai, „sutvarkantys architektūrines erdves“, užstojantys stalininius pastatus, nei Valstybinės kolegijos fasado dengimas uždarais kiemais, nei požeminiai garažai aikštei gyvumo ir jaukumo duoti negalėjo.
Šiandien belieka tyliai džiūgauti, kad visa tai liko popieriuose ir ambicijose. Manau, kad architektų kaltinti nevertėtų, nes Šiauliai dar nebuvo pribrendę IDĖJAI.
Fenikso įvaizdis. Sveikintina, kad „Prisikėlimas“ šiandienos projektinėje užduotyje jau suvokiamas plačiau, kad Šiauliai – tai miestas Feniksas. Daug kartų griautas ir atstatytas, degęs ir iš pelenų pakilęs.
Joks kitas Lietuvos miestas šios tragiškos lemties taip giliai nepajuto, kurią 1634 m. išpranašavo klebonas Petras Tarvainis knygelėje „Linksmas pasveikinimas“, skirtoje Šiaulių bažnyčios pašventinimo iškilmėms: „Bragus Phoenixas pauxtis, /.../ Sauley paszvestas, raetas Phoenixas ant svietą…“ Tokio lygio simbolika – mistinė Dievo dovana, neišlaužta iš piršto, neišprotauta diskusijose. Saulės paukščio sinonimas – miesto išraiška, per jo istorijos versmę.
Miesto centras. Pasižiūrėjus į dabartinius Šiaulius iš paukščio skrydžio, pamatysime protui nepaaiškinamą „išsicentravimą“. „Gaidys“ – centras, Prisikėlimo aikštė iki Valstybinės kolegijos – irgi centras, bet už jos esanti nuokalnė – nebe centras, nors atstumas – gal pusšimtis metrų iki Katedros ar Savivaldybės. Tokių kuriozų niekur neužtiksite.
Dabartiniai oficialūs renginiai, vykstantys aikštėje, – tai dažniausiai kuklūs, neskaitlingi pagyvenusių žmonių susirinkimai, o piketai dar kuklesni.
Kiekvieni Naujieji metai ar „Šiaulių dienos“ dundina aikštę sudedamąja scena, nors kailiu juntame diskomfortą, nejaukumą. Paprastą dieną jos plotas – vien „pereinamasis kiemas“.
Visi kažko norime, bet nemokame įvardyti. Kaip miesto centrinei aikštei iš negyvėlės tapti miesto centru, pilnu jaunimo, interesų, šviesių veidų? Kaip atgyti gyva ir ekonomiškai prasminga, kaip anais šimtmečiais? Žinoma, savitu ir šiuolaikiniu veidu.
Požeminė gyvybė. Sklandanti IDĖJA genialiai paprasta: požeminis aukštas! Gyvenimas pulsuotų po aikštės lygmeniu, o aikštės paviršius nesikeistų, toliau liktų plotu, tačiau gyvu. Tą gyvybę nelengva bus įrišti į profesionaliosios architektūros rūbą, kad šiltuoju metų laiku iš apačios išdygtų lauko kavinukės, atsirastų vietos turistams ir automobiliams, kad tebegyvuotų tradicija Šiaulių gimtadieniui ūbauti eisenomis ir scenomis.
Archeologų rojus. Kiek reikės žemių išvežti požeminį centrą įrengiant? Juk visa aikštė – „archeologijos konservai“, lietuviška Pompėja archeologams: atsiveria fantastiška galimybė ištyrinėti kultūrinį sluoksnį pačiame ketvirtojo Lietuvos miesto centre! Iščiupinėti kiekvieną praeities epochą nuo pirmojo būsto iki 1769 metų, kai nugriautasis senamiestis tapo aikšte. Apytikriu paskaičiavimu kultūrinis sluoksnis – iki pustrečio metro gylio, daug mokslinių siurprizų ir titulų jis pažertų Lietuvos istorijos tyrinėtojams.
Nors kasinėjimo-tyrinėjimo darbai tęstųsi sezoną, kainuotų bene milijoną, tačiau antros tokios progos Šiauliai nebeturės iki pasaulio pabaigos.
Pradėjusi funkcionuoti dviaukštė aikštė neabejotinai pagyvintų miesto kasdienybę Aikštė vėl taptų sava, prasmingu ir mylimu miesto centru. O jos grindinyje – dar ir ,,Šaulio žvaigždynas” žiburiuotų!
Gal turite šaunių idėjų svečių nuostabai, šiauliečių pasididžiavimui? Atsiųskite mūsų laikraščiui.

Šiaulių senamiestis plytėjo likusiajame dabartinės aikštės plote tarp Tilžės ir Varpo gatvių. A
Autoriaus piešinys pagal XVIII a. pabaigos karinę kartografinę schemą

1842 metų žemėlapyje aikštės plotas, apribotas Tilžės ir Varpo gatvių, vadinosi Turgus (rus. Rynok), o senoji dalis prie valdžios rūmų buvo skirta kariniams paradams. Vėliau ji buvo apsodinta medžių stačiakampiu, turėjo tapti miesto skveru, bet… Po 1864 metų ten nutūpė stačiatikių cerkvė – valdiško dvasingumo eldoradas. B
Miesto centras pagal 1864 metų planą