Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje tautos švietimo poreikis buvo akivaizdus – po carinės okupacijos Lietuva perėmė savo žinion tik 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų (trečiojo dešimtmečio viduryje veikė 38 gimnazijos, 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos), 35 proc. beraščių žmonių (1940 m. neraštingumas tesiekė 2 proc.).
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ
Tarpukario Lietuvos skaitymo pradžiamoksliai
Vieni aktualiausių uždavinių, atkūrus Nepriklausomybę, – parengti originalius vadovėlius ir kitas mokymo priemones, išugdyti kompetentingus mokytojus, mokymo turinyje pirmenybę skirti dvasinėms vertybėms. 1936 m. Švietimo įstatymas reglamentavo tokius prioritetinius uždavinius: mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti jaunimą Lietuvą mylėti, branginti, jai aukotis, o gimnazijoms – dar ir parengti studijoms aukštosiose mokyklose (baigusieji gimnaziją, galėdavo nesunkiai susikalbėti 2-3 kalbomis, o kiekvienas save gerbiantis verslininkas privalėjo gebėti susikalbėti penkiomis kalbomis). Kadangi didžioji dalis tarpukario Lietuvos visuomenės gyveno kaime, ypač rūpintasi kaimo mokyklomis.
Tarpukario Lietuvoje Švietimo ministerija mokyklinių vadovėlių griežtai nereglamentavo. Atsikūrusioje Lietuvos valstybėje nemažai diskutuota elementorių tobulinimo klausimais. Šiuo aspektu būtina paminėti Šiaulių mokytojų seminarijos pavyzdinės mokyklos vedėjo (1926–1944) Mečislovo Vasiliausko „Lietuvių kalbos pradžios mokslo metodiką“ (1924, 1925, 1949), sudarytą iš šešių skyrių: abėcėlės metodika, skaitymo metodika, gramatikos metodika ir t. t. Joje pirmą kartą apibendrinamos lietuvių kalbos mokymo(si) problemos pradinėje mokykloje, daug dėmesio skiriant elementoriniam mokymui, garsų analizės ir sintezės rašymo ir skaitymo bei skaitymo ir rašymo metodams.
Vienas populiaresnių tarpukario Lietuvos pradžiamokslių – tai Augustino Jakučionio „Kelias į šviesą. Skaitymo ir rašymo mokslas“ (pirmą kartą išspausdintas 1916 m. Petrapilyje). Tobulindamas savo elementorius, A. Jakučionis rūpinosi poelementorinio laikotarpio skaitinių kiekybe ir kokybe, pvz., pirmuosiuose leidimuose ši dalis apėmė 9 puslapius, paskutiniuosiuose – 59. A. Jakučionis mokymą siejo su vaikų patirtimi, parinkdamas žodžius ir tekstus skaitymui iš natūralios aplinkos, rekomenduodamas mokytojams pokalbius ir pasakojimus apie pirmokui suprantamus dalykus. Vėlesniuose „Kelias į šviesą“ leidimuose nemažai nuotaikingų spalvotų piešinių – iliustracijų, skirtų tvirtiems skaitymo ir rašymo įgūdžiams formuoti. Apie tokių piešinių privalumus, mokant skirti garsą nuo raidės, mokant ne tik įsidėmėti raidę, bet ir išgirsti garsą, smulkiai pasakojama individualią patirtį apibendrinančioje Kėdainių mokytojų seminarijos mokytojo J. Lazausko knygelėje (11 / 15 cm) „Dėl elementoriaus metodikos“ (Kaunas, Marijampolė, 1925).
Mokytojas J. Lazauskas, suvokdamas vaikų vaizduotės lakumą (vaikas „joja lazda, įsivaizduodamas žirgą“) mokymo įtaigumo sumetimais spausdintų raidžių, arba litarų, elementus – trumpas ir ilgas lazdutes – vadina mažuoju ir didžiuoju Jonuku ir dar vartoja terminą – ratukas (o). Toliau metodikos autorius aiškina: „Mokiniai žiūri ir lygina, lygindami pastebi, kad čia du Jonukai susikibę (n), o čia trys (m), čia Jonukas Jonuką spiria (u), ten Jonukas kepurę laiko (r), o šis į viršų meta (i), o tas didysis ratą neša (p) ir t. t. per visą alfabetą. O dėl ko negali parašyti trijų Jonukų, kur susikibę (m)? Jonuko, kur kepurę laiko? Jonuko, kur kepurę meta?“ (p. 9–10). Pamokos dialogų fragmentai:
* Kalba apie bites. Bitės medų neša...
– O kaip jos dūzgia? – klausia mokytojas.
- Zzz ... – atsako mokiniai.
- Ar atsimenate tą raidę, kur Jonukas atsiklaupęs ir rankas ištiesęs?
- Atsimename.
- Na, tai parašykit.
- Mokiniai nupiešia „z“.
- Tai kaip bitės dūzgia?
- Zzz...
Klausykit! Kai išgirsit bitės g a r s ą, atsiminkit šią r a i d ę, o kai pamatysit šitą raidę, tai atsiminkit bitės garsą...
* Kalba apie gyvatę. Gyvatė kanda. Gyvatė šnypščia: ššš...
– Tai kaip gyvatė šnypščia?
- Ššš...
- O ar atsimenate kirmėlę su apversta kepure? Ir t. t.
Peržiūrėjus P. Višinskio „Elementoriaus“ (1905) „prakalbą“, kurios patarimus galime vadinti glausta skaitymo mokymo metodika, J. Murkos „Metodikos etiudus“ (Vilnius, 1919), A. Busilo „Lietuvių kalbos metodiką. Elementorių metodikos klausimu“ (Kaunas. 1925), M. Vasiliausko „Lietuvių kalbos pradžios mokslo metodiką“ ( 1925), A. Jakučionio „Praktišką rašymo skaitymo metodiką“ (Kaunas, 1934), aiškėja, kad kiekviena jų siejama su konkretaus autoriaus išleistu elementoriumi ir komentuoja, kaip realizuoti mokymo ir auklėjimo uždavinius dirbant su jo parengtu pradžiamoksliu.
Daug leidimų tarpukario Lietuvoje susilaukė Stasio Matjošaičio-Esmaičio (1911 – 1914 m. mokytojavusio Šiupyliuose) „Sakalėlis“ (pirmasis leidimas 1918, Voroneže). Čia daug dinamiškų iliustracijų, vaikų literatūros kūrinių, eilėraštukų, pasakų, liaudies dainų, smulkiosios tautosakos pavyzdžių. Dėmesio verti M. Vasiliausko elementoriai „Žibutė“ (1923) ir „Rūtelė“ (1930), išleisti kiek vėliau nei Jakučionio ir Esmaičio pradžiamoksliai.
A. Jakučionio, Esmaičio (iškilios pedagogės Meilės Lukšienės tėvo), M. Vasiliausko elementoriai ilgiausiai buvo vartojami tarpukario Lietuvos pradžios mokykloje. Minėti autoriai rėmėsi naujausiomis pasaulinės pedagogikos mokslo įžvalgomis, vertingiausiomis Lietuvos metodininkų rekomendacijomis ir mokytojų patirtimis. Autoriai rūpestingai apmąstydavo nuoseklesnę garsų ir raidžių, ypač pirmųjų, taip pat – skiemenų ir žodžių išdėstymo tvarką, skaitymo medžiagą siedavo su iliustracijų aptarimu. Rankos rengimo rašymui ir jos bei akių koordinavimo pirmosiose pratybose dominavo piešimas ir karpymas.

Pedagoginiai J. Murkos ieškojimai
Kaip teigia M. Karčiauskienė, tarpukario Lietuvoje „įdomiais pedagoginiais ieškojimais išsiskyrė Jono Murkos elementoriai“. Pirmąjį savo elementorių „Vaikų darbymečiui“, remdamasis Rusijos ir atskirų Europos šalių patyrimu, parengė 1927 m. Čia akivaizdi iliustracijų paskirtis – mokyti skaityti ir „pažinti daiktus“. Šių dienų metodikos specialistai nurodo, kad J. Murkos elementoriuose nėra naujų idėjų, kad jo vadovėlio sistema ir metodinis pagrindas nebaigti sutvarkyti, pvz., „J. Murka nepakankamai įvertino sistemingumą ir loginį nuoseklumą, perteikiant ir įgyjant žinias ir įgūdžius“. Nors, M. Karčiauskienės teigimu, J. Murkai savo elementoriais – „Vaikų darbymečiui“ ir „Naujas darbas“ – nepavyko pralenkti „Kelio į šviesą“ ir „Sakalėlio“, bet jis su kiekvienu leidimu stengėsi pradžiamokslį tobulinti, ypač pasisekę jam pagyvinti poelementorinius tekstus. Pasak J. Kašio, „apibendrinančios išvados, išreiškiamos priežodžiais, moralinėmis sentencijomis, patarlėmis, sparnuotais posakiais, reziumuoja visą apsakymėlio idėją. Šiuo požiūriu skaitinių knyga „Vaikų darbymečiui“ – neabejotinas etalonas. Žinoma, jei mokytojas sugeba metodiškai juo naudotis“.
Vadinasi, vertinant J. Murkos ir kitų tarpukario autorių elementorius, būtina atsižvelgti į jų asmenybes, jų „didaktikos mokyklas“. J. Murka, aptardamas vaikų mokymą skaityti, nurodo: „Turime tuo tarpu keturių didesnių rūšių mokytojų, kurie ir moko ketveriopai“: tai senoviški (šitoks mokymas atėjęs iš rusų gimnazijų), tai pamokslininkai (viską patys apsako ir aiškina, vaikams belieka klausytis ir atsiminti) ir dvejopi dabartiniai (dirba kartu su vaikais, bet vienų vaikai stengiasi tik patirti ir suvokti, kaip kas „išeina“, kitų „vaikai ne tik supranta, kaip kas išeina, bet dar išmoksta, kaip mokomi padaryti, kurti savarankiškai“).
J. Murka buvo už vadovėlius, rengtus vadovaujantis poherbartinės didaktikos (turima vaiko patirtis, įgytos žinios yra tas mokomasis pamokos elementas, kuriuo remiantis teikia plėtoti naujus dalykus, atsižvelgiant į vaiko interesus) principais, žinoma, orientuotais į naujosios mokyklos raidos tendencijas. Antra, XIX a. pab. – XX a. per. Europoje susiformavo kelios ugdymo teorijos, iš kurių J. Murka pirmenybę teikė veiksmo, arba, kaip jis pats vadino, darbo pedagogikai, kurios paskirtis - lavinti vaiko ranką, akį, vaizduotę, mokyti vaiką dirbti, tyrinėti. Stipriai besireiškianti „veiksmo / darbo“ pedagogikos įtaka, pasak L. Bulotos, vedė „prie nesistemingumo, prie vaizdinio mokymo atitrūkimo nuo gimtosios kalbos sistemos“. Trečia, J. Murka buvo auklėjamojo / ugdomojo mokymo (sąmoninga ir sisteminga suaugusiųjų įtaka bręstančiam žmogui, siekiant išplėtoti jo dvasines prigimtines galias) šalininkas, svarbią reikšmę teikęs elementorių ir kitų vadovėlių turiniui, kaip paveikiam auklėjimo veiksniui. Ketvirta, koncentruoja dėmesį į vaikų aktyvumo ir kūrybingumo ugdymą.

Dviguba pabaiga
Elementorių raidą sąlygojo istorinės – politinės Lietuvos valstybės aplinkybės, išoriniai bendrakultūriniai ir vidiniai nacionaliniai brendimo veiksniai, europietiškos pradžiamokslių kūrimo tendencijos. Pozityvūs elementorių pokyčiai pradėjo ryškėti XIX a. pirmojoje pusėje. Juos lėmė švietėjiškos humanistinės Vakarų Europos pedagogų idėjos ir kultūriniu bei pedagoginiu požiūriu išprusę lietuviškų pradžiamokslių autoriai. Nepriklausomoje Lietuvoje vykstanti elementorių konkurencija skatino jų autorius domėtis metodikų naujovėmis, sistemingai pertvarkyti turinį, apipavidalinimą, šriftą, rūpintis vaikų akiračio plėtra ir jausmų puoselėjimu, sudaryti prielaidas mokytojams kuo efektyviau taikyti garsų ir raidžių analizės ir sintezės bei ištisų žodžių skaitymo metodus. Šioje terpėje savo vadovėlius Lietuvos mokyklai rengė ir J. Murka.
„Metodikos etiuduose“ (1919) J. Murka rašė: Mūsų vakarų kaimynai priverstinai mokosi mokyklose po 7-8 metus, vadinasi, ir mums reikia ne mažiau mokytis, jei norime lygiai su jais gyventi“. J. Murka tikėjo, kad lietuvių tauta įveiks savo atsilikimą švietimo srityje ir susilygins su labiausiai išsivysčiusiomis Vakarų Europos valstybėmis. Tą tikėjimą sustiprino 1922 m. priimtas Pradžios mokyklos įstatymas, kuriuo patvirtinta 4 metų privaloma pradžios mokykla; nuo 1936 m. pereita prie šešiametės pradinės mokyklos. Per 11 m., kol sirgo ne taip sunkiai, J. Murka parašė ir išleido devyniolikos pavadinimų 58 laidų vadovėlius. Trečiam skyriui parengtame (1921) vadovėlyje, skirtame vaikų supažindinimui su Lietuvos geografija, glaustai pasakojama ir apie Šiaulių praeitį, ir ateitį.

„Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“, (dvi dalys, 1925–1928 m.), „Diktantai pradžios mokyklai“ (1925 m., 1933 m.), Lietuvių kalbos vadovėlis“, (3 dalys, 1917–1921 m.), 13 laidų, „Metodikos etiudai“ (1919 m.), „Vaikų darbymečiui“ (1916–1935 m.) – šešios vadovėlio knygos keturių skyrių pradžios mokyklai, 37 laidos – pats didžiausias ir reikšmingiausias J. Murkos darbas.
Redakcijos archyvo nuotr.

J. Murka. Vaikų darbymečiui, Krašto mokslas ir kiek geografijos, 1921
Šiauliai
Šiaulių miestas išaugo neseniai ir nėra ypatingai pagarsėjęs senovėje. Iškilo ir pagarsėjo Šiauliai vėlesniu laiku.
Šiauliai randas labai derlingoje vietoje ir kryžkelėje iš Kuršo į vokiečius ir iš Liepojaus į Kauną ir Vilnių. Be to, ką veža iš Šiaulių apylinkės į užsienius ar toliau, visi turtai tur eit pro Šiaulius. Daugumą tų turtų stengiasi sustabdyti vietoje, apdirbti ir tik apdirbtus siųsti toliau. Prieš didįjį karą Šiauliuose visų daugiausia išdirbdavo odų. Šiaulių odų dirbtuvės buvo garsios ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Didžiuoju karu Šiauliai vokiečių ir rusų sunaikinti, sugriauti, dirbtuvės, kur išlikusios nuo ugnies, vokiečių išbaigtos plėšti, mašinos išvežta į Vokietiją. Betgi šiauliečiai ir dabar jau ruošiasi gyventi; rengias kurti daug fabrikų – odų, trąšų dirbamų, verpiamų ir audžiamų, alyvos spaudžiamų, taiso spaustuvę, kuria daug mokyklų.
Šiaulių apylinkėje yra daug balų ir durpynų. Išdirbus tuos durpynus, mums nereiktų iš užsienio pirktis akmeninių anglių ir miškų naikinti kurui. Durpių užtektų ir fabrikams ir geležinkeliams varyti.
Ateityje Šiaulių prekyba ir reikšmė kils ir kils. To daug priežasčių. Svarbiosios jų – turtingas kraštas, gera žemė, gamtos turtai ir geležinkelių daugybė. Šiauliai – ir geležinkelių mazgas; čia susikryžiuoja patys didieji ir svarbiausieji Lietuvos geležinkeliai.
Šiauliai bendras aukštaičių ir žemaičių miestas. Tikroji žemaičių siena prasideda kelis kilometrus nuo Šiaulių, o paties miesto gyventojai – maišyti, ir sunku pasakyti, kurių gyventojų daugiau – ar aukštaičių ar žemaičių.
Redakcijos archyvo nuotr.