1946 metų ruduo.
Algirdo MUSNECKIO archyvo nuotr.
Irena RAMANECKIENĖ
Gyvų prisiminimų trupinėliai
Šiaulių universiteto „Emeritų“ klube pakrypus kalbai apie Jono Murkos jubiliejaus paminėjimą Šiauliuose, netikėtai prabilo Algirdas Musneckis - ir visai ne į pokalbio temą.
Sublizgusios akys ir balso tembro švelnūs tonai išdavė kolegą norint kažką labai netikėto ir itin svarbaus mums pasakyti.
„O mokytoja Murkienė! Kokia graži moteris ji buvo!“ – gėrėjosi atmintyje atgimusiais reginiais šiandien šiauliečiams gerai žinomas fotomenininkas, daugelio parodų ir konkursų diplomantas ir prizininkas.
„O plaukai kokie jos gražūs buvo ir kaip dailiai sušukuoti!“ – tęsė kolega, tarsi dabar viską matydamas prieš akis ir negalėdamas atsigrožėti savo mokytoja.
Prisiminimų fragmentėliai vienas kitą vijosi: „Mokytoją labai mylėjome ir ji mus mylėjo. Prisimenu: sykį kaip savo prieraišumo, pagarbos, meilės ar kitokio panašaus vaikiško jausmo įrodymą įdėjau į mokytojos palto kišenę tais laikais retą skanėstą – saldainiuką. Klausiamas neprisipažinau tai padaręs. Kitąsyk net susipešėme dviese, besivaržydami dėl vietos atsistoti šalia mokytojos. Kai rimtai susirgau ir gulėjau lovoje, mūsų namuose apsilankė mokytoja. Matyt, mano negalavimams sušvelninti ir nuotaikai praskaidrinti ji atnešė dovanų tuo metu tikrą brangenybę – dar tarpukario Lietuvoje pagamintą rašymo sąsiuvinį su gražiu piešiniu ant viršelio. Ir aš, ir tėvai buvome didžiai nustebę – mokytojos dėmesingumas, geraširdiškumas ir paprastumas labai visus sujaudino. Popieriaus tuo metu nebuvo! O ką bekalbėti apie sąsiuvinį! Dar dešimt metų po karo sąsiuviniai buvo mokinių labai tausojami, akylai sekant tėvams, nes tik kartą metuose kiekvienam būdavo skiriama norma jų nusipirkti. Ir ne knygyne, ne parduotuvėje, o mokytojų kambaryje iš atvežtos ir tiksliai mokinių skaičių atitinkančios tos paklausios prekės krūvos. Į tą sąsiuvinį nedrįsau nieko rašyti. Gaila buvo. Tik džiaugiausi. Deja, per daugelį metų, o gal per kraustymąsi tas sąsiuvinis kažkur nusimetė. Neišsaugojau.“
Dvi fotografijos
Paprašytas Algirdas kitądien man atsiuntė dvi išsaugotas nuotraukas iš savo mokymosi mokykloje laikų. Prie jų pridėti glausti paaiškinimai.
Pirmoji fotografija: „1946 metų ruduo. Mes, čia turbūt visi pradžios mokyklos mokiniai, po talkos. Valėme mokyklos teritoriją. Mokėmės dabartinio „Aušros“ muziejaus pirmajame aukšte, antrajame buvo muziejus. Pastatas buvo apgriautas, fotografijoje matosi išdaužyti durų langai. Pačiame viršuje iš dešinės trečias – tai aš, pasislėpęs po kastuvu.“
Antroji fotografija: „1947 metų pavasaris. Čia tik mano klasė. „Aušros“ muziejuje mokėmės trumpai. Mus perkėlė į kitoje gatvės pusėje esantį mūrinį namą. Ir dabar jis tebestovi – jame parduotuvė. Fotografuota muziejaus sodelyje. Toliau už mūsų matosi tuščiaviduris ąžuolas - baublys. Iš dešinės pirmas Algimantas Blinstrubas – Šiaulių bajorų pirmininkas, žymus buriavimo veteranas, su dviem draugais nuo Klaipėdos iki Jamaikos jachta perplaukęs Atlantą, kurio gylis – ne mažiau kaip keturi kilometrai. Antras Sigitas Saladžinskas, tyrinėjantis architekto Karolio Reisono, projektavusio Nepriklausomybės paminklą ant Sukilėlių kalnelio, veiklą ir jo kūrybinį palikimą. Viršuje antras iš dešinės – A. Musneckis. Viduryje mokytoja Elena Murkienė.“
Bevaisės paieškos
A. Musneckio sudominta ėmiau ieškoti daugiau medžiagos apie mieląją mokytoją. Tiesa, kažko daug nesitikėjau, nes, gilindamasi į publikacijas apie pedagogą J. Murką, buvau aptikusi tik labai šykščią informaciją apie ją, pvz., „Elena Gedaminskaitė - ištikimiausia J. Murkos padėjėja: pedagogė, vertėja, redaktorė“.
Sudomino Stasio Daunio straipsnis „Kaimo švietėjas naujo gyvenimo apyaušryje“, kuriame pasakojama kelių kartų istorija, kaip J. Murkos žmonos senelis Gedaminas tapo Gedaminskiu. Viskas klostėsi XIX a. Į Kušleikių kaimą netoli Šakynos atjojo Rusijos kariuomenės karininkas Krancas, už nuopelnus gavęs teisę pasiimti dalį karališkų žemių su miškais. Taigi, karininkas Krancas ant kalniuko prie pušies pririšęs arklį ir pasakęs, jog šioje vietoje būsianti jo sodyba. Joje vokietis Krancas užauginęs gražią dukterį, vienturtę.
Ją pamilęs laisvasis valstietis Gedaminas iš Gruzdžių. Pamilti galima ir iš pirmo žvilgsnio, bet vesti – ne taip jau greit. Abiejų meilei įsiliepsnojus, paaiškėjo, kad Krancas pagal kilmę – bajoras ir kad Krancaitė galėsianti tekėti tik už savo luomo žmogaus, t. y. bajoraičio. Išeitis – Gedaminas nusipirko bajorystę.
Viena bėda ne bėda: bajoras turi turėti bajorišką pavardę. Taip valstiečio (ne baudžiauninko) sūnus, pavarde Gedaminas, tapo Gedaminskiu, kurio sūnus Juozas augino Albertą, Joną, Eleną...
1905 m. atgavus lietuvišką spaudą, susirūpinta mokyklų atkūrimu. Auksučių, Kušleikių, Tautgailių ir kitų gretimų kaimų ūkininkai išsirūpino 3 ha žemės pradinei mokyklai Auksučių kaime statyti. Į ją ir atvyko dirbti jaunas mokytojas J. Murka, kuris gana greitai suartėjo su Albertu Gedaminskiu. Geri mokytojo Jono ir kaimo švietėjo Alberto santykiai pasibaigė susigiminiavimu: mokytojas vedė draugo seserį, kuri vėliau irgi tapo mokytoja.
Publikuotuose šaltiniuose nurodoma, kad Gedaminų-Gedaminskių viensėdis apie 150 metų buvo kultūros ir lietuvybės židinys, nes iki 1905 metų visame Papilės, Kuršėnų, Gruzdžių krašte, įskaitant ir Kušleikių bei Auksučių apylinkes, vyko pasipriešinimas rusinimui: tėvai nepirko į kaimą atsiųsto ruso tautybės mokytojo platinamų graždanka rašytų knygų, boikotavo mokyklą dėl joje vykdomos antilietuviškos politikos...
Apie E. Gedaminskaitės-Murkienės tėviškę
Kiek žinoma iš publikacijų, Gedaminų-Gedaminskių viensėdis sovietmečiu buvo sunaikintas, matyt, dėl šeimos ryšių su lietuvių partizanais: vienturtis Alberto sūnus žuvo nuo kulkos Skobiškių miškuose, „valant“ juos stribams. Tik seni medžiai iki šiol išlikę rodo buvus ten sodybą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Alberto brolio Jono, taip pat švietėjo, vaikai bandė sodybvietę paimti savo globon bei nuosavybėn ir ketino pastatyti joje Gedaminams paminklą, tačiau žemėtvarkos formalumai to neleido“. Tokia 1995 metų informacija. Gal padėtis dabar pasikeitusi?
