Lapkričio 15-19 dienomis buvau pakviesta į UK Londono lietuvių bendruomenės rengiamą mokytojų seminarą. Skaičiau paskaitą tema „Kultūriškai modifikuotos smegenys daugiakultūriniame pasaulyje“ ir vedžiau praktinį neuroplastikos užsiėmimą. Nors didžiojoje pasaulio dalyje neuroplastiškumo idėja tampa pagrindu beveik visose mokslo, meno ir kultūros srityse, seminaro dalyviams tai buvo nauja ar netgi negirdėta sąvoka.
Zita VILUTYTĖ
Gyvename laikotarpiu, kai pokyčiai mus supančiame pasaulyje vyksta greičiau, negu apie juos spėjame pagalvoti. Gyvenimo tempas verčia keistis. Norint išlikti kūrybingam ir neįsisukti į rutinos ratą, privalu ieškoti naujų mąstymo ir saviraiškos būdų. O neuroplastiškumas yra smegenų gebėjimas keistis.
Ką patiria šiuolaikiniai vaikai, kaip jie adaptuojasi šių dienų visuomenėje?
Lietuvoje – tylios klasės
Iš pradžių noriu kalbėti apie mūsų mokyklas Lietuvoje.
Labai liūdna, tačiau Lietuvą pasiekia tik labai maža dalis verstos literatūros, o didžiulė dalis šiuolaikinių tyrinėjimų psichologijos, neuroplastikos, pedagogikos srityse yra neprieinami daugeliui Lietuvos pedagogų dėl kalbos barjero. Tokios disciplinos, kaip neuropsichologija, evoliucinė psichologija, kognityvus neuromokslas, jau senokai priėmė neuroplastiškumo idėją ir kuria atitinkamus savo modelius. Pasižvalgykime po mūsų knygynus. Kiek literatūros šiais klausimais mes rastume šiandien? Turbūt nekyla abejonių, kad rezultatas labai nuviltų.
Pedagogo vaidmuo yra labai susiaurintas, atrodo pakanka minimalių žinių labai siauroje srityje ir jau galima mokyti, kas ir yra daroma. Tylios klasės, lygiomis eilėmis išrikiuoti suolai su autoritariniu pedagogu priešakyje, grėsmingai palaikančiu discipliną ir spaudimą mokinių atžvilgiu, nesikeičia nuo neatmenamų laikų. Sąmoningai sukuriamas psichologinis spaudimas, stresas, kad būtų išlaikyta tyla ir tvarka. Turbūt sunku įsivaizduoti, kaip galimą mokyti ir siekti akademinio tikslo klasėje, kurioje aidi vaikų juokas, darbas vyksta interaktyviose grupėse, viskas siejama su saviraiška ir menine kūryba. Dirbtinai sukurtas tylos ir ramybės įspūdis pamokų metu kuria klaidingą saugumo ir koncentruoto dėmesio jausmą, nes manoma, kad tik tokia aplinka suteikia sąlygas teisingam ir kryptingam mokymuisi.
Tačiau šiuolaikinė gyvenimo situacija iš tikrųjų kelia žymiai didesnius reikalavimus tiek mokytojams, tiek mokiniams, sintezuoti įvairių sričių žinias darosi neišvengiama būtinybė. Tačiau mūsų švietimo sistema vegetuoja gilioje stagnacinėje duobėje, yra tarsi susikūrusi iš pažiūros labai saugią terpę, kurioje labai patogu nieko nekeisti. Knygų poreikio nebuvimas puikiai parodo situaciją. Jei nėra vartotojo, nei vienas leidėjas nekurs pasiūlos.
Anglijoje – kultūrinis šokas
Anglijos lituanistinės mokyklos taip pat susiduria su knygų, pritaikytų dvikalbiams moksleiviams, nebuvimo problema. Dvikalbėje aplinkoje ugdomų moksleivių poreikiai labai skiriasi nuo Lietuvos mokinių.
Imigracija yra tarsi niekados nesibaigianti ir negailestinga smegenų treniruotė, kurios metu tenka perprogramuoti didžiulius smegenų žievės plotus. Tai kur kas sudėtingesnis procesas nei paprasčiausias mokymasis ko nors nauja, nes kultūra plastiškai konkuruoja su neuroniniais tinklais, kurie savo kritinį laikotarpį išgyveno savo gimtojoje aplinkoje. Sėkmingai asimiliacijai, neskaitant kai kurių išimčių, prireikia ištisos kartos. Tiktai imigranto vaikai, kritinius raidos laikotarpius išgyvenę naujoje kultūroje, gali tikėtis mažiau traumuojančio ir nerimą keliančio imigracijos proceso. Daugumai žmonių kultūrinis šokas tolygus smegenų šokui.
Kultūriniai skirtumai įveikiami sunkiai. Gimtoji kultūra tampa sava ir suprogramuota smegenyse, tarsi įauga į kraują visiškai natūraliai. Kiekvienos kultūros sukurtas polinkis į maistą, šeimos ir visuomenės santykių modelius, požiūrį į estetiką mums atrodo natūralus, tačiau jis yra įgytas. Mūsų neverbalinės komunikacijos forma - tai, kokio atstumo nuo žmonių laikomės, gimtosios kalbos ritmas ir garsas, tai kiek esame pasiruošę laukti prieš pertraukdami pokalbį - mums atrodo natūrali todėl, kad yra labai giliai suprogramuota mūsų smegenyse. Perimdami kitą kultūrą mes suvokiame, kad įpročiai visai nėra įgimti.
Ilgai buvo manoma, kad kultūra mums tampa savastimi tik dėl universalaus, visiems bendro standartinio žmogiškojo suvokimo mechanizmo, tačiau mokslas įrodo ką kita. Mūsų kultūra, tai ką galime ir ko negalime įsisąmoninti, veikia mus daugiau, negu galime įsivaizduoti.
