Šiaulių miesto žinomi menininkai.
V. Dambrausko nuotr.
Paula ALKSNĖ
Šiandien 17 val. Fotografijos muziejaus galerijoje bus atidaryta šiauliečio dizainerio fotografo, Šiaulių universiteto docento, ilgamečio Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojo Vilmanto Dambrausko paroda ir pristatytas albumas „Mano miesto portretai“. Galerijos lankytojai pamatys fotografijų ciklą, kuriame V. Dambrauskas Šiaulius reprezentuoja čia gyvenančių ar mieste užaugusių kūrėjų portretų ekspozicija.
Ketverius metus darytos fotografijos
Nuo 2010 metų V. Dambrauskas fotografuoja Šiaulių miesto kultūros puoselėtojus ir menininkus. Per ketverius metus fotografo studijoje apsilankė daugybė kūrėjų, o parodoje eksponuojami 50 rinktinių portretų, kurie papildo šiemet išleistą V. Dambrausko fotografijų albumą „Mano miesto portretai“.
Pirmą kartą Šiaulių miestas pristatomas netradiciniu būdu – ne tuo, kas mieste sukurta, o per tuos, kas kuria miestą. Miestas neatsiranda savaime, jį sukuria žmonės, bet jo kūrėjai dažnai lieka savo kūrinio šešėlyje.
Miestą kuriantys menininkai
Parodoje ir leidinyje pristatomi įvairaus amžiaus menininkai ir kultūros veikėjai – tai žmonės, kuriuos V. Dambrauskas pažįsta. Pasak V. Dambrausko, vieni jų buvo jo mokytojais, iš kitų jis mokėsi pats. Tai žmonės, kurie autorių žavėjo ar sužavėjo, vieni spinduliuoja išmintį, kiti – trykšta jaunyste. Jaunų, tik pradedančių savo kūrybinį kelią, kūrėjų atsiradimas galerijoje – tarsi avansas, paskatinimas dirbti garsinant miesto vardą. Miestas šiame kontekste pateikiamas kaip kartų atsinaujinimo, patirties perdavimo iš kartos į kartą simbolis.
Kalbėdami apie V. Dambrausko kūrybą šiltų žodžių negaili ir jo kolegos, Šiaulių miesto kultūros ir meno žmonės. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis V. Dambrauską apibūdina kaip nesivaikantį garsenybių, nekuriantį ypatingai išraiškingų scenų, o fotografuojantį savo miesto žmones.
„Taip išryškėja jo vertybės, jo pagrindinis siekis. Tai asmeniškas, intymus, emociškai prisodrintas ryšys su portretuojamais žmonėmis, tikėjimas jais ir pasitikėjimas, abipusė, kartais tyki, kartais skambesnė Vilmanto ir portretuojamojo sąveika“, - sako V. Kinčinaitis.
