Gegužių progimnazijos kuriančių mokytojų kūrybos darbai žadina jausmus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje Meno ir muzikos skyriuje atidaryta Šiaulių Gegužių progimnazijos kuriančių mokytojų kūrybos darbų paroda „Mozaika II“. Iš viso pristatyta 18 pedagogų kūrybos darbų. Visi skirtingi, tačiau nepaprastai įdomūs, skatinantys atverti jausmus.
Dailininkė, parodos kuratorė Vita Žabarauskaitė sakė, kad džiaugiasi savo bendradarbių, bendražygių darbais ir viliasi, jog paroda bus tradicinė.
„Man atrodo, kad švenčių reikia ne tik mokyklai, švenčių reikia ir mums. Mes turime savo pavyzdžiu rodyti vaikams, kaip mylime dailę, meną. Kad galime ne tik vesti pamokas, kuruoti jų projektus, bet ir kurti patys“, – kalbėjo dailininkė.
Jai antrino ir Gegužių progimnazijos direktorė Silvija Baranauskienė: „Gyvename dideliame veiksme. Turbūt visi pajaučiame, kaip diena veja dieną, savaitė – savaitę. Džiugu, kad galime stabtelėti ir per savo kuriamus darbus, geriau pažinti vieni kitus, susivienyti.“
Ragina džiaugtis gyvenimu
Darbų autorės taip pat džiaugėsi galėdamos pristatyti savo kūrinius. Kiekviena jų išsamiau papasakojo apie savo sukurtą darbą. Atskleidė, iš kur semiasi idėjų, ir pasidalijo savo mintimis apie kūrybą.
Etikos mokytoja Ilona Zazienė papasakojo, kad per pamokas daug dėmesio skyrė kaimui, etnografijai. Anot jos, vykusios diskusijos sukėlė daug filosofinių apmąstymų, įžvalgų apie mūsų ištakas. Pasirodo, dauguma vaikų, jeigu galėtų, gyventų kaime.
„Kai nuoširdžiai išsikalbi, paaiškėja, kad mes visi sielos kertelėje turime norą priartėti prie gamtos. Taip ir man idėja fotografuoti kaimą kilo spontaniškai. Tiesiog prabundi rytą, pamatai nuostabų rūką ir negali to neįamžinti. Reikia džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena bei tuo dalytis su kitais“, – atviravo I. Zazienė.
Lietuvių kalbos mokytoja Silvija Baranauskienė savo paveiksluose siekė pavaizduoti ypatingas pasaulio vietas.
„Piešdama mandalas visada žinau, ką noriu pasakyti. Tačiau kaip ir kokiomis formomis, kokiais simboliais tai pavyks padaryti, nežinoma. Piešiant mandalas labai svarbu įcentruoti tai, kas norimoje išreikšti mintyje yra svarbiausia. Mandala turi turėti centrą, būti griežtai apibrėžta geometriškai“, – paaiškino S. Baranauskienė.
Ragina neslėpti emocijų
Tuo tarpu pedagogė Regina Rudienė piešdama vadovaujasi jausmais: „Dirbu moteriškame kolektyve, todėl stengiuosi pastebėti ir įamžinti kiekvieną emociją, gyvenimišką situaciją. Mane inspiruoja nuotaikos, ne konkretus žmogus, bet jo būsena. Pavyzdžiui, visi galvoja, kad šiame paveiksle pavaizduotas angelas, bet tai ne angelas. Tai mokytoja, kuri ar dieną, ar naktį kaip ant sparnų lekia į darbą. Dalijasi savo geromis mintimis ir idėjomis.“
Nijolė Bartkevičienė pastebėjo, kad pasaulyje per daug šaltų jausmų. Todėl siekdama bent šiek tiek tai pakeisti, atsiduoda spalvų verpetui.
„Man atrodo, kad pasaulyje svarbiausia jausmai. Šiuolaikinis žmogus pernelyg įjunkęs į informacines technologijas ir nebemoka parodyti, ką iš tiesų jaučia. Viešoje erdvėje net „atsiprašau“ ar „prašau“ užmiršta pasakyti. Todėl semdamasi idėjų iš mūsų planetos, gamtos, stengiuosi pavaizduoti paprastus dalykus, kurie kartais sušildo“, – sakė pedagogė.
Iš visų kūrinių itin išsiskyrė Danos Kulikauskienės statulėlė. „Tai dovana sūnui, gražaus jubiliejaus proga. Šiuo darbeliu norėjau pasakyti, kad tėveliais negimstama, bet tampama“, – pabrėžė mokytoja.
Susimąstyti skatino dailininkės Vitos Žabarauskaitės tapybos darbai. ,,Tai Barbora Žagarietė – sakė ji. – Mano močiutė, tėvas iš šio krašto. Paskutiniu metu, važiuoju tai į metines, tai į laidotuves. Atrodo, jog prie manęs prilipo Barboros Žagarietės siela. Todėl negalėjau viso to nepavaizduoti. Tarsi tokiu būdu jai ar savo senelių, prosenelių kraštui atiduodu duoklę.“
