„Laiptų galerijoje“ atidaryta Algirdo Zibalio akvarelių paroda „(be)Ramybė“. Švelniuose, skaidriuose akvarelės potėpiuose atsiskleidžia ramybe alsuojanti gamta. Miško kampelis, pelkė ar proskyna, palinkęs medis, tankus krūmokšnis – gyvas ir toks lengvas....
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Laiptų galerijoje“ atidaryta Algirdo Zibalio akvarelių paroda „(be)Ramybė“. Švelniuose, skaidriuose akvarelės potėpiuose atsiskleidžia ramybe alsuojanti gamta. Miško kampelis, pelkė ar proskyna, palinkęs medis, tankus krūmokšnis – gyvas ir toks lengvas....

Neramus tapo ramybę
Šiaulių universiteto gimnazijos technologijų mokytojas metodininkas A. Zibalis sako, kad didelio meno savo darbuose neieško. „Neturiu teisės save vadinti dailininku dėl vienos paprastos priežasties – dailininkas tai yra profesija, o menininku gali būti ir virėjas, ir kas tik nori. O mano visi darbai atsiranda po darbo arba savaitgaliais, arba per atostogas...“, – sako mokytojas.
Vis dėlto akvarelininko potėpiai išties žavi žmones. Pasak jo, ne vieną kartą teko girdėti, kad paveikslai spinduliuoja ramybę. Beveik iš čia pat ir parodos pavadinimas – tų pačių mokytojų kolegių manymu, pats A. Zibalis nenustygsta vietoje, o jo paveikslai visiška jo priešybė.
„Parodose pradėjau reikštis prieš penkerius metus, bet Šiauliuose – ne ypač, dažniau parodas išveždavau už miesto ribų. O prasidėjo nuo to – nuvažiavau į Vilnių apžiūrėti garsių dailininkų parodų, toks piktumas suėmė – kuo aš prastesnis? Galvoju: tai ką, aš dabar sėdėsiu užsispaudęs ir kankinsiuos? Manęs šiandien kolegė klausė – tai kam to reikia, kokia iš to nauda, ar čia tik dėl garbės. Kokia čia garbė, paprasčiausiai jeigu darai ir niekam nerodai, tai tavęs nėra. Tu paprasčiausiai neegzistuoji. Aš noriu egzistuoti“, – sako A. Zibalis.
Akvarelininko dažnai klausia, kodėl jis tuos peizažus tapo. Čia istorija labai paradoksali. Dar studijų laikais jo diplominiam darbui vadovavo a. a. garsus peizažistas V. Tribandis. O A. Zibalis labai norėjo tapyti portretus, bet čia ir pasitvirtina patarlė „nespjauk į vandenį“... „Gal aš pasidariau per daug praktiškas – gerai, pripaišysiu aš tų portretų, o kur aš juos dėsiu? Nuo mažens man patiko akvarelė. Pripratau ir supratau, kad man ji limpa. Ir paskui galvoju, kodėl turiu daryti tai, kas neįdomu, o čia – įdomu“, – pasakoja A. Zibalis.
Beveik visuose A. Zibalio darbuose – netolimas kraštas – Kurtuvėnų gamtos grožybės.
Tiesa, A. Zibaliui svarbus ir metų laikas, o gamtos spalvos jam geriausiai atsiskleidžia rudenį ir pavasarį, nes vasarą tiesiog per daug žalia.

Apie mokytojavimą ir kūrybą
Šnekus mokytojas stebina savo energija ir pozityvumu. Paklaustas, kiek laiko mokytojauja, juokiasi, kad žmonės tiek negyvena. Vis dėlto – maždaug 30 metų mokytojavimo A. Zibalio bagaže.
„Esu dirbęs visokių darbų. Kalbant apie mokytojo darbą, galiu dvylika valandų dirbti statybose ir nesijausti taip pavargęs, kaip išėjęs iš šešių pamokų. Ir pailsėsiu po statybos darbo daug greičiau negu po tiek pamokų“, – patikina mokytojas. Mokytojo darbas sudėtingas vien dėl to, kad tenka visą laiką kontaktuoti su 30 skirtingų žmonių ir prie kiekvieno reikia prisitaikyti.
Tačiau akivaizdu, kad A. Zibaliui darbas malonus – atviraudamas, kad nelengva būna sudominti gimnazistus kūryba, sako, kad tarp tų teorijų reikia žmogui duoti padirbėti rankomis – kurti, jausti, interpretuoti... Ypač malonu, kai pagaliau moksleivis tuo iš tiesų susidomi.
Jo nuomone, kartais menininkai, atrodo, būdami kūrybinėje krizėje išeina iš krašto – ieško destrukcijos, bjaurasties, siekdami efekto ir pamiršdami estetiką. Ir vis tiek, jo nuomone, nieko gražiau už gamtą nesukursi.
Arūnas Vasiliauskas – pirmasis A. Zibalio mokytojas puikiai prisimena ambicingą mokinį. „Pirmiausiai sveikinu su tuo, kad A. Zibalis nesiblaško. Jis daugiausiai kuria peizažus, šį kartą jis yra labai šviesus – paroda labai šviesi. Kai ateini į parodą, visada tikiesi stebuklo, kiek apžiūrėjau darbus – juose tikrai jo yra. A. Zibalis visada turi fantazijos kompozicijai ir spalvinei struktūrai“, – apie A. Zibalio kūrybingumą kalbėjo A. Vasiliauskas.

A. Zibalis ir jo darbai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.