Už A. Stasiulevičiaus – Vilniaus senamiesčio interpretacijos ir Gulbės žvaigždynas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Laiptų galerijoje“ atidaryta tapytojų Individualistų grupės kūrybos paroda „Virš kasdienybės“. Parodoje galite susipažinti su penkiolikos autorių darbais: keturiasdešimt aliejinės tapybos ir dviem akvarelėmis. Iki šiol Individualistų veikla neprarado aktualumo. Kiekvienas jų turi savo kūrybinį kelią, savo kūrybinį braižą, bet visus vienija pagarba tradicijai. Šių menininkų veikla padeda išlaikyti balansą tarp įsivyraujančių estetinių pažiūrų ir tuo pačiu įprasmina gyvybingą meno tėkmę. Su į parodos atidarymą atvykusiais grupės atstovais ir kalbame – parodos kuratoriumi Algimantu Stanislovu Kliauga, Gražina Vitartaite, Aloyzu Stasiulevičiumi, Juozu Pranckevičiumi, Rimu Zigmu Bičiūnu.

Kodėl „Virš kasdienybės“?
A. S. Kliauga: Kaip žinote, buitis ir ta kasdienybė dažniausiai žmogų ne tiek smukdo, bet greičiausiai nepakelia. Tad toks devizas „virš kasdienybės“ ne veltui: mes norime bent šiek tiek padėti žmogui pamatyti platesnį horizontą, daugiau naudotis dvasinio gyvenimo ar dvasinės kultūros palikimu. Ir užtat atrodė, kad tas pavadinimas tiks. Nenorime tos gatvės rutinos, o norime, kaip A. Stasiulevičius kasdienybę susieti su dangumi. Pavyzdžiui, Joną Daniliauską domina etnografinis kaimas, etnografinės detalės, kurios pastebimai modernėjant gyvenimui nyksta. Namas, kaip ir žmogus, turi savo istoriją ir tos istorijos jį domina.
Apie jūsų darbus.
A. S. Kliauga: Atvežiau tris darbus. Aš labai mėgstu vakarą – jį pavaizdavau dviejuose paveiksluose. Rudenį teko būti Birštone vykusiame plenere. Ten, prie Nemuno, yra Škėvonių atodanga – 33 metrų status Nemuno krantas. Vakare ir pastebėjau tokią miražinę nuotaiką, ji man atrodė nekasdieniška ir įdomi, kai Nemuno vandenyje atsispindi tokie dalykai. Kitame – Mingės uostelis vakare, pernai vasarą. Čia spalvos švyti... Prie jūros Pamaryje šviesa laikosi žymiai ilgiau, didelėje erdvėje ji yra visiškai kitoniška nei, tarkime, Vilniuje. Tai man buvo įdomu. „Krymo motyvas“ tapytas plenere, Jaltoje 2009 metais, į kurį dabar vargiai benuvažiuosime. Vėlyvą rudenį susipynusios vynuogės – ir kaip simbolis: sudžiuvusios, juodos. Įvairiai galima traktuoti, bet tie susipynę vynuogienojai yra sava to krašto poezija.
Labai ryškus koloritas.
A. S. Kliauga: Geras tapybos kūrinys yra ritmiškas ir turi nuotaiką. Manęs kartais klausia – kodėl tu mėgsti ryškias spalvas. Pirmiausia spalvos sensta. Muziejuose visi paveikslai rudi todėl, kad suseno spalva ir gruntas. Tad manosios nebus ateityje tokios ryškios. Antras dalykas – aš nemėgstu drungno daikto, jeigu darau, tai darau stipriai, bijau ir vengiu nei šilto, nei šalto. Noriu pasisakyti išraiškingai, raiškiai.

Kuo jūs žavitės savo kūryboje?
G. Vitartaitė: Aš žaviuosi begaline gamta ir begaline erdve. Erdvė turi prasmę, kiekviename darbe ji yra kitokia. Ji turi kalbėti. Kad ir mano paveikslas „Šventojoje“ su visomis šviesomis ir atspindžiais ir su buvimu už horizonto. Kitame paveiksle kiek plokščiau pavaizdavau guboją. Bet man ji patiko – potėpiai lyg ir atsitiktiniai, bet nieko negalima pajudinti šiame paveiksle. Susikaupimo momentu pasiekta tokia išraiška, ir man atrodo, kad aš laiku sustojau. O toliau, žinote, kaip būna su tuo paveikslu – negalima jo užkankinti, jis turi dvelkti žaismingumu. Jeigu yra žaidimas, tuomet kūrinys atlieka savo darbą.
Kas jums gražiausia gamtoje?
G. Vitartaitė: Suvokimas, kad mes esame tik dalis tos gamtos. Suvokimas, kad mes be galo mažai apie ją žinome. Bet aš intriguoju žiūrovą: žiūrėkite, kas yra gamtoje. Joje visi mūsų gyvenimo raktai, ji netgi mūsų pačių patikrinimas – kas yra svarbu, kas yra žavinga, kas yra dieviška. Gamta yra visiškai arti Dievo, o mes esame tik dalis. Pavyzdžiui, pagautas vakaro švystelėjimas. Tik vieną kartą sušvito geltona šviesa tapant guboją – toje akimirkoje tiek dievybės, ir tiek daug skambesio viduje.

Čia jūs taip sugebate matyti.
G. Vitartaitė: Jūs, kaip žiūrovė, turite pajusti, ką aš jaučiu. Tai yra mano misija. Žmonės galvoja, kad yra viešpačiai ir pasaulis mums paklus. Bet technika „mauna“ pro šalį ir ne viską padaro dėl žmogaus. Iki šiol žmogus yra labai priklausomas nuo gamtos ir jis turi paklusti jos ritmui, jos permainoms. Jeigu jis to nejaučia, tuomet jis tampa žmogumi tik iš dalies. Mūsų dvasia pilnatvėje atsiduria tik su gamta. Juk žmogus pavargsta fabrike ar įstaigoje ir ne veltui lekia į gamtą prie jūros – kiek ten daug erdvės, kiek daug visko jis gali pasisemti. O dailininkai provokuoja – pasižiūrėk, kokia galinga, nuostabi ir įvairiausių plotmių turi gamta.
Jūsų paveiksluose dominuoja dangus.
A. Stasiulevičius: Dangus – tai ne vien žiburėliai. Jis pilnas žvaigždynų, kurie turi savo pavadinimus. Žvaigždynus įvardijo dar senovės egiptiečiai ir graikai. Graikų religijoje buvo labai įdomus žodis moira – likimas. Likimas buvo aukščiau Dzeuso. Likimas yra ten – ir mano, ir jūsų. O žmonės visą laiką žiūri į žemę, pamiršę dangų. Mūsų nuotaikos priklauso nuo ten. Mūsų pliusai, minusai yra ten, o zodiako ženklai yra ne žaidimas. Mokslininkai dabar visiškai aiškiai konstatuoja: arba dieviškoji, arba visatos energija mus pasiekia kiekvieną dieną.
Aš jau nekalbu apie tai, kad apskritai visas žemės likimas priklauso nuo dangaus.

Kodėl pasirinkote nutapyti Gulbės žvaigždyną?
A. Stasiulevičius: Tai yra man šiek tiek artima. Kai žiūri pro teleskopą ir matai Saturną, jauti, kaip skrendi, žiūri į Mėnulį ir pajunti, kiek jis yra šalia, tada suvoki visai kitus matavimus. Lietuvoje visi lietuviai žiūri tik į žemę, pardavinėja, parduoda – lyg visa tai amžina. Štai įvyko Žemėje trys atšalimai ir dėl to, kad nukrito meteoras. Pasikeitė žemės klimatas. Ir dabar užtektų kilometrinio akmens ir klimatas Žemėje pasikeistų.
O graikai pripildė dangų daugybe istorijų, tarp jų – ir meilės. Jiems dangus buvo pilnas mitų ir legendų. Graikas plaukdamas laivu turėdavo laiko žiūrėti į žvaigždes ir kurti. Sukurta didžiulė literatūra apie žvaigždynus. Tad kai vakare žiūrėsite į žvaigždes, pagalvokite, kad ten mums yra labai reikalingi dalykai.
Kiek praneša paskutinės mokslo naujienos, baigiasi nafta, akmens anglis. Tad kyla klausimas, iš kur gausime energijos, ką kūrensime. Jau dabar galvojama, kaip būtų galima panaudoti kosmoso energiją. Ir galimas daiktas, kad greitu laiku kosmoso energija bus panaudota praktiškai. Ji yra ir mus veikia. O kas yra menininkas? Tas, kuris randa ryšį su kosmosu.

Kuo esate toks individualus?
J. Pranckevičius: Mano stilius yra daugiau ekspresionistinis, dievinu impresionzimą. Du iš trijų paveikslų tapyti Kauno Kristaus prisikėlimo bazilikoje, kai vyko pleneras. Tapiau gruodį prie šv. Mergelės Marijos paveikslo koplyčioje ant stogo, buvo du laipsniai šalčio. Tai tokie prisiminimai. Per kančias į meną. Dailininkas turi būti kankinys. Jeigu nesikankins, tai jis nieko nenutapys. Sočiam dailininkui geros mintys nekyla.

Mėgstate tapyti tik gamtą.
J. Pranckevičius: Esu peizažistas, tapau ir urbanistinius, marinistinius peizažus. Iš tiesų juk visi gyvename peizaže. Tačiau gamtos nenukopijuosi, reikia pateikti kondensuotą vaizdą per labai trumpą laiką ir šykščiomis priemonėmis.

Kas gamtoje jus žavi?
J. Pranckevičius: Ieškau minties ir daugiau ar mažiau įdomesnės kompozicijos. Vis vien gali peizažą interpretuoti savaip, kad ir medį patraukti į šoną arba iš kitos pusės pasukti. Yra ir elementarios kompozicijos taisyklės. Kai kurios paveikslo vietos labiau patraukia akį nei kitos. Pavyzdžiui, „trečdalių taisyklė“ pagrįsta tuo, kad žmogaus akis natūraliai žiūri į dviejų trečdalių tašką paveiksle. Kai objektas yra pavaizduotas trečdalių susikirtimo taškuose, kur kas įdomiau žiūrėti į paveikslą.
O dešinėje pusėje, kiek aukščiau paveikslo vidurio, yra vadinamasis auksinis taškas, kur koncentruojasi žmogaus akis. Yra taisyklės, taikomos ir horizontams. Dar vienas įdomus dalykas: reikia paveikslą apversti aukštyn kojomis – jeigu paveikslas gerai žiūrisi, tai reiškia jo kompozicija pavyko.

Pakanka taisyklių?
J. Pranckevičius: Kūryboje turi būti chaosas, o chaose – harmonija. Dailės akademiją baigęs taisykles žino, bet jis nėra menininkas. Jis yra dar tik atlikėjas: gali gražiai nukopijuoti, nupaišyti natiurmortą... Kubistai, pavyzdžiui, Pikaso žmogų supjausto ir iš atskirų detalių padaro kompoziciją, bet ji turi savo proporcijas – jeigu meluoji, turi vienodai pameluoti.

Kuo esate individualus?
R. Z. Bičiūnas: Visi menininkai yra individualistai. Ypač geri. Aš savęs nei geru, nei kitokiu nelaikau, bet žinau, kad kiekvienas žmogus yra individas. Tai ir dailininkas yra toks. O kiekvienas žmogus yra skirtingo charakterio ir temperamento. Atrodo, kad pasaulį matome panašiai, bet galvojame skirtingai. Kuo daugiau individualių asmenybių, tuo labiau mes vienas kitą papildome. O kaip išeina – laikas nustato.
Jūsų darbų koloritas ypač ryškus.
R. Z. Bičiūnas: Yra labai daug rizikingų momentų, kuriuose gali pasirodyti ir saldžiu, ir banaliu, ir pigiu. Bet paveikslai, kaip ir žmonės su metais sensta... Paveikslai bus „labai savo vietoje“ po trisdešimties metų – kalbu apie savus. O čia aliejinė tapyba, tradicinė technologija, kuri visiškai išdžiūsta per trisdešimt metų. Tuomet nustoja darytis cheminiai junginiai, cheminės reakcijos tarp sluoksnių. Paveikslas gali gyvuoti dar šimtą metų. Ir dar daugiau. Pasižiūrėkite į meistrus, kurių technologijos mes visiškai nežinome – ji jau užmiršta, pamesta, prarasta. Nukeliaukite į didžiausią ir žinomiausią Luvro muziejų, patyrinėkite paveikslų tapymo technologijas. Dabar modernūs laikai, o tradicinė tapyba ir išpildymas įdomu tokiems žmonėms, kaip aš. Suprantate, dabar reikia trumpalaikio ir stipraus efekto, popso, Eurovizijos elementų, savotiško akibrokšto ir chuliganizmo, netikėtos idėjos. O man svarbu išpildymas. Esu tradicionalistas.

G. Vitartaitė prie savo darbų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. S. Kliauga: „Aš nemėgstu drungno daikto, jeigu darau, tai darau stipriai, bijau ir vengiu nei šilto, nei šalto.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

J. Pranckevičius: „Kūryboje turi būti chaosas, o chaose – harmonija.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

R. Z. Bičiūnas sako, kad tik laikas parodys, kurie šiandien sukurti darbai išties vertingi.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.