Fotografijos muziejus pakvietė į pokalbį apie fotografų archyvų išliekamąją vertę, jų, kaip reikšmingos Lietuvos kultūros paveldo dalies, saugojimo problemas.
Monikos KAZIMIERAITYTĖS nuotr.

Irena BUDRIENĖ
Fotografijos muziejus pakvietė į pokalbį apie fotografų archyvų išliekamąją vertę, jų, kaip reikšmingos Lietuvos kultūros paveldo dalies, saugojimo problemas. Fotografui neapsisprendus, kaip saugoti savo archyvą, vertingas palikimas atsiduria šiukšlių konteineryje. Ką daryti, kad taip neatsitiktų, diskutavo Šiaulių fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė, fotografijos istorikė dr. Margarita Matulytė, kultūros kritikas Virginijus Kinčinaitis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis, LFS Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas. Diskusiją moderavo menotyrininkė Ieva Meilutė-Svinkūnienė.

Archyvas padeda plačiau pažinti kūrėją
V. Ulinskytės-Balzienės teigimu, Fotografijos muziejus renka ne tik atspaudus, negatyvus, bet saugo ir dokumentus, memorialinius daiktus, susijusius su vieno ar kito fotografo kūryba. Laikui bėgant visuomenei darosi įdomi ne tik pati kūryba, bet ir koks žmogus buvo tas fotografas, gyvenęs ankstesnėje epochoje. Norima pažinti kūrėją platesniame kontekste. Todėl ir Fotografijos muziejaus rinkiniai yra platesni – saugomi ne tik žymiausių autorių geriausi darbai, bet neatsisakoma priimti archyvų. Ką atrinkti į muziejų – kriterijaus klausimas, kuris yra subjektyvus. „Keičiasi visuomenė, požiūris, pati fotografija, keičiasi ir kriterijai. Šiandien graužiamės dėl praradimų, kad anksčiau kriterijai buvo kiti. Archyvas padeda apsaugoti nuo šiandieninio subjektyvumo, suteikiama galimybė darbus įvertinti ateities visuomenės akimis“, – sakė V. Ulinskytė-Balzienė.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas J. Staselis apgailestavo, kad archyvų išsaugojimo klausimu trūksta valstybinės pozicijos. Anot jo, svarstant Kultūros tarybos finansavimo gaires Dailininkų sąjunga siūlė muziejams skirti lėšų šiuolaikiniams meno kūriniams įsigyti. Dabar šiuolaikiniai dailės kūriniai iškeliauja į užsienį arba į privačias kolekcijas, o muziejai dėl lėšų trūkumo nieko nupirkti negali. „Nekuriama valstybinė šiuolaikinės lietuvių dailės kolekcija. Finansavimo gairėse numatyta galimybė muziejams įsigyti ne daugiau kaip 30 procentų šiuolaikinių kūrinių. Į šią programą patektų ir fotografija. Jeigu tokia programa būtų įgyvendinta, muziejai turėtų atskirą finansavimo eilutę ir galėtų įsigyti darbų“, – pabrėžė J. Staselis.

Ar dėl archyvų išsaugojimo fotografams teks mitinguoti?
Pirmininko žodžiais, Vilniuje yra apie 700 autorių. Fotomenininkų sąjunga vienų autorių darbų turi daugiau, kai kurių – tik po kelis darbus, iš viso apie 20 tūkstančių kūrinių. Deja, sąlygos jiems laikyti netinkamos. Petro Veličkos negatyvai buvo perduoti saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Nors Fotomenininkų sąjunga turi galimybę eksponuoti darbus, dėl autorinių teisių neapibrėžtumo kyla sunkumų, jeigu norima juos paskolinti.
„Fotografai ir patys turėtų rūpintis archyvų išsaugojimu, gal reikia mitingo prie Vyriausybės? – klausė J. Staselis. – Archyvas turėtų būti suskaitmenintas, į jį turėtų patekti ir mėgėjai, nes fotografijos atspindi šiandienos gyvenimą, yra mūsų visuomenės veidrodis. Deja, valdžia į fotomenininkų institucijas žiūri kaip į prašinėtojas.“
LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas neslėpė, kad Klaipėdoje susiduriama su sunkumais siekiant išsaugoti ir gyvų, ir jau anapilin išėjusių autorių palikimą: „Aleksandro Dapkevičiaus fotografijos buvo rastos išmestos į konteinerį, dalį fotomenininko darbų pavyko surinkti iš artimųjų. LFS Klaipėdos skyrius perdavė A. Dapkevičiaus palikimą saugoti Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos archyvui. Keli autoriai taip pat perdavė bibliotekai savo archyvus. Dažniausiai perduodami negatyvai, nes juos saugoti ypač sudėtinga. Biblioteka skaitmenina palikimą – jau yra suskaitmenintų Bernardo Aleknavičiaus darbų. Vis dėlto ir biblioteka neturi tinkamų sąlygų negatyvams saugoti. LFS Klaipėdos skyrius taip pat turi sukaupęs fotografijų archyvą, buvo surengta Klaipėdos fotografų darbų paroda.

Nėra strategijos
LFS Kauno skyriaus vadovo Gintaro Česonio nuomone, labiausiai archyvų išsaugojimui trukdo strategijos šiuo klausimu nebuvimas. LFS Kauno skyrius archyvo nekaupia. Didžioji dalis buvusio archyvo buvo perkelta į Centrinį fotografijos fondą. Manoma, kad tai – išmintingas sprendimas. Svarbu, kad archyvas saugioje vietoje ir laukia geresnių laikų, kai galės atsiskleisti.
„Ilgamečio Kauno valstybinio dramos teatro fotografo Augustino Pajarsko archyvas taip pat buvo rastas šalia konteinerio. Tik Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Kultūros ministerijos dėka buvo surinkti pirmieji autoriaus atspaudai ir surengta paroda. Prieš perduodant archyvą naujam šeimininkui – Kauno teatrui – išryškinta fotografijų vertė. Fotomenininkų sąjunga atliko svarbią funkciją – nukreipė darbus ten, kur jie labiausiai vertinami. Dabar fotografijos panaudojamos teatro istorijai iliustruoti“, – sakė G. Česonis. Jis prisiminė dar vieną laimingai pasibaigusią istoriją: Gintauto Stulgaičio giminaičiai perdavė jo archyvą fotomenininkų sąjungai. Autorinių darbų kelias į naujus namus ėjo per parodą. Po darbų pristatymo nuspręsta dalį jų saugoti Nacionaliniame muziejuje, Dailės galerijoje.
G. Česonis siūlė suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra autorių, kiek dar nesutvarkytų, nesuradusių savo šeimininkų archyvų. Padėtis, anot jo, sudėtinga – nėra galimybės priimti archyvų. Institucijos dar finansiškai nepasirengusios, fondai, saugyklos – nepakankamai gerai įrengti. Muziejų, memorialinių centrų, valstybinių institucijų pajėgumai palyginti maži, o archyvų – daug. „Lietuva šiuo požiūriu išskirtinė šalis – statistiškai turime daugiau gerų ir žymių fotografų negu kitos šalys“, – apibendrino LFS Kauno skyriaus vadovas.

Valstybinės institucijos su privačiais kolekcininkais ir konkuruoja, ir bendradarbiauja
Diskusijos moderatorė klausė, ar dėl fotografijų valstybinės institucijos pajėgios konkuruoti su privačiais kolekcininkais?
Kultūros kritiko V. Kinčinaičio nuomone, net geriausios privačios kolekcijos nukeliauja į nebūtį, žlunga: „Viskas atsiduria šalia to simbolinio konteinerio. Kai nebėra kolekcininko, kolekcija išsisklaido.“ Anot jo, fotografijos pradėjo kauptis XIX a. pabaigoje mokslininkų draugijose, visuomeninėse organizacijose, keliautojų albumuose. Išliko tik nedidelė jų dalis, o dauguma – dingo užmarštyje. Ir tik fotografams supratus, kad reikia bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis, kolekcijos atsidūrė nacionalinėse galerijose. Kita vertus, rinkiniai į muziejus pateko privačių saugotojų dėka, nes muziejai neturėjo vietos fotografijoms kolekcionuoti. Vėliau ir muziejai atsigręžė į fotografiją kaip į kolekcionavimo ir tyrimo objektą.
V. Kinčinaičio žodžiais, fotografui sunku nepaskęsti savo archyve, kai nėra, kas jį perima ir juo domisi. Autorius lyg norėtų atlygio, bet pasaulinė praktikoje kolekcijos dažnai dovanojamos. Jeigu kolekcija perimama kaip dovana, muziejus įsipareigoja ją atverti. Kita vertus, ką muziejui kaupti, kas yra vertinga? Pastarosiose modernaus meno parodose Niujorke buvo eksponuojamos kriminalinės, medicininės ir net mėgėjiškos fotografijos. Menotyrininko nuomone, specializuotos fotografijos išsamiau nei meninės atskleidžia sociokultūrinį, antropologinį laikmečio kontekstą: „Nelengva kaupti kolekciją galvojant apie šiuolaikinės visuomenės pažinimo, vizualinius poreikius. Kolekcijų daug, o į muziejus pateks tik nedidelė jų dalis ir saugoti šį palikimą bus brangu.“
V. Ulinskytė-Balzienė sutiko, kad dažnai fotografai neapsisprendžia, ką daryti su savo archyvais, nežino, ko tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. „Jeigu XXI a. fotografijos archyvai randami konteineriuose, vadinasi, mes, kaip institucijos – muziejai, fotomenininkų sąjunga, dar kažko nepadarėme. Per mažai komunikuojame apie savo funkcijas, kurioms buvome sutverti. Dar yra žmonių, nesuvokiančių šių institucijų paskirties ir nežinančių ką daryti su paveldėtais archyvais. Trūksta ne tik valstybinės strategijos, bet ir fotografų bendruomenėje nėra tam tikro susitarimo, vizijos“, – apibendrino Fotografijos muziejaus vadovė.
G. Česonio žodžiais, valstybė turėtų būti įžvalgi, pastebėti talentingus menininkus ir padėti nacionaliniams muziejams įsigyti jų darbų. Deja, to dar nesulaukiama. Kita vertus, jeigu Šveicarijoje ne gėda dovanoti savo kolekcijas ar dalį kolekcijos muziejui, tai ir Lietuvoje galima tai daryti. Privatūs kolekcininkai irgi dovanoja sukauptas kolekcijas valstybiniams ar karališkiesiems muziejams. „Viena, turėti meno kolekciją, kita – padėti jai atsiskleisti. Tikiu, kad turtingi kolekcininkai padovanos sukauptus kūrinius“, – vylėsi LFS Kauno skyriaus vadovas.

Universali skaida – tik muziejuje
Fotografijos istorikė dr. M. Matulytė kvietė archyvus sudėti į Nojaus laivą ir išplukdyti į krantą. „Lietuvoje tinkamos sąlygos fotografijoms saugoti yra tik Lietuvos dailės muziejuje ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Viskas. Tai – mūsų materialusis paveldas. Kol kas fotomenininkų sąjunga pasyviai eksploatuoja sukauptą kolekciją, nepagalvoja, kad tai – bendra vertybė. Turite XX a. aukso fondą. Įdomu, kas su juo nutiks?“ – klausė M. Matulytė.
Anot jos, muziejai turėjo galimybę sukaupti gausią fotografijų kolekciją, kai už gaunamą stipendiją fotografai turėdavo atsiskaityti kūriniais. Tai buvęs ir autoriui, ir muziejui palankus būdas. Užsienyje veikia fondai, nuperkantys iš fotografų darbus ir perduodantys juos saugoti valstybinėms institucijoms. Lietuvoje tokių fondų kol kas nėra.
„Viena, turėti geras sąlygas vertybėms saugoti, kita – jas aktualizuoti. Gerai, kad biblioteka skaitmenina fotografijas, bet tai – labai pasyvi sklaida. Aktyviausi informacijos skleidėjai yra muziejai, ypač veikiantys savo kryptimi. „Aušros“ muziejaus statusas jau turėtų būti keičiamas į nacionalinį, nes rūpinasi ne tik savo regiono kultūra. Ypač Fotografijos muziejaus, nes čia demonstruojama kolekcija rodo, kad rūpinamasi ne tik Šiaulių krašto, o visos Lietuvos fotografijos paveldu. Dėmesys fokusuojamas į fotografijos reiškinį – matau labai universalią sklaidą“, – apibendrino fotografijos istorikė.