07-16-2015 16

V. Lankelienė pasakoja apie „Baltijos muzeologijos mokyklą“ – projekto metu diskutuota apie lankytojų kodeksą, teises ir kt.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ
Liepos 5 – 11 dienomis Šiaulių „Aušros“ muziejuje vyko ilgalaikio tarptautinio bendradarbiavimo projektas „Baltijos muzeologijos mokykla“, pradėtas organizuoti 2004 m. Jis yra skirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejininkų profesiniams gebėjimams tobulinti ir jų kultūriniam bendradarbiavimui skatinti.

Profesionalumo didinimas ir gerinimas
Šiais metais pasirinkta pagrindinė muzeologijos mokyklos tema – „Muziejų etika XXI a. kūrybinės ekonomikos kontekste“, o mokymus vedė dr. François Mairesse (Sorbonos universitetas, Prancūzija) ir dr. Martin R. Schärer (Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) Etikos komiteto pirmininkas, muzeologijos dėstytojas).
Taigi ši muzeologijos mokykla Lietuvoje vyksta trečią kartą – pirmasis susitikimas įvyko Kėdainiuose, antrasis – Klaipėdoje, o trečiasis – Šiauliuose. Kiekvienais metais „Baltijos muzeologijos mokyklą“ organizuoja vis kita šalis, todėl renginio vieta vis keičiasi. Taip muziejininkai ne tik pakeliauja, bet ir susipažįsta su kolegomis iš kitų šalių.
Mokymuose dalyvauja po 10 atstovų iš kiekvienos šalies, muziejininkų dalyvavimas finansuojamas ministerijų lėšomis. Pasak LR Kultūros ministerijos Kultūros politikos departamento Muziejų, bibliotekų ir archyvų skyriaus vyriausiosios specialistės Vaivos Lankelienės, šis renginys – pakankamai unikali galimybė.
„Tai paprastai kainuoja daug, o projekto siekis – profesionalumo didinimas ir gerinimas. Be to, kad dalyviai girdi teorines paskaitas, dar yra galimybė ir tarpusavyje pabendrauti, nes susirenka trijų šalių muziejininkai, jie būtinai randa kažkokių sąlyčio taškų, bendrų projektų“, – pasakoja V. Lankelienė.

Kiekvienais metais tema pasikeičia
V. Lankelienė sako, kad kiekvienais metais parenkama tam tikra tema, atsižvelgiant į aktualijas – anksčiau kalbėta apie lankytojus, muziejų kolekcijas, rinkinius.
„Šiemet mes kalbėjome apie muziejų etiką, kūrybinę ekonomiką, muziejus XXI amžiuje, ar reikalingas etikos kodeksas lankytojams, ar lankytojams reikia visą laiką viską uždrausti, o gal galima suteikti ir kažkokių teisių, ar muziejus yra pelno institucija, ar turi muziejus siekti pelno. Paprastai mokymus veda du lektoriai ir ne visada jų požiūriai sutampa, būna, kad vienas lektorius tarsi provokuoja. Gali jų požiūriai visiškai nesutapti tam, kad kiltų pačių dalyvių diskusijos“, – pasakoja V. Lankelienė.
Pasak jos, paprastai skirto laiko diskusijoms neužtenka – susirinkę dalyviai turi skirtingas patirtis, žinias, gebėjimus ir nori išsakyti savo problemas, idėjas ir įspūdžius. Būtent tai ir yra didžiausia šio projekto vertybė – pasidalyti savo problemomis, idėjomis ir netgi aptarti bendrų projektų galimybes.
„Šios trys šalys turi panašią istoriją, tai situacija muziejuose nelabai skiriasi, todėl lektoriai paprastai kviečiami ne iš šių šalių. Jie yra iš Vakarų Europos – garsūs teoretikai, kurie teorines įžvalgas nori perteikti mūsų muziejininkams. Pas mus praktinių įgūdžių ir gebėjimų yra – dažnai dauguma mūsų muziejininkų žino, kaip daryti ir daro teisingai, bet jie galbūt neturi teorinio pagrindimo arba jis nėra toks stiprus kaip Vakarų Europoje. Taigi lektoriai ne tik teoretikai, bet ir praktikai – čia labai svarbus praktikos ir teorijos suderinimas“, – sako V. Lankelienė.

Tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejų yra daugiau panašumų
Pasak V. Lankelienės, ko gero, tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejų yra daugiau panašumų negu skirtumų.
Pagal valdymo įrankius ir finansavimą, visose trijose šalyse situacija labai panaši. Šiuo metu estai įgyvendina gana revoliucingą ir naują muziejų reformą – jie keičia muziejų statusą į fondus.
„Pas mus dauguma muziejų yra biudžetinės įstaigos, pas latvius – taip pat, o pas estus vyksta ši reforma. Kol kas jie kažkokių konkrečių rezultatų, kaip tai pasisekė, ar tai pasiteisino, neturi, jie dabar yra procese“, – teigia V. Lankelienė.
Pasak jos, projekto dalyviai įžvelgia ir panašių problemų – tai gyventojų senėjimas, muziejaus gebėjimas prisitaikyti prie rinkos, nes muziejus negali veikti kaip atskirta sala, jis turi galvoti apie rinką, modeliuoti savo veiklas; paslaugų pasiūlą – ką galima pasiūlyti, išskyrus ekspoziciją, nes ekspozicijos parodos suvokiamos kaip pagrindinė paslauga. Šį kartą iškeltas klausimas, ar muziejų lankytojams reikalingas etikos kodeksas, o galbūt pagaliau reikėtų surašyti ir jų teises.
„Vieno lektoriaus manymu, lankytojams jau užtenka draudimo ženklų muziejuose – nedaryti šito, nedaryti ano. Pats laikas parašyti teises – pasakyti, ką gali lankytojas muziejuje daryti, ne vien tik kabinti ženklus, ko jis negali daryti – muziejaus lankytojai irgi turi teisių“, – pasakoja V. Lankelienė.

 

 
Straipsnių peržiūros
94552249
Į viršų