Architektė A. Nistelienė. Fotografas A. Dilys.
Fotografijos muziejaus archyvo nuotr.

Vytautas KRIAUČIŪNAS,
Dalia STRIOGAITĖ,
Valerija ŽILINIENĖ
Rugpjūčio saulė dar dosniai šviečia, maloniai šildo. Rugpjūčio saule nutviekstas ir neeilinės moters Apolonijos Nistelienės jubiliejus, leidžiantis pasigėrėti ilgo, gražaus gyvenimo kelio prasmingumu. Nors garbioji architektė jau senokai apsigyveno gimtajame Kaune, ten surado naujos veiklos – vadovauti kauniečių architektų senjorų sekcijai, bet nepamiršta Šiaulių ir šiauliečių: kiek leidžia sveikata – apsilanko, dažnai skambina telefonu, domisi, kas naujo mieste, kuriame liko daug jos ankstesnės veiklos ženklų, draugų ir bičiulių.
Tad susitikome visai neoficialiai keli ponios Apolonijos gerbėjai jubiliejaus proga pakalbėti apie jos darbus ir asmenybę, prisiminti, gerą žodį pasakyti. Tebus tai lyg gėlių puokštelė iš Šiaulių krašto.
Tarp įžymių šiauliečių, kurių vardai ir darbai stipriai įsipynę į miesto kultūrinį gyvenimą ir jo istoriją, mūsų jubiliatei priklauso svarbi vieta.
1950 metais atvyko į Šiaulius ką tik studijas baigusių jaunų architektų Apolonijos ir Vytauto Nistelių pora, įsitraukė į miesto gyvenimą, atidavė savo žinias, talentus, kūrybinę energiją Šiaulių plėtros, tvarkymo, gražinimo reikalams. A. Nistelienė čia gyveno, dirbo, kūrė 40 metų, tapo beveik Šiaulių senbuve. Suprojektavo daug gyvenamųjų namų, vaikų darželių, mokyklų, administracinių pastatų, parduotuvių (ne vien Šiauliuose, bet ir aplinkinių rajonų centruose). Sukūrė miesto Santuokų rūmų, kino teatrų, daugelio vaistinių interjerus.
Dauguma pastatų ir dabar tebestovi, yra ir rekonstruotų bei nugriautų. Žinoma, tai buvo tipiniai projektai – sovietiniais metais ir negalėjo būti kitaip, nes užsakymų originaliems architektūros darbams beveik nebūta, nebent sostinėje. Gyvenamasis metas diktavo savo reikalavimus ir skonį. A. Nistelienė nestokojo idėjų ir gražių sumanymų, bet sąlygos kūrybiniam išradingumui nebuvo palankios, tad įgyvendinti kai ką įdomesnio ne visada pavykdavo.
Vieną kitą tokį atvejį gerai prisimena inžinierius statybininkas, konstruktorius Vytautas Kriaučiūnas. Jam teko dirbti Komprojekte kartu su A. Nisteliene galbūt apie 20 metų. Nesyk yra bendradarbiavę, dalykiškai taręsi, ieškoję geresnio sprendimo. Antai projektuodama Ginkūnų kapinių vartų kompleksą, architektė buvo sumaniusi pritaikyti ir muzikinį efektą: atsiveria kapinių vartai - automatiškai suskamba varpai; būtų iškilminga ir originalu. Derinta su aukščiausiais kontrolieriais, deja, sovietinės valdžios pareigūnai – materialistinės pasaulėžiūros gynėjai varpų muzikos vartuose įkomponuoti neleido.
Užtat pavyko kitas sumanymas – apginti istorinį Sukilėlių kalnelį nuo planuojamų aplink jį statyti daugiaaukščių namų ir kartu paraginti, kad kalnelyje būtų atkurtas paminklas pagal pirmykštį jo vaizdą. Tai tikrai reikšminga A. Nistelienės iniciatyva ir visuomeninis darbas: pažadintas dėmesys šiam mūsų istorijos objektui, pateikta pačios architektės išsaugoti paminklo rekonstrukcijos brėžiniai, miesto laikraštyje išspausdintas įdomus dalykiškas straipsnis.
Daug rūpinosi, meilės ir pastangų negailėjo dėl Kryžių kalno prieigų, kai sovietinė valdžia siekė šį unikumą aptvindyti, apželdinti – taigi vienaip ir kitaip jį naikinti ar bent menkinti jo reikšmingumą. V. Kriaučiūnas prisimena A. Nistelienę nesyk ėjusią pas rajono vyr. architektą su savais pasiūlymais, kaip būtų galima Kryžių kalną gelbėti nuo jam gresiančių pavojų. O kaip vertiname vėlesnių metų architektės iniciatyvą panaikinti Kryžių kalną gožusius medžius? Nuslūgus ginčams ir anuomet kilusiam kritiškumui, šiandien visai aišku: prieigas sutvarkyti buvo reikalinga ir netgi būtina.
Daugelis šiauliečių A. Nistelienę ir pažinojome būtent kaip drąsią, įdomią, neordinarinę asmenybę. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotoja Valerija Žilinienė seniai draugauja su ponia Apolonija ir džiaugiasi šia draugyste.
Bibliotekai įsikėlus į dabartines, anuomet naujutėles patalpas, direktorės Janinos Kaškelienės kvietimu, A. Nistelienė mielai ateidavo pakonsultuoti dėl interjero, tapo tikra bibliotekos bičiule ir nuolatine kultūros renginių lankytoja. Inteligentiška, intelektuali, ji mėgo dalyvauti diskusijose, drąsiai pareikšti savo nuomonę. Laikysena nepriklausoma, žodis aštrus, bet teisingas (nesvarbu, kad kai kam nepatinka). Niekad nebuvo abejinga tikroms vertybėms, brangino knygą, seną dokumentą, tautinį paveldą.
Turėjo išskirtinę istorijos pajautą, puikiai suprato, kas saugotina ateičiai. Perdavė bibliotekai savo velionio vyro knygų kolekciją, padovanojo daug vertingos medžiagos (knygų, rankraščių, fotografijų) „Aušros“ muziejui. Aiškiai skirti vertybes nuo ne vertybių, visada akcentuoti sąžiningumą ir vidinį padorumą, matyt, skatino gilūs religiniai jausmai (abu su vyru buvo praktikuojantys katalikai, neslėpę savų įsitikinimų ir sovietinės bedievystės metais).
Ištikima šviesai, kultūrai, savo principams ir idealams – tokią A. Nistelienę pažįstame ir gerbiame.
Literatūrologė Dalia Striogaitė: yra dar vienas itin reikšmingas A. Nistelienės visuomeninės veiklos baras – tai įžymiojo lietuvių filosofo Stasio Šalkauskio atminimo saugojimas, jo idėjų puoselėjimas ir sklaida. Dar sovietiniu laikotarpiu Nisteliai tvarkė, prižiūrėjo tuomet nedaugeliui težinomo filosofo kapą, o atgimimo metais, būdama Kultūros fondo Šiaulių skyriaus tarybos narė, A. Nistelienė daug prisidėjo organizuojant Šiauliuose S. Šalkauskio premijos teikimą, laureatų pagerbimą ir garsinimą.
Įspūdingas dalykas yra daug pastangų ir energijos pareikalavęs velionio vyro – poeto, vertėjo, eseisto Jono Vytauto Nistelio, sovietmečiu iš principo nesispausdinusio, kūrybinio palikimo sutvarkymas ir parengimas spaudai. Turėdama gerą literatūrinę nuovoką ir išlavintą estetinį skonį (juk šalia architektūros yra baigusi ir literatūros studijas Kauno ir Vilniaus universitete), ji galėjo iš didžiulio palikimo išrinkti „perliukus“, sudaryti dešimt knygų, parūpinti joms stilingą apipavidalinimą. Tauri žmonos dovana artimiausio žmogaus atminimui.
Su A. Nisteliene visada įdomu – platus jos kultūrinis akiratis, skvarbus gyvenimo ir žmogaus pažinimas. Visur jos dalyvauta, būta, pačios patirta, gausybė garsių žmonių pažinota. Draugystė su filosofo našle Julija Šalkauskiene, su rašytojais Jonu Mikelinsku, Bernardu Brazdžioniu, režisieriumi Gyčiu Padegimu, žurnaliste Aldona Žemaityte ir kitais, be abejo, turtino asmenybę, teikė vis kitoniškų požiūrio briaunų. Tad nestebina A. Nistelienės publicistiniai straipsniai, atsiminimai – ji turi ką papasakoti ir dažniausiai ką nors tikrai netikėto, nebanalaus. Pradžiugino jos publikacija apie Romoje gyvenusią Barborą Vileišytę – Petro Vileišio anūkę, primirštą garsios giminės atžalą.
A. Nistelienės gražių darbų sąvadas ilgas, vienam gyvenimui, vienam žmogui net, atrodo, nelengvai įmanomas. Per ilgus metus sukaupta daug dvasinių vertybių, ir ji dar turi ką papasakoti, prisiminti ar kitiems patarti. Nerimas stumia į priekį, bet veržliajai A. Nistelienei, kaip daugeliui mūsų, pristinga žmogiškųjų jėgų ir laiko resursų. Kaip atodūsis suskamba išminties kupinos J. V. Nistelio poezijos eilutės: „Plačias erdves likimas davė, / o laiko taip mažai.“