VDU Etnologijos fakulteto doktorantė Gintarė Dusevičiūtė: „Žolinės tradicija nėra praradusi savo prasmės ir iki šiol yra geras religinių ir socialinių funkcijų pavyzdys.“
Sofiane LALLEMENT nuotr.

Vėjūna GUZULAITYTĖ
Prasidėjusi rugiapjūtė skelbia į pabaigą einančią vasarą, o rugpjūčio 15 d. minima Žolinė kviečia susirinkti visą šeimą ir pasidžiaugti sunkaus darbo vaisiais. Tik nedaugelis žino, jog Žolinė – savotiška senovėje švęsta padėkos diena, kai į namus sugužėdavo visa giminė, o nukrautas šventinis stalas primindavo: tai viena svarbiausių švenčių metuose. Apie Žolinės kilmę, senuosius papročius ir tradicijas pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto etnologijos doktorantė Gintarė Dusevičiūtė.

Žolinė – ne tik krikščioniška šventė
Senovės romėnai rugpjūčio 15 d. garbindavo deivę Dianą, globojusią augalus ir gyvūnus. Tą dieną graikai atitinkamai pagerbdavo Artemidę. Ne kitokios buvo ir baltų gentys – mūsų protėviai Žolinę švęsdavo garbindami Žemyną. Pagal tradicijas, iki Žolinės buvo nevalia ragauti naujojo derliaus vaisių, nes šventės metu užaugusio ir subrendusio derliaus aukos būdavo aukojamos kaip padėka deivei.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Istorinių šaltinių duomenimis, krikščioniškoji šventė pradėta švęsti Jeruzalėje dar IV a. pabaigoje, o Vakaruose ji minima tik nuo VI – VII a.
Liaudiškas šventės pavadinimas – Žolinė – atsiradęs dėl tradicijos iškilmingų šventinių Mišių metu šventinti žolynus. Istoriniai šaltiniai byloja, jog po Jėzaus motinos mirties apaštalai budėję prie jos kapo. Apšviestas Dievo, Petras pareiškęs, jog Marija prisikėlusi iš numirusiųjų ir pats Viešpats ją paėmęs į dangų. Atidengus Marijos karstą, kūno jame nebebuvę – apaštalai radę tik daugybę gražių gėlių. Remiantis šia istorija, vėliau išsivystė tikėjimas, jog Marija į dangų buvo paimta ne tik siela, bet ir kūnu. Tad nors popiežius Pijus XII dogmą paskelbė tik 1950 m., liturginis šventės minėjimas žinomas dar nuo V a.
„Nesuklystume pasakydami, jog Žolinė, – Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena – svarbiausia katalikų šventė, skirta Marijos pagerbimui. Bizantijos imperatorius Mauricijus 600 m. po Kr. paskelbė rugpjūčio 15 dieną valstybine švente. Kalbėti apie tai, kas buvo prieš paskelbiant šią dieną, nėra paprasta, tačiau esama šiek tiek duomenų ir apie ikikrikščioniškas šventės ištakas. Ispanų etnografas Gomesas Tabanera Žolinės šventę sieja su derlingumo deivės Demetros garbei skirta švente. Ferrogosto – romėniškos kilmės šventė, kuri taip pat galėtų būti laikoma Žolinės pirmtaku. Jos metu būdavo iškilmingai švenčiamos konsualijos – javapjūtės, derliaus nuėmimo šventė, skirta dievui Konsui – senovės romėnų žemės ir žemdirbystės dievui. Būdavo atliekami aukojimai, rengiamos žirgų, piemenų varžybos. Per konsualijas buvo keičiamasi dovanomis, išsakomi linkėjimai. Po krikščionybės įsigalėjimo konsualijas pakeitė Žolinė“, – apie Žolinės kilmę pasakoja G. Dusevičiūtė.

Pagoniškųjų ir krikščioniškųjų tradicijų samplaika
Žolinė – atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena, kai švenčiama vasaros ir rudens sandūra – baigiasi darbai, žemei dėkojama už derlingus metus.
Žolinė paprastai būdavo švenčiama susirenkant visai giminei – po sunkių vasaros darbų žmonės sugužėdavo pasidžiaugti įveiktais vargais ir pabūti kartu. Tai savotiška padėkos diena, kai valgomos per sezoną užaugintos daržovės, vaisiai, skanaujama iš užaugintų grūdų iškepta duona. Vadinasi, iki šios šventės derėtų spėti pasirūpinti visais vasaros darbais ir vargais – nupjauti ir suvežti javus, surinkti vaisius ir uogas, pasirūpinti žiemai skirtomis atsargomis.
Remiantis senosiomis tradicijomis, vyrų pareiga – iš naujo derliaus kepti duoną, jos paplotėlius ir raugti naminę girą bei alų. Per Žolinę neapsieita ir be tradicinės arbatos, kuri gaminta iš trijų gysločio žiedkočių, dviejų medetkų ir dalies kraujažolės. Visos žolelės būdavo įmetamos į valandą ant silpnos ugnies kaitintą vandenį su smulkiais gintaro gabalėliais. Kaitinimo metu išsiskyrusi gintaro rūgštis sustiprindavo vaistinių žolelių poveikį. Senovėje šventės dieną lietuviai aukodavę gyvulius, rituališkai kepdavę duoną. Iš naujo derliaus miltų iškepti duonos paplotėliai iš rankų į rankas per ugnį būdavo svaidomi tol, kol iškepdavo.
Tikintieji gali pastebėti, jog Žolinės tradicijos asocijuojasi su Kūčiomis – seniau tradiciškai susirinkdavusi visa šeima, prisiminti giminaičiai, pagerbti mirusieji. Tradicinis Žolinės stalas būdavęs nuklotas dvylika patiekalų, pagamintų iš tų metų derliaus. Ant stalo visuomet įžiebta žvakė, kuri prieš prasidedant vakaronei nešta aplink valgius ir leista per rankas aplink stalą. Siekiant pagerbti protėvius, šventinių vaišių likučiai būdavo atiduodami elgetoms.
Šiomis dienomis Žolinės šventė švenčiama kitaip – paprasčiau. Etnologė G. Dusevičiūtė dalijasi asmenine patirtimi: „Esu dzūkė, todėl kiek pamenu iš savo vaikystės, Žolinė būdavo vykimo į kitą bažnyčią (Pivašiūnų) šventė, kurios pagrindinis akcentas – žolynų puokštė. XX a. 10 deš. dar tikrai buvo gajus prietaras, jog per Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę būtina turėti įvairiausių lauko ir darželio žolynų puokštę, antraip velnias bažnyčioj tau uodegą duos palaikyti! Oi, niekas iš mūsų nenorėjo gauti tos velnio uodegos, todėl būtinai visuomet apsirūpindavome žolynais... Visgi į bažnyčią dažniausiai taip ir nepatekdavome dėl gausiai suplūdusių tikinčiųjų skaičiaus. Na, o jeigu pavykdavo prasibrauti pro dailiai išsirėdžiusias bobutes, akis nušviesdavo gėlynų puokštės ir didžiausią įspūdį palikusios per visą bažnyčią išraizgytos girliandos. Nors kartais trūkdavo oro, būdavo gražu. Dar viena svarbi ceremonija, kurios tuomet nelabai suprasdavau – keliaklupsčiavimas aplink Šv. Mergelės Marijos paveikslą. Man buvo paaiškinta, jog tai gali padėti išpildyti norą, todėl per daug nesvarstydama taip pat puldavau ant kelių ir nuoširdžiai prašydavau savo vaikiškų svajonių išsipildymo. Pamenu, išsvajotą dviratuką tikrai gavau...“
Iškilmingi Žolinės atlaidai bažnyčiose rengiami kasmet. Jų metu šventinamos gydomosios žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkijoje seniau vyravęs paprotys, jog į gėlių puokštę moterys įtaisiusios morką, burokėlį, kopūstą ar kitokią daržovę. Pašventintos daržovės ne tik papuošdavo šventinį stalą, pamaitindavo šeimos narius, bet ir duodamos gyvuliams su pašaru apsaugodavo juos nuo ligų.
Taip pat vyravusi tradicija, jog merginos nusipindavusios ir pašventinusios devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų – tikėta, jog pašventinti augalai apsaugo nuo perkūno, gaisro, ligų ir piktųjų dvasių, tad užėjus griaustiniui jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
Seniau manyta jog šventinti žolynai pasižymi magiška galia pagelbėti ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems, todėl šventinti augalai būdavo įdedami į mirusiojo pagalvę su viltimi, jog jie palydės sielą į kitą pasaulį.

Keičiasi ne tik laikai, bet ir papročiai
Šiomis dienomis Žolinė tarsi nustojo savo prasmės – dažnas nežino, kokia tai šventė ir kam ji reikalinga. Seniau per Žolinę susitikdavo visa šeima, nes tai buvo laisvas nuo darbo laikas. „Buvo tikima, kad tą dieną giminėms reikia sueiti krūvon, nes „kas nesueina, tuos metus bus biedni“. Žmonės stengdavosi dalyvauti regioninio lygio atlaiduose, todėl pagal galimybes vykdavo į Pivašiūnų Žolinės, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos ir kt. atlaidus. Šventinimui pasirūpindavo žolynais, vaisiais ir daržovėmis, kuriais dalydavosi ne tik šeimos nariai, tačiau dalis jų tekdavo ir gyvuliams, kad nesirgtų“, – aiškina G. Dusevičiūtė.
Dabar Žolinė kiek kitokia – senąsias tradicijas keičia naujos. Galbūt taip yra todėl, jog dabar ne kiekvienas užsiima žemės ūkiu ar augina daržoves, vaismedžius, dėl to Žolinė nustojo savo pradinės reikšmės – atsikvėpti nuo darbų ir pasimėgauti saldžiais darbo vaisiais.
„Neabejotinai, kaip ir seniau, taip ir dabar visoje Lietuvoje vyksta atlaidai. Žmonės kasmet į juos suplūsta miniomis ir beveik visuomet su žolynų puokštėmis, kartais su sodo, daržo gėrybėmis. Visa tai rodo, jog Žolinės tradicija nėra praradusi savo prasmės ir iki šiol yra geras religinių ir socialinių funkcijų pavyzdys. Tikintieji, norėdami dalyvauti atlaiduose, iš paskelbtų programų gali pasirinkti sau tinkamiausią laiką, meldimosi intenciją, kuri paprastai būna suskirstyta dienomis (pvz., žemdirbių ir bendruomenių, jaunimo ir šeimų ir t. t.). Vertėtų pridurti, jog minėtų funkcijų samplaika būdingesnė tarp vyresniojo amžiaus žmonių. Tuo tarpu didžiosios dalies jaunimo šventė nėra sureikšminama, tačiau tai veikiau susiję su bendru religingumo sumažėjimu šiuolaikinėje visuomenėje. Todėl nevertėtų per daug stebėtis, jog šios dienos prasmė sutapatinama su laisvadieniu“, – teigia etnologė.

Žolinė – ne tik lietuviams žinoma šventė
Vasaros pabaiga visuomet buvo reikšminga, todėl nenuostabu, jog esama tiek daug papročių, kaip ją paminėti. Etnologė aiškina, jog kitos tautos taip pat švenčia atitinkamas šventes: „Galime trumpai žvilgtelėti į kituose kraštuose švenčiamas Žolinių tradicijas. Pavyzdžiui Skandinavijos šalyse – Žolinė – Rudeninės Dievo Motinos šventė, po kurios paprastai prasideda šaltos naktys.
Remiantis Aušros Kairaitytės sukauptais duomenis, šios šventės apeigose galime įžvelgti javapjūtės apeigų: velkamasi švariais arba naujais drabužiais, vaišinamasi, išgeriama, šokami rateliai. Merginos galvas puošdavo varpų vainikais. Paskutinė varpa paliekama laukuose tam, kad užtikrintų gerą kitų metų derlių. Bendras visose tautose atliekamas veiksmas – žolynų šventinimas kartu ženklinantis ir didžiųjų lauko darbų pabaigą.“
Taigi, artimiau susipažinus su Žolinės šventimo papročiais, galima teigti, jog dabartinė šventė gerokai paprastesnė – ne visiems mums reikia laukus dirbti ar gyvulius prižiūrėti, pakanka apsilankyti vykstančiuose atlaiduose, pašventinti turimus augalus. Po atlaidų, su giminėmis, šeima ar draugais paprastai važiuojama į gamtą – žmonės skuba pasidžiaugti dar vasariškais orais ir smagiai praleisti laiką. Visi žino: Žolinė byloja apie artėjančią vasaros pabaigą, tad reikia džiaugtis ir švęsti, kol dar galima.

Žolinių šventė kviečia atsikvėpti po vasaros darbų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šventės metu tradiciškai sugužėdavo visa šeima, ruoštas gausus vaišių stalas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.