1989 metų rugpjūčio 23-ioji – Baltijos kelias.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vėjūna GUZULAITYTĖ
„Atrodo, kad tai buvo vakar... Dėl to, kad tądien, rodos, visa Lietuva susibūrė važiuoti ir keliai buvo pilni mašinų. Visi organizavosi...“ – prisiminimais dalijasi Algirdas Kulikauskas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys, Šiaulių skyriaus pirmininkas, menininkas. Taip jis pasakoja apie Baltijos kelią, kur į gyvą grandinę susijungė per du milijonus Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečių – nuo Vilniaus per Rygą iki pat Talino nutįso 620 km ilgio žmonių grandinė.

Prasidėjo nuo slaptųjų protokolų
O pradžių pradžia buvo tokia. 1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį. Kartu su ja buvo pasirašyti ir slapti protokolai, pagal kuriuos Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino įtakos sferomis Vidurio bei Rytų Europoje.
„Nėra kitos datos Lietuvos istorijoje, kuri būtų taip apipinta politiniais, diplomatiniais, oficialiais ir slaptais papildymais. Prasidėjo viskas nuo šių 1939 metų Molotovo ir Ribentropo pasirašytų protokolų, kurių vieni buvo vieši, o kiti slapti. Jais buvo nusakyti Maskvos ir Berlyno tarpusavio santykių principai ir pasidalyta įtakos zonomis Europoje“, – teigia A. Kulikauskas.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė Valerija Jokubauskienė pasakoja: „Tą dieną susirinko du galiūnai, banginiai ir jie susitarė, kad pasidalys Europos šalis. Vokietija ir Rusija – iš vienos pusės buvo Molotovas, iš antros Ribentropas – sudarė tokią sutartį, pagal kurią nusprendė kurią dalį Lietuvos pasiims Rusija, dalį – Vokietija.“
Netrukus, praėjus vos mėnesiui po Molotovo-Ribentropo sutarties pasirašymo, dokumentas buvo pakoreguotas – visa Lietuvos teritorija pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą. A. Kulikauskas sako: „Ilgai nedelsdamas Hitleris pasiuntė kariuomenę į Lenkiją, kad užimtų sau paskirtą dalį, o Stalinas žengė į Lietuvą. Čia reikia pastebėti tokią detalę: lenkai priešinosi, o lietuviai – ne. Kodėl taip atsitiko, aiškėja analizuojant Lietuvos Vyriausybės, o ir kitų valstybės valdymo institucijų politinę sudėtį. Mūsuose buvo labai sustiprėjusi cicilikų (kaip tuo metu vadindavo socialistus) veikla.“ Sovietų Sąjungos įžengimas į Lietuvos teritoriją žymi represijų ir teroro pradžią. V. Jokubauskienė pasakoja: „Prasidėjo pirmi trėmimai. Tai nebuvo didžiausi trėmimai, patys didžiausi trėmimai prasidėjo 1941 m., po to – 1945 m., o skaudžiausi ir baisiausi trėmimai buvo 1947 – 1949 m. Paskutiniai trėmimai buvo 1953 m. Trėmimų Lietuvoje buvo tiek daug, kad turbūt kas trečias lietuvis nukentėjo, o kas penktas vaikas buvo ištremtas į ten, iš kur neturėjo sugrįžti.“

Šviesa tunelio gale
Lietuviai visą laiką aktyviai priešinosi okupantams, tačiau viešai nepasitenkinimas pirmą kartą išreikštas tik 1987 m. per Molotovo-Ribentropo pakto metines. Pasipriešinimo viršūnė – 1989 m. rugpjūčio 23 d. organizuotas Baltijos kelias.
V. Jokubauskienė sako: „Baltijos kelias – tai šviesa juodo tunelio gale, kurį reikėjo praeiti tremtiniams ir politiniams kaliniams.“
Per visas Baltijos šalis nusidriekusi ir 2 milijonus žmonių suvienijusi gyvoji grandinė buvo 620 km ilgio. Baltijos kelias buvo padalytas į 50 atkarpų, simbolizavusių 50 okupacijos metų. Kadangi organizatoriai – Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis bei Latvijos ir Estijos liaudies frontai – nesitikėjo tokio žmonių aktyvumo, tuščias vietas tikėtasi užpildyti juodomis juostomis ir įžiebtomis žvakėmis, nes taip norėta pagerbti žuvusiuosius ir tremtinius.
Vis dėlto to neprireikė: organizatoriai buvo nustebinti žmonių pilietiškumo – vietoj planuoto stygiaus, kai kuriose vietose žmonės stovėjo net dviem ar trimis eilėmis. „Sako, kad Baltijos kelyje buvo apie milijoną lietuvių, nors tikrai daugiau būtų buvę, nes stigo transporto“, – tvirtina A. Kulikauskas.
Todėl dėl to vien noro dalyvauti Baltijos kelyje nepakako ir daug žmonių liko prie televizorių ekranų. Tiesa, kai kurie išsireikalavo transportą – tokie atvejai užfiksuoti Kaune, Alytuje. Pažymėtina, jog tuomet buvęs transporto stygius lėmė ir komforto nebuvimą – daugelis važiavo nepatogiai susigrūdę sunkvežimiuose, bet vis vien nestokojo entuziazmo ir tikėjimo savo tikslu.
Baltijos kelią A. Kulikauskas vadina liaudies įvykdytu referendumu: „Pats susibūrimas, sakyčiau, buvo referendumas. Jo nereikėjo labai organizuoti ar agituoti – patys žmonės žinojo, ko nori, žinojo, kur ėjo ir ko ėjo. Nuėjo ir pasakė: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Kelyje sugiedota Tautinė giesmė buvo to susibūrimo viršūnė.“
Baltijos kelias reikšmingas ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, jis turi ne tik pilietiškumo ir Baltijos tautų solidarumo, vienybės prasmę – jis reikšmingas ir pasauliui: Baltijos kelias įrašytas į Gineso rekordų knygą, kaip ilgiausia už rankų susikibusių žmonių grandinė, o 2009 m. buvo įtrauktas į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Susikibdamos už rankų, nykštukinės valstybės pasauliui parodė, jog jos yra didelės ir stiprios – tai vienas ryškiausių atvejų, kai skirtingos tautos pademonstravo solidarumą ir vienybę.

Rugpjūčio 23-ioji
Pagal A. Kulikauską, rugpjūčio 23-ioji turi daug reikšmių – tai ne tik Baltijos kelio, bet ir okupacijos diena. Ši diena žinoma kaip Juodojo kaspino diena (nuo 2013 m. Seimas pakeitė pavadinimą ir dabar ji vadinama Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti).
Antra reikšmė atsirado jau karui pasibaigus, kai Jaltoje prie Europos žemėlapio palinko Čerčilis, Ruzveltas ir Stalinas. Iš esmės tai buvo rugpjūčio 23-iosios protokolų patvirtinimas – tik su papildymais. Dabar sovietams atiteko visa Lenkija ir dalis Vokietijos. Tiesa, vėliau Anglija ir JAV suprato, kad padaryta negerai ir pasižadėjo, kad daugiau Jaltos konferencijų nebus.
Trečia reikšmė – Maskvos pripažinimas, kad slaptieji protokolai egzistuoja. Tai, žinoma, buvo tik diplomatinis gestas, kuris esmės nekeitė, bet jis privertė atlikti politinį reveransą.
O ketvirta reikšmė – Baltijos kelias. Tądien, rodėsi, visa Lietuva išvyko į kelią, besitęsiantį nuo Vilniaus iki Latvijos sienos, susikabinti rankomis ir sugiedoti Tautinę giesmę. Tai Dainuojančios revoliucijos pradžia... Taip ir toliau buvo vadinami Sąjūdžio organizuojami renginiai.
„Nuo tos dienos, minėdami rugpjūčio 23-iąją, nurišome juodus kaspinus ir šią datą vadiname Baltijos kelio diena“, – pasakoja A. Kulikauskas. Kaip teigia V. Jokubauskienė, juodas kaspinas prie vėliavos neberišamas, nes tai skaudi praeitis, bet po kiekvieno skaudaus įvykio išaušta nauja diena ir nušvinta viltis.

Nuostabiajai jaunystei
„Kartais girdime, kad jaunimas eina klystkeliais, daro ne tą, daro ne taip, o kiti išvis abejingi – tik kompiuterį prieš nosį mato ar išmanųjį. Tačiau tie, kas užsuka į mokyklą, atmintinų, proginių dienų, paminėjimų metu išeina nuostabių reginių pakerėti. Kiek daug ir giliai prasmingų posmų, dainų ar nuotaikingų sceninių vaizdelių... Kaip jie paprastais žodžiais geba išreikšti prasmingas mintis. Ypač aukštesniųjų klasių mokiniai. Tai jau susiformavę piliečiai, žiną, kas tai yra Tėvynė, laisvė, pareiga, grožis, gėris, laimė, ryžtas, pasiaukojimas, susitelkimas susiformavusiai užduočiai įvykdyti, – džiaugiasi A. Kulikauskas. – Mes gyvename Lietuvoje. Kad tai patogiausia, ramiausia, mieliausia vieta pasaulyje, dar nežinote. Tik pabuvoję svetur išmoksite suprasti, kokie mieli yra tėvų namai, koks mielas mamos ar tėčio pabarimas, perspėjimas. Tad atsiradus menkiausiai galimybei važiuokime svetur. Ir atminkime: laimė lydės tuos, kas pasiruoš kur grįžti. Mes, vyresnieji, pamename laiką, kai reikėjo gyventi pagal tam tikras normas. Buvome pripratę ir gyvenome, bet pasitaikius progai galingu srautu išsiveržėm iš vadinamosios geležinės uždangos.“