„Sukasi laiko ratas,
kurio jau pavyti nėra vilties.
Spalvingas gyvenimas kratos
pilko keleivio baltos praeities...“ (Vitolis Trušys)
Birutes MUSNECKIENES nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ

„Pilko keleivio“ samprata
Ką turėjo galvoje buvęs Šiaulių universiteto prof. V. Trušys, į savo ketureilį įpindamas „pilko keleivio“ ir „baltos praeities“ frazes?
Metaforą „pilkas keleivis“ galėtume paaiškinti bent keliais kasdienybėje vartojamais žodžiais. Antai „Šiaulių naujienose“ (2015-09-23) Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) rektorė gydytoja Asta Damkuvienė džiaugėsi miesto pensininkais, aktyviai dalyvaujančiais neformaliojo suaugusiųjų švietimo veikloje, vadindama juos senjorais (lot. „senior“ – vyresnysis, pagyvenęs žmogus; iš ispanų kalbos kilęs žodis „senjoras / senjora“ reiškia pagarbų kreipimąsi į vyrą / moterį toje šalyje). Kitas pagyvenusių žmonių įvardijimas – „emeritas“ (lot. „atitarnavęs“) nurodo tam tikrų valstybinių įstaigų tarnautoją, išdirbusį įstatymų numatytą metų skaičių ir išėjusį į pensiją, sulaukus nustatyto amžiaus.
Kodėl tie mūsų ausiai kiek neįprasti terminai – senjoras, emeritas – šiandien vis dažniau vartojami kalboje? Žodžiai „senis / senė arba pensininkas / pensininkė“, psichologų atliktais tyrimais, pagyvenusiems žmonėms žadina daugiau ar mažiau pesimistines nuotaikas, asocijuojasi su savęs nurašymu ir suvokimu, kad esi jau nieko vertas, niekam nebereikalingas, degraduoji įgytų kompetencijų kontekste ir t. t. Vadinasi, buvusi graži balta darbo santykių ir pasiekimų pilna praeitis grimzta į nuoliūdos, širdskaudžio, graudulio liūną, o jos vietą užgrobia nereikalingumo jausmas, iki ašarų skaudžiai aprašytas J. Biliūno apsakymuose apie ubagą, katytę, seną Brisių ir kt.
Iškalbinga ir V. Trušio pavartota metafora – „spalvingas gyvenimas kratos“. Jai suprasti tiktų ir šios jaunų žmonių replikos: „Nejaugi seni žmonės mano, kad jie nepakeičiami?“, „Teateina jauni dėstytojai, apsigynę mokslinius vardus pasaulyje!“, „Pensininkai užėmė vieteles ir neužleidžia jaunimui pasireikšti“, „Jeigu patys pensininkai nesusipranta, tai laikas jiems parodyti duris!“
Taigi vietoj tradicinių socialinio statuso pasikeitimą įvardijančių žodžių, kurie psichologiškai negatyviai kamuoja daugelį vyresniojo amžiaus žmonių, etikos sumetimais vartojamas švelnesnis, neutralesnis – „senjoras“ arba „emeritas“.

„Emeritus“ klubo nariai Antano Smetonos tėviškėje
Šiaulių universiteto dėstytojai, nebedirbantys su studentais, yra susitelkę į klubą, kuris vadinasi „Emeritus“. Jo prezidentė – doc. dr. Aldona Vaičienė. Klubo nariai kas mėnesį, išskyrus vasaros periodą, po vieną kartą renkasi į Alma Mater pabendrauti, išklausyti kolegos parengtą pranešimą įdomia tema, padiskutuoti, pasveikinti gimtadienininkus ir pan.
Pavasarį ir rudens pradžioje tradiciškai organizuojama išvyka į žymesnes Lietuvos ar Latvijos vietoves. Išvykoms numatyti maršrutus gana nelengva: dėstytojų akiratis platus, jie daug kur pabuvoję, daug ką matę. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju vieni tampa gidais, o kiti – besidominčiais ekskursantais.
Galvodami apie Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį (2018-02-16), universiteto emeritai nutarė kelionės objektu pasirinkti Užlėnį. Tai vos keletos sodybų kaimas Lėno sengirės kryžkelėje, todėl nepažymėtas jokiame žemėlapyje, tačiau jis svarbus Lietuvai istoriniu aspektu: čia samanotoje pirkelėje gimė pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Dėstytojų buvo numatyta apžiūrėti jo tėviškę ir buvusią / esančią Užugirio mokyklą-muziejų, Užlėnio dvarą. Todėl pirmasis išvykos metu aplankytas objektas tarsi suskyla į tris dalis.

Antano Smetonos tėviškė
Būsimojo Prezidento protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai. Senelis turėjęs valaką (apie 20 ha) žemės ir septynetą vaikų. Smetonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, po tėvo mirties paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Baudžiauninkas Jonas slapstėsi nuo rekrūtų, kopinėjo medų iš drevių, pardavinėjo, kad išsipirktų patikusią merginą iš Šilų dvaro, sumokėdamas dešimt rublių ir tris gorčius (maždaug 9 litrus) medaus. Nuotakos kainai įsivaizduoti dera paaiškinti, kad caro laikų rublis (iki pat 1917 m.) buvo ypatingas pinigas. Net kapeika savo vertę turėjo. Todėl buvo dalijama taip: pusė kapeikos, trečdalis, ketvirtis kapeikos. 100 rublių buvo metinė žmogaus alga, o 500 rub. banknotą kišenėje nešiojosi tik labai stambus dvarininkas.
Antanas, šeštasis vaikas iš septynių, gimė (1874-08-10) iš tiesų neturtingo valstiečio šeimoje vienuoliktaisiais metais po baudžiavos panaikinimo. Tėvas anksti mirė (Antanukui buvo 11 metų), tačiau buvo pastebėjęs ypatingus sūnaus gabumus, todėl prašė išleisti jį į mokslus. Tuo rūpinosi vyriausias brolis Ignas ir motina.
Dar mokykloje Antanas išsiskyrė tautiškumu (skaitė, platino uždraustą lietuvišką spaudą) ir lyderio bruožais. Peterburgo universitete įgijo teisininko specialybę. 1903 m. įsijungė į Lietuvių demokratų partiją (LDP), kuri susibūrė apie V. Kudirkos laikraštį „Varpas“. Pagrindinis partijos principas – „Lietuva lietuviams!“
1916 m. Peterburge susiformavo Tautos pažangos partija, greitai persikėlusi į Lietuvą. Išrinkta Lietuvos Taryba, kurios tikslas – valstybės atkūrimas. Tarybos pirmininku tapo A. Smetona. Jam teko derinti skirtingas politines sroves, laviruoti tarp Lietuvą okupavusios Vokietijos interesų...
Šiandien autentiškų dalykų sodyboje likę nedaug. Tėviškėje auga nemažai obelų, menančių gimtinėn atvažiuojantį Prezidentą. Dar iš Smetonų gyvenimo laikų likęs senas šulinys su svirtimi.
Vos atidarius vartelius, akys nukrypsta į stūksantį nedidelį paminklinį akmenį su bronziniu A. Smetonos bareljefu. Ant gimtinės sodybos pamatų 1999 m., minint 125-ąsias A. Smetonos gimimo metines, pastatytas XX a. pradžios tėviškės (gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, kluonas) maketas, kurį projektavo architektas Alvydas Steponavičius, gamino skulptorius A. Stasiškis, metalo liejikas V. Mazlaveckas ir metalo apdirbėjas V. Kunickis.
Smetonų sodyba 1944 m. neaiškiomis aplinkybėmis sudegė. Laiko atžvilgiu beveik tuo pačiu metu ir Klyvlende neaiškiomis aplinkybėmis kilo gaisras mediniame name, kur gyveno Smetonų šeima. Jo metu visi trijų šeimų gyventojai, išskyrus A. Smetoną, sėkmingai ištrūko iš ugnies ir dūmų gniaužtų. Ir Prezidentas gal būtų nežuvęs, bet nusmelktas šalčio, matyt, pamanė spėsiąs kailinius pasiimti. Tad nuskubėjo į butą. Ugniagesių rastas sukniubęs ant grindų.
Lietuviškoje Amerikos spaudoje nestigo pasvarstymų, kad pastatą padegė visur prasmunkantys čekistai, nes į Vakarus pasitraukęs Prezidentas buvo tapęs Kremliui savotiška rakštimi, kliudančia inkorporuoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.
Taigi A. Smetonos gyvenimas baigėsi emigracijoje, kur jis visąlaik jautėsi svetimas tarp saviškių, t. y. lietuvių, be perstojo kritikavusių jo pasisakymus, straipsnius, veiklą, kad net noras rodytis visuomenėje buvęs pakirstas.

Antano Smetonos dvaras
Užulėnio dvaras yra maždaug 1–1,5 km nuo A. Smetonos tėviškės, kurį Prezidentas pavadino Užugirio kiemu. Jį sudaro 23 pastatai: dviejų aukštų mūrinis rūmas (architektas Feliksas Vizbaras) su tašyto granito kolonomis prieš paradines duris, raudonų čerpių stogu, atvirais balkonais antrame aukšte; mediniai gyvenamieji namai kumečiams – samdomiems dvaro darbininkams, ūkiniai pastatai: arklidės, karvidės, kiaulidės, vištidės, kluonas, rūsys ir kt.
Dvaro atsiradimo istorija tokia: artėjant Prezidento šešiasdešimtmečiui, buvo nutarta vaizdingoje pietinėje Lėno ežero pakrantėje, prie pat tėviškės, padovanoti jam ūkį. Šį tikslą įgyvendinti ėmėsi Tautos Vado Dovanos komitetas, sudarytas daugiausia iš tautininkų. Jis išleido A. Smetonai pagerbti Dovanos ženklus, kuriuos platino tarp tarnautojų ir ūkininkų. Vieno ženklo kaina 5 litai, kurių tuometinė vertė galėjo būti matuojama 2 kilogramais jautienos ar kilogramu skanių, gerai išrūkytų lašinių... Surinkta nemaža suma pinigų ir 1935 m. nupirkta 80 ha žemės, kurios didžiąją dalį sudarė Lėno palivarko teritorija, priklausiusi Taujėnų dvaro savininkui kunigaikščiui Konstantinui Radvilai, kita dalis – Lėno bažnyčiai, naujakuriams... 25 ha miško A. Smetona gavo iš valstybės kaip Nepriklausomybės akto signataras.
Ūkio tvarkymo ir priežiūros darbams vadovavo jauniausioji Prezidento sesuo – mokytoja Julija Smetonaitė, o rūmų kukliu vidaus apstatymu ir tvarkymu rūpinosi dvarininkaitė žmona Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė (jos senelė Marijona Chodakauskaitė-Chodakauskienė kilusi iš Gavenonių dvaro Šiaulių apskrityje). A. Smetona į ūkio reikalus nesikišo. Jis valdė valstybę.
Dvarą statė vietiniai. Tuo metu žmonės kėlėsi į vienkiemius, jiems labai reikėjo pinigų. Todėl dieną dirbo dvare, o kitą paros dalį – prie savo trobesių. Bet, gink Dieve, niekas nieko nevogdavo.
1940 m. Užugirio dvaras buvo nacionalizuotas, o savininkas paskelbtas „liaudies priešu Nr. 1“. Dirbama žemė atiteko tarybiniam ūkui. Iš dvaro arklidžių, karvidžių,ir paukštidžių buvo kuopiamas mėšlas, patalpos valomos ir pertvarkomos pokario metais labai užleistiems kaulų tuberkulioze segantiems ligoniukams gydyti. Trūko penicilino ir streptomicino, todėl buvo gydoma gryno oro procedūromis, sočiu maistu, griežtu dienos režimu. Dėl drėgno apylinkių oro ir lapuočių medžių gausos, iškėlus Vaikų tuberkuliozinę ligoninę į Valkininkus, Prezidento rūmuose 1954 m. buvo įsteigtas Vilniaus psichoneurologinės ligoninės padalinys alkoholikams gydyti.
Ir ši gydykla buvo iškelta. Rūmai ir kiti pastatai liko tušti. Tad jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais žmonių buvo negailestingai nusiaubti. Neliko nei grindų, nei langų, bet jais vis tiek susidomėjo „prichvatizuotuojai“. (A. Smetonos vaikaičiui, gyvenančiam JAV, nebuvo leista jų perimti.) Jiems atbaidyti visuomeniniais pagrindais ima veikti iš vietinių žmonių sudarytas komitetas, prie rūmų teisėtai pritvirtinęs lentelę „Pasaulio lietuvių namai“. Tačiau visuomenininkų interesas pamažu geso. Iškaba tiesiogine ir perkeltine prasme buvo nuimta.
Dabar rūmų atkūrimu visuomenei nuoširdžiai rūpinasi muziejininkė Birutė Lengertienė.

Užugirio Prezidento A. Smetonos vardo pradžios mokykla arba Užugirio muziejus
Įdomu apžiūrinėti ir mokyklos eksterjerą, ir interjerą. Pastato istorija tokia: XX a. pradžioje Lėno apylinkėse mokyklos nebuvo, norintieji mokytis eidavo į Taujėnus; 1932 m. Prezidento iniciatyva jo gimtinėje Užulėnyje pradėta trijų aukštų mūrinės mokyklos vaikams mokytis ir mokytojams gyventi statyba; 1936 m. per Antanines (birželio 16 d.) pastatas, kaip Prezidento dovana kraštiečiams, iškilmingai pašventintas. Tai šešiametė pradžios mokykla, kurioje dirbo trys mokytojai.
Mokykla, mintyse ją palyginus su to meto apylinkių gyventojų buitimi, savo išore ir įrenginiais atrodė lyg ištaigingi rūmai (jie man žymiai įspūdingesni už patį Prezidento dvarą). Čia buvo elektra (Užulėnio dvare elektros nebuvo), centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, klasėse – elektros skambučiai, mokytojų butuose – radijo antenos ir imtuvai. Kieme įrengtos sporto ir žaidimų aikštelės. Klasės net 3,5 metro aukščio. O sporto ir koncertų (pastarojoje telpa per 200 žmonių) salių aukštis – daugiau kaip 5 metrai. Vaikai į šią mokyklą rinkdavosi iš skurdžių savo trobelių, todėl ji jiems buvo it kokia šventovė. Pastate buvo modernūs, labai gražūs tualetai, tiesa, iki šiol neišsaugoti, nes išdaužyti, išlaužyti… Kadangi dalis pastato buvo projektuota mokytojams gyventi, tai jame buvo ir pirtis, ir vonia, ir dušai. Pastarųjų buvę tiek, kiek dabar lempų palubėse prikabinėta. Visiems kaimo žmonėms buvo leista kiekvieną šeštadienį eiti į mokyklos pirtį.
1970 m. Užlėnio mokykla pavadinta devynmete, kurioje kasmet mokėsi maždaug 150 vaikų, po to – pagrindine, bet visąlaik buvo bevardė. Atkūrus nepriklausomybę, mokyklai grąžintas prezidento A. Smetonos vardas, kiemą papuošė bronzinis biustas, kurio, deja, nuo siautėjančių „metalistų“ nebuvo įmanoma apsaugoti. Vieną naktį biustas dingo.
Po 2002 m. reorganizacijos Užugirio mokykla – vėl pradinė, joje liko dvi jungtinės klasės ir ikimokyklinio ugdymo grupė. Kad pastatas nestovėtų pustuštis ar net visai tuščias, kad jo neištiktų dvaro rūmų likimas, nutarta čia įkurti biblioteką ir Ukmergės kraštotyros muziejaus filialą. Jį įsteigti nebuvę sunku: daug metų mokytojai ir jų vadovaujami kraštotyrininkai rinko senienas, nuotraukas, dokumentus. Sukaupti eksponatai vizualiai papildo Užugirio muziejaus vedėjos Daivos Misiukienės pasakojimus apie žmonių buitį, papročius, pokario rezistencinę kovą. Čia įrengtas įspūdingas „Lino kelio kambarys“.
Štai toks išvykos įspūdžių, susidėliojusių iš regėtų vaizdų ir girdėtų pasakojimų, pirmasis puslapis.
Bus daugiau.

Birutes MUSNECKIENES nuotr.