Ne tiek daug yra išlikusių istorinių šaltinių, autentiškų dokumentų, objektyviai pasakojančių apie įvykius, įvykusius Šiauliuose  prieš 100 metų, Pirmojo pasaulinio karo laikmetį mieste ir jo apylinkėse, čia vykusius mūšius, rusų ir vokiečių kariuomenės okupaciją.

Jonas NEKRAŠIUS
Kultūros istorikas
Neseniai pavyko aptikti XX a. trečiajame dešimtmetyje leidėjo M. Paltanavičiaus, JAV, „Amerikos lietuvio“ spaustuvėje išleistą A. M. Martus knygelę „Lietuvoje Europos kares metu“, kurioje pateiktas šiaulietės, pasirašiusios sutrumpintai M. P., 1915 m. balandžio 17 – 28 dienomis Šiauliuose vykusių mūšių ir įvykių aprašymas iš dienoraščio „Šiaulių apylinkėje“ ištraukos (p. 46-51), kuris atskleidžia pirmąsias karo dienas mieste ir apylinkėse. Spausdiname šio dienoraščio ištrauką kiek sutrumpintą ir nežymiai kalbos požiūriu taisytą ir patikslintą.
Šiaulių gyventojai nebežinojo kur pasislėpti nuo baisios kulkų audros...
1915 m. balandžio 17 d. saulei tekant išgirdome baisų kulkosvaidžių tarškimą. Šiaulių miestelio gyventojai išsigandę nebežinojo kur pasislėpti nuo baisios kulkų audros. Jie pradėjo blaškytis į visas puses, kur tik jų akys užmatė, palikdami savo brangų turtą, kurį sunkiai vargdami per visą gyvenimą taupė.
Rusų kareiviai, nuo prūsokų bėgdami, pradėjo deginti viską kas kareiviams tinka, – šieną ir kitus daiktus. Nuo tos ugnies kilo didelis gaisras, kuris degė keturias dienas. Po šio gaisro iš miestelio liko vieni griuvėsiai.
Gaisras prasidėjo apie 1 valandą dienos, o vokiečiai atėjo 2 valandą po pietų. Mūsų vadinami priešai su likusiais gyventojais elgėsi gana mandagiai ir kiek galėdami padėjo gaisrą gesinti, bet užgesinti buvo sunku, nes nebuvo jokios gaisro gesinimo mašinos. Šitas gaisras prarijo daug aukų, nes vokiečiams pradėjus šaudyti į miestą, gyventojai pasislėpė namų rūsiuose ir baisiam gaisrui ištikus, daugumas pražuvo po degančiais ir griūvančiais namais.
Taipogi daugumas tų, kurie bėgo iš miesto kartu su rusų kareiviais, buvo užmušti ar sužeisti drauge su bėgančiais kareiviais.
Balandžio 26 d. Jau dvi dienas praėjo, kaip tęsėsi baisus mūšis ir aš buvau dideliame sąmyšyje. Žmonės lakstė kaip pamišę, nežinodami nei kur pasislėpti nuo šitos baisios regyklos.... Ypatingai buvau labai išsigandusi apie 10 valandą vakaro. Tarytum jokios vilties nebuvo gyvai išlikti. Rusų kariuomenė užsispyrė vokiečius išvaryti iš Šiaulių miesto ir apie 11 valandą nakties vokiečių kareiviai pradėjo iš jo trauktis. Besitraukdami iš visų kampelių viską gražiai kaip šluote išlavė, kad rusams nieko neliktų. Vežė per visą naktį ir išvežė paskutinį duonos kąsnį. Tą viską jie atliko greitai ir stebėtinai tvarkingai, be jokio triukšmo. Apie 10 val. vakaro privažiavo pilnas Šiaulių miestelis vokiečių automobilių, o apie 12 valandą nakties jau grįžo pilni kaip erkės kruvino vargdienių triūso prigėrę.
Tą pačią naktį daug buvo gaisrų Šiaulių apylinkėje; degė aplinkiniai miesteliai ir kaimai daugiau negu kitomis dienomis. Pirmą valandą nakties vokiečių kareiviai pasitraukė link Tauragės ir kuomet dar rusų kareivių šūviai krito į miestelį, jau jame nei vieno vokiečio nebebuvo. Apie 2 valandą buvo girdėti kaip šaudė iš pabūklų. Visi buvo dideliame išgąstyje: žmonės, gyvuliai ir paukščiai. Visi kas gyvas nuo mirties slėpėsi.
Balandžio 27 d. Šiauliuose jokios kariuomenės nėra, bet šūviai lekia į miestą iš abiejų pusių – nuo vokiečių ir nuo rusų. Miesto gyventojai nežino kur pasidėti. Apie 9 valandą vakaro taip baisiai pradėjo į miestelį šaudyti, kad maniau, jog nieko daugiau nebeliks, tik viena juoda žemė. Bet pasitaikė laimingai, kad likusieji nameliai liko nekliudyti. Tik rinkoje (turgaus aikštėje – J. N.), apie rusų ir katalikų bažnyčias nukrito daug bombų. Daugiausia tai buvo rusų bombos, nes rusų buvo manyta, kad bokšte tupi koks tai vokietukas ir pasakoja saviškiams, kaip geriau į rusų pozicijas pataikyti. Taigi rusai taikė daugiausia į bažnyčią, bet ji liko sveika, tik jos stogas buvo truputį apdraskytas. Bet aplinkui bažnyčią pridirbo daug duobių (...).
Kaip jau minėjau, vokiečiai Šiaulius paėmė 1915 m. balandžio 17 d. Ant rytojaus, balandžio 18 d. buvo ramu; vadinasi, nešaudė; vietoje šūvių siautė gaisras ir mūsų kultūringieji žmonės, pasinaudodami šita proga, pradėjo vienas nuo kito vogti. Kilo suirutė ir nebuvo kam tvarkos žiūrėti. Vokiečiai tai matydami suorganizavo miliciją iš tų pačių žmonių ir pavedė jai žiūrėti tvarką. Milicija prižiūrėjo, kad nevogtų; kad gatvės būtų nuvalytos; kad sudegusių gyvulių lavonai būtų užkasti. Milicija varė visus prie darbo ir žiūrėjo, kad darbas būtų padarytas. Milicija turėjo tvarkos žiūrėti ir ji jos žiūrėjo. Tuojau į antrą dieną po milicijos išrinkimo vagystės liovėsi ir tvarka mieste buvo atstatyta.
Vokiečiams įėjus į miestą, namai, krautuvės ir visokios pardavinėjamos būdelės buvo uždarytos. Vokiečiams tai labai nepatiko ir jie pradėjo uždarytas duris patys atidarinėti, jei kur šeimininko nebuvo; kur šeimininkas buvo, ten jie liepdavo atidaryti namų ar krautuvės duris ir parodyti, kas yra viduje. Nuo pasiturinčių gyventojų vokiečiai ėmė viską, pradedant duona ir baigiant gyvuliais; bet paskutinį daiktą palikdavo savininkui. Kur šeimininko nebuvo, ten vokiečiams šį tą paėmus, likusius daiktus kaimynai išsinešiodavo.
Balandžio 28 d. Rytmetyje apie 6 valandą einu į miestelį ir žiūriu, kad gatvės pilnos rusų kazokų; jie laksto raiti ir kas tik jiems papuola, tą šveičia su nagaika, nežiūrėdami ar jis kaltas, ar ne... Kazokai kurį tik sučiupo, tuojau vedė už miestelio ir ten pakorė ar sušaudė be jokio tyrimo (...).