Architektas Kajetonas Jurėnas (1955–2015) paliko ryškų kūrybinį pėdsaką Šiauliuose. Tai atspindi Šiaulių universiteto galerijoje atidaryta in memoriam K. Jurėno architekto kūrybos paroda. Parodoje eksponuojami Šiaulių miesto įvaizdžio kūrėjo brėžiniai, maketai, pastatų nuotraukos, darbų sąrašas, liudijantis neįtikėtiną architekto produktyvumą. Pateikta ir spaudos kronikos iš architektų gyvenimo Šiauliuose. Ekspozicijoje – patys vertingiausi darbai, geriausiai atskleidžiantys kūrėjo mąstymą. Šalia vieno kito, kur reikia aštresnio žvilgsnio – kėdės, skirtos prisėsti ir atidžiau pasidžiaugti darbštumo ir kruopštumo dvasia.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Panašu, kad tuomet, kai dar formavosi miesto įvaizdis, kai vienas po kito dygo pastatai, šito augimo centrine figūra tapo K. Jurėnas. Įspūdinga: architektas sukūrė daugiau kaip 170 projektų. Deja, daugiau nei trečdalis iš jų taip ir liko neįgyvendinta. K. Jurėnas mirė šių metų gegužės 18 dieną. Liepos 29-ąją jam būtų sukakę 60 metų.

Viename žmoguje – trys architektų gyvenimai
Šiauliai pradeda sparčiai augti 1977 m. Statomas pietinis miesto rajonas, plečiami gamybiniai pastatai. Tais pačiais metais su pagyrimu baigęs Vilniaus inžinerinio statybos instituto architektūros fakultetą į Šiaulius atvyksta K. Jurėnas. Dar studijų metais K. Jurėno gabumai buvo įvertinti vardine Lauryno Stuokos-Gucevičiaus stipendija – nuo antrojo kurso iki pat studijų baigimo. Į komunikabilų ir draugišką studentą pagalbos kreipdavosi ir bendrakursiai. Jam leista ir pasirinkti, kur norėtų puoselėti savo architektūrinius įgūdžius. K. Jurėnas iš Vilniaus pasirinko kelionę į Šiaulius, nes čia buvo mažiau žvaigždžių – Vilniuje ir Kaune jų pakako.
Kaip sako parodos kuratorius Dalius Puzinas, K. Jurėnas buvo išskirtinė asmenybė Šiauliuose – ir kaip žmogus, ir kaip architektas. „Daugeliui jaunesniosios kartos architektų atrodo sunkiai suvokiama, kiek anuomet reikėjo įdėti darbo, kad objektas pasiektų visuomenę ir būtų įgyvendintas. Turint omenyje, kad dauguma objektų taip ir likdavo neįvertinti. Į parodą nepavyko sudėti visko – galerija yra šiek tiek per maža jo darbams sutalpinti. Bet pasistengėme atrinkti tuos darbus, kur itin jaučiamas autoriaus kūrybiškumas, kruopštumas, darbštumas“, – parodos atidaryme kalbėjo D. Puzinas.
Architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkė Rūta Stuopelienė, žiūrėdama į visus K. Jurėno brėžinius, randa žodžius, apibūdinančius architekto energiją, – „tiesiog neįtikėtina“... „Atvažiavome į Šiaulius, įsivaizduojate, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Praktiškai per dešimtmetį į Šiaulius susirinko apie 10 architektų, gal šiek tiek daugiau. Ir čia mes visi maždaug vienu metu pradėjome dirbti, gyventi, auginti vaikus, gavome butus – mus labai tuometinė valdžia palaikė. Labai daug dirbome, labai daug ne aukojomės, o tiesiog gyvenome darbe, architektūroje. Mūsų vaikai gyveno kartu su mumis prie darbo stalų. Ir iš tikrųjų kai žiūri, darosi neįtikėtina. K. Jurėnas buvo nepaprasto darbštumo žmogus. Visa tai, ką matome galerijoje, jis padarė praktiškai vienas“, – sakė R. Stuopelienė.
Pasak Architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkės, K. Jurėnas dirbo paromis. „Jeigu jūs pasižiūrėtumėte, į K. Jurėno darbų sąrašą, tai pastebėtumėte, kad jų užtektų trims architektams. Jis praktiškai ir įkūrė savo studiją, dirbo kone vienas, su pagalbininkais, kažkuriuo metu dirbo su D. Puzinu. Iš kitos pusės, jis tikrai buvo kontroversiška asmenybė“, – kalbėjo R. Stuopelienė, pridurdama, kad panašaus amžiaus visas Šiaulių architektų dešimtukas.

„Buvusi nauja“ karta Šiaulių architektūroje
„Ši paroda – ne tik apie vieną ryškų architektą. Ji atsisuka į Šiaulių architektus, taip pat ir jaunąją kartą, kviesdama susimąstyti. Mūsiškiai – profesijos fanatikai, o K. Jūrėnas – ypatingas. Kito tokio žmogaus ligi šiol nesutikau. Tad norėčiau šitame fone jaunimui palinkėti pirmiausia būti profesijos fanatikais ir neskaičiuoti pinigų, negalvoti, kas iš to išeis. Negalvoti apie tai, kad pirmiausia reikia užsidirbti butui, namui, automobiliui, o tada gal ką nors sukursiu. Taip niekada nebus. Arba jūs tapsite čia ir dabar, arba netapsite niekada ir būsite tik pinigų vergai. Tai į niekur neveda. Progresą skatina atsidavimas ir meilė profesijai“, – kreipėsi į visus R. Stuopelienė.
Nors parodos atidaryme vyravo minorinės ir jautrios nuotaikos, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis kvietė pasigėrėti optimistiškomis perspektyvomis.
„Paroda dramatiška, kaip ir pats Kajetonas, kaip ir jo aštrus žvilgsnis, kaip aštri jo kalba, kaip jis – triukšmingas praeivis. Taip galėjo gyventi tiktai labai laisva asmenybė, kuri yra savo gyvenimo šeimininkas“, – mano V. Kinčinaitis.
K. Jurėno darbų ekspozicijoje, anot menotyrininko, matome savo miesto gyvenimo pjūvį – chaotišką ir posąjūdinį, kai viena visuomenė traukiasi. „Visa architektūra – utopinė modernistinė funkcionalistinė irgi lieka tarsi ateities griuvėsiai, tarp kurių mes jaučiamės nejaukiai – jokios kitos ateities dar nėra. O žmonių gyvenimus architektūra veikia tiesiogiai: emocijas, psichiką, mintis. Architektams teko priimti iššūkį kuriant naują erdvę – architektoninę, kuri yra juntama, matoma, kuri išgyvenama taktiliškai einant savo kūnu. Ką daryti? Kur ta atrama? Į ką remtis – į kokį stilių, į kokius judėjimus, į kokią ateities visuomenę, kaip ją projektuoti?“ – svarstė V. Kinčinaitis.
Tad šioje ekspozicijoje mes ir matome, kiek daug be galo stiprių jėgų susiduria viename taške, pažyra keistų hibridinių stilių. Bet jau ryškėja ir viltys, postmodernistinis eklektiškumas, atsiranda simbolika, galimybė svajoti, ateina kita visuomenė su kitais bruožais. „Nauji turtuoliai, nauji įpročiai, nauji visuomenės sluoksniai – visa tai ir atsispindi architektūroje. Ir K. Jurėnas prisiima tokį iššūkį. Jis racionalizuoja, apskaičiuoja, išbraižo įvairiausias chaotiškas amorfiškas jėgų slinktis ir paverčia architektūriniais statiniais“, – kalbėjo menotyrininkas.
K. Jurėnas 1985 m. tapo Lietuvos jaunųjų architektų apžiūros laureatu, 1986 m. įvertintas SSSR jaunųjų architektų apžiūros III laipsnio diplomu, 1987 m. LLKJS premijos laureatas už kūrybą, 1989 m. – SSSR geriausių metų objektų apžiūros I laipsnio diplomu už taupomąjį banką Šiauliuose.
1-osios premijos gaunamos už „Šiaulių centrinės universalinės parduotuvės“ (bendraautorė G. Jurėnienė, 1982 m.), „Šiaulių geležinkelio stoties ir aikštės“ (bendraautoris J. Barkauskas, 1983 m.) rekonstrukcijas.
Architektas Algimantas Černiauskas prisimena bičiulį K. Jurėną – individualistą, individualybę, lyderį, drauge inicijuotus architektų konkursus, apskritai – bendrą karjeros kelią. Greta visų darbų laikas skiriamas ir „užklasinei“ veiklai: K. Jurėnas aktyviai pasireikšdavo architektūros temomis spaudoje, diskusiniuose vakaruose.
A. Černiauskas bendradarbiavimą, bičiulystę su K. Jurėnu mato keliuose etapuose, kurių pirmajame abu – jauni architektai įgauna patirties, antrajame – verda intensyvi veikla ir darbas, o trečiuoju draugystės etapu – Nepriklausomybės laikais – buvo besiblaškančios sielos.
Anot A. Černiausko, kai visuomeninio judėjimo arba architektūros problematikos neliko, K. Jurėnas dėl to labai išgyvendavo ir aštriai pasisakydavo ataskaitiniuose Architektų sąjungos susirinkimuose. Atrodo, neliko jungiančiojo prado, o besiblaškanti K. Jurėno siela buvo itin pažeidžiama – tad bendravimas tapo kito plano, kuriame A. Černiauskas siekė palaikyti senai pažįstamą kolegą...

Iš parodos, skirtos K. Jurėnui atminti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.