
Nuskintą gėlę palaužia laikas, tačiau Onos Vasiliauskienės rankose net ir gležniausi žiedai atgyja naujoje šviesoje nepraradę savo grožio. Gruodžio 1-ąją 17 val. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Didžiojoje skaitykloje bus atidaroma tautodailininkės O. Vasiliauskienės floristinių kompozicijų ir tapybos darbų paroda, skirta tautodailininkės 80-mečiui. Į šventę pasigrožėti darbais kviečia autorė. Parodos atidaryme taip pat dalyvaus Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos ansamblis „Kupolėlė“, ansamblis „Dainoriai“, visuomeninis judėjimas „Visuomenės iniciatyva“ bei kitos Šiaulių nevyriausybinės organizacijos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Polinkis kurti – nuo pat vaikystės
O. Vasiliauskienė pasakoja, kad nuo pat vaikystės mėgo piešti, vėliau ėmėsi tapybos. 20 metų dirbusi felčere laborante, supykusi ant mažos algos savo specialybę iškeitė į garo katilų katilinės mašinisto pareigas – prieš tai lankė kursus ir įgijo tam teises.
Tada ir susidarė galimybė džiovinti gležnas gėlytes ant katilų. Jazminai, neužmirštuolės, patys gležniausi daigeliai, nepraradę nei savo natūralios spalvos grožio, nei formos, virsta į O. Vasiliauskienės kūrinius – floristinius paveikslus.
Parodoje – 32 lentynos, kiekvienoje – po du–tris paveikslėlius ir kompozicijas. Daugiausiai kompozicijų sukurtų ant šaknų pagrindo tapo nepaprasto grožio puokštėmis. Be to, tautodailininkė riša verbas ir iš to užsidirba jau ne pirmus metus, o prieš Kalėdas savo draugus apdovanoja pačios puoštomis žvakėmis.
Tiesa, O. Vasiliauskienė ne tik kuria floristinius paveikslus ir kompozicijas. Ji dar ir muzikuoja – 17 metų būdama išmoko groti gitara, o kur kas vėliau kone savarankiškai perprato kanklių specifiką ir netrukus ėmė kankliuoti. Tad tautodailini ų žmonių asociacijai.
Sodas niekieno žemėje
Panašu, kad O. Vasiliauskienė yra sodo kūrimo ir puoselėjimo meistrė – sukūrė du sodus, vieno būta Kuršėnuose, kito jau Šiauliuose, tačiau nepalankios aplinkybės privertė jų atsisakyti. Vis dėlto norint kurti kuo įvairesnius darbus tautodailininkei lauko gėlių nepakako, tad pati savo nuožiūra susirado kiečiais apaugusį lauką netoli namų, ten sutvarkė ir pagerino žemę.
Dabar, kai reikia, pasisėja rugių verboms rišti, avižų, kitas laukų gėles pasodina, kad nereikėtų toli vaikščioti. Menininkė dar ir kitas medžiagas naudoja – tereikia kilstelėti akis į dangų ir pamatyti, kiek puikios medžiagos kūrybai yra medžiuose...
„Tai niekieno žemė, niekas priekaištų nereiškia“, – šypsosi O. Vasiliauskienė, pridurdama, kad jos puoselėjamame žemės lopinėlyje būna ir piktybiškų darbų. O. Vasiliauskienė sako – jeigu žemę atims, vadinasi, laikas sustoti. Tada imsis rūbų dizaino, karoliukus varstys, jeigu akys dar leis.
Nors, O. Vasiliauskienės teigimu, reikėtų sustoti, vis dėlto namuose susikaupė labai daug dėžių ir dėželių su floristikos medžiaga. Pasak jos – priešakyje dar daug neįgyvendintų planų.

O. Vasiliauskienės kruopštaus darbo ir fantazijos dermė – mažo formato darbuose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.



