Vasario 20 d. mirė skulptorė Birutė Janonytė-Kasperavičienė. Ji gimė 1941 m. gegužės 10 d. Nevierių kaime, Rokiškio rajone. 1954–1960 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1960–1966 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės instituto Skulptūros fakultete (dabar – Dailės akademija). Ištekėjusi už šiauliečio, skulptūros bendramokslio Kazio Kasperavičiaus, atvyko į Šiaulius, pradėjo dirbti piešimo mokytoja 6-ojoje pradinėje mokykloje, asistente Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – universitete). Nuo 1991 m. dirbo Šiaulių dailės mokykloje skulptūros mokytoja eksperte.
B. Kasperavičienė aktyviai įsijungė į Šiaulių dailės gyvenimą, dalyvavo parodose, eilė kūrinių puošia miestą. Tai „Trys nykštukai“ – kviečiantys šiauliečius pasivaikščioti Kaštonų alėja, „Senis su anūkais“ Prisikėlimo aikštėje, simbolinės figūros ant medicinos įstaigų fasadų. Daug darbų buvo kuriama drauge su vyru skulptoriumi Kaziu. Jų kūryba įžymi tuo, kad kūrybinės mintys ir darbo eiga tarytum susiliedavo, ir nors kiekvieno iš kūrinių įvardijimas buvo ir lieka kaip individualaus autoriaus, tačiau tą individualumą nelengva, o dažnai ir neįmanoma išskirti. Kasperavičių šeimai nesvetima buvo ir smulkioji plastika. Kazys drožė medines skulptūrėles, o Birutė iš įvairiausių medžiagų, ypač odos, kūrė netikėtas kompozicijas: gyvulėlių, paukščių, roplių, skruzdėlių ir kt. Šie darbai teigė, tartum deklaravo visur esančią darną ir grožį, dailininko užduotį jas atrasti ir atskleisti.
Kasperavičių sodyba Rėžių gatvelėje buvo tapusi savotiška dailininkų sueities vieta. Čia laisvalaikiu, vakarais buvo sueinama pakalbėti, padiskutuoti, daržo gabalėliuose užsiauginti šiokių tokių daržovių. Dažniausiai susirinkdavome šeimomis: Trušiai, Anikinai, Mazuroniai ir kiti… Tuose suėjimuose buvo kalbama apie dailės ir Lietuvos problemas ir ateitį, apie būtinas ir galimas, slaptas ir viešas pasipriešinimo formas. Čia viešpatavo Lietuvos vizija, kaip tik jos pasekoje Vitolis Trušys dar iki Atgimimo vienoje kavinėje viešai pareiškė, kad už visų mūsų kalbų slypi Nepriklausomoji Lietuva. O vos tik prasidėjus atvirai kovai Kazys su sūnumis visą sausio 13 dieną ir naktį stovėjo televizijos bokšto apsaugoje, nuo gretimai buvusio tanko šūvių patyrė ženklų klausos sutrikimą. Ir viso šio vyksmo gerąja sodybos dvasia buvo Birutė, nepailstanti mama, šeimininkė ir organizatorė.
Dar daug būta kūrybinių sumanymų drauge su vyru, deja, mirusiu vos prieš porą mėnesių – 2015 m. gruodžio 9 d. Skaudžiai palietė Birutės širdį ir būseną ši netektis, paspartinusi jos iškeliavimą Anapilin. Su Birutės ir Kazio Kasperavičių sūnų šeimomis giliai šią netektį išgyvena Šiaulių dailininkų, kultūros ir miesto bendruomenės.
