Šiaulių dailės galerijoje vieno kūrinio paroda atidaryta jau antrą kartą. Kaip aiškina menininkas Arūnas Uogintas, šių metų parodos pavadinimas „Vienas kūrinys Šiauliams“ susietas su Alma Mater miestu. Pasirodo, visi parodos dalyviai – baigę Šiaulių universiteto Menų fakultetą arba dirbę jame.
Vieno kūrinio parodoje savo darbus pristato daugiau nei penkiasdešimt tos pačios meno mokyklos dailininkų iš keturiolikos Lietuvos miestų. Tai įvairių kartų menininkai. Parodos atidarymo sūkuryje pirmiausiai kalbiname patį parodos kuratorių Arūną Uogintą, o po jo ir kitus menininkus – įdomius, santūrius, atvirus, užkluptus netikėtai, kurie trumpai apibūdina savąjį kūrinį Šiauliams.
A. Uogintas. „Saulė 1236“. Artūro STAPONKAUS nuotr.
– Ilgai rinkau medžiagą, simbolius Saulės mūšiui skirtam paveikslui. Paskui metus tapiau. Lietuviai apie savo istoriją turi informacijos arba iš vokiškų aprašų, arba rusiškų – mes patys dorai netgi nežinome, kokie kunigaikščiai mūšyje dalyvavo. Iš principo yra tikimybė, kad dalyvavo Vykintas, kiti, o vokiečiai žino tiksliai kas, netgi kur jie palaidoti. Aš daugiau vaizdavau Livonijos ordino pralaimėjimą negu mūsų pergalę. Kalbėjau su istorikais: XIII a. nelabai ir turėjome savo simbolikos, lyg ir nėra išlikę, tad paveiksle matyti Livonijos simbolika. Užtat buvo labai įdomu dirbti, o kadangi jubiliejiniai metai, tai buvo ir proga parodyti kūrinį.
Marius Bražas. „Vaikas“. Artūro STAPONKAUS nuotr.
– Mane šokiravo emigracijos tema. Kai pamačiau nuotraukas, kuriose – žmonių kūnai išmesti į krantą, o ypač vaiko kūnas, man tai pasirodė itin žiauru. Vaikas, kaip objektas, yra visos emigracijos simbolis. Ir man pasirodė, kad tai sieja ne tik Europos žmones, bet ir Lietuvos, ir galbūt Šiaulių. Šiuo metu tai yra aktuali tema, dauguma žmonių tiesiog iki šiol nežino, ar reikėtų emigrantus priimti į Lietuvą, tuo pačiu ir Šiaulius. Achrominė tapyba atskleidžia depresinę nuotaiką, ekspresionistine išraiška, ekspresyviais potėpiais, stengtasi perteikti ne patį objektą, bet nuotaiką, emociją, kaip jaučiuosi dėl šių įvykių.
Antanas Šeronas. „Laiptai vakare“. Artūro STAPONKAUS nuotr.
– Viskas labai paprasta. Kažkada vėlyvą rudenį, kai buvo labai sutemę, ėjau nuo Talkšos ežero link „Auksinio berniuko“. Keliavau tiesiog namo. Pastebėjau, kad laiptai, kurie nuo „Auksinio berniuko“ veda link Šiaulių katedros buvo labai gražiai apšviesti. Visas tas vaizdas mane tiesiog įkvėpė, tad norėjosi ir perteikti šį įspūdį. Ir simboline prasme – laiptai simbolizuoja lipimą žemyn arba aukštyn. Tai norisi, kad Šiauliai visomis prasmėmis kiltų į viršų.
Jonas Želkauskas. „Pramoninis siluetas“. Artūro STAPONKAUS nuotr.
– Grynas Šiaulių vaizdas. Tai nešviežias darbas, nes dariau eskizus. Kūrinyje pavaizduotas ne daugiabučio stogas, o pramoninio fabrikėlio – už tai ir vadinasi „Pramoninis siluetas“. Niūru buvo sovietiniais laikais žiūrėti į tokį pramoninį siluetą… Šiauliai dabar jau nebe tokie niūrūs, linksmesni ir architektūra jau kita, keičiasi – tokių siluetų jau nebėra.
Alvydas Paškauskas. „Įkibęs“. Artūro STAPONKAUS nuotr.
– Kaip įkibau Šiauliuose, Šimšėje, taip ir likau įkibęs. Viskas yra įkibimas, tad tai ir pavaizdavau. Aš įkibęs ir žadu numirti Šimšėje. Įkibau kaip įkibo geležiukas į akmenį. Šiauliams linkiu klestėjimo ir kad kuo daugiau plėstųsi. Esu Šimšės gyventojas, tad noriu, kad Šimšė būtų gražiausias rajonas! Kodėl Šiauliuose galima įkibti? Gyvenimas man liepė. Man patinka čia gyventi...
Salomėja Jastrumskytė. Fotogafija iš ciklo „Anamorfozės XXVIII“. Artūro STAPONKAUS nuotr.
– Tiesiog buvo tokie metai, kuriuos teko kažkada labai seniai Šiauliuose praleisti. Jie buvo emociškai labai stiprūs, sunkiai įvardijami, sunkiai suvokiami. Tuomet man buvo labiausiai svarbu galimybė pasinerti į savęs ieškojimus. Ir dabar iš laiko tolumos žiūrint – kaip ta anamorfozė – iš pradžių buvo daug kas nematoma, bet žiūrint tam tikru kampu išryškėja trimačiai pavidalai. Kūrinys buvo sukurtas visai kitoje pasaulio vietoje. Visai netyčia darbas susimbolizavo, kad tokia mano patirtis buvo kažkada prieš dešimt metų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
