Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyriuje iki kovo 2 d. veikia dailininko Vinco Kisarausko ekslibrisų paroda iš J. Nekrašiaus kolekcijos.

Dailininko V. Kisarausko gyvenimas, jo kūryba mums artima ir tuo, kad jis kilęs iš Šiaulių krašto, nuo lyriškai ramių Baisogalos lygumų. Šiam kraštui, jo žmonėms dailininkas visados jautė nostalgiją ir prieraišumą. Būtent iš čia, iš vidurio Lietuvos krašto, atsivežtas pojūtis spalvai, formai ir gamtos harmonijai giliausiai prasiskverbė į jo kūrybą – jos meninę koncepciją bei plastinę kalbą.

V. Kisarauskas gimė 1934 m kovo 1 d. Radviliškio rajono Augmėnų kaime. Čia prabėgo jo vaikystė, mokslo metai. Nuo pat mažumės Vincą lydėjo įstabus ir nepakartojamas gamtos vaizdų ir spalvų pasaulis. Rašytojas M. Martinaitis apie V. Kisarauską rašė: „Ne vien kalbą, bet ir vaikystės spalvą žmogus nešiojasi su savimi visą gyvenimą, su ja lygina naujus įspūdžius, juos peršviečia. Juk visi pirmieji ir didieji patyrimai yra spalvoti... O tokioje lygumų prieblandoje, kokia supo Vinco Kisarausko vaikystę, gryna spalva galėjo daryti nepaprastą įspūdį, nes čia ji yra ryški ir veikli. S. Kisarauskienė papasakojo, kaip Vinco motina pykdavo, kad jis gadina spalvas maišydamas, prislopindamas, o tėvas rodydavęs paveiksluose jam patinkančias grynos spalvos dėmes. Manau, kad tos spalvinės kontradikcijos gali būti iš tenai atsivežtos – iš tėvų, ypač iš gimtojo Augmėnų kaimo, kur gamtos „kompozicijos“ tokios griežtos, susidedančios iš plokštumų ir kelių statmenų daiktų jose. Į tas pagrindines spalvas įsimaišė vėlesni laiko ir patirtų išgyvenimų atspalviai, persipynę su dirvožemio pilkumu ir lygumų žaluma, palikę jose kraupius istorijos pėdsakus.

Pirmaisiais pokario metais V. Kisarauskas lankė Baisogalos gimnaziją, užėmusią dalį nacionalizuotų dvarininko Komaro rūmų. Apie paauglystės dienas jis rašė kaip apie „skambančias ir gaudžiančias pavasario srautais, pilnas nuojautų ir laukimo, tolimų, pažadėtų žemių kvapo“. Jie buvo pokario kaimo vaikai: „...vargani, bevaikštą po šešetą ir daugiau kilometrų“ anais sunkiais laikais „tarp šūvių ir kraujo, lavonų ir baimės“. Jis studijavo Telšių taikomosios dailės mokykloje ir  Vilniaus dailės institute, kur įgijo tapytojo specialybę. V. Kisarauskas apie savo kelią į kūrybą, rašė:
Ką svarbiausia prisimenu iš gimnazisto dienų (Baisogalos gimnazijoje baigiau 8 klases) – tai norą kurti. Dar nežinojau, ką reikia daryti, ir piešdavau, ir rašydavau, bet svarbiausias buvo kūrybos noras, kažkoks ypatingas ir keistas, dar neaiškus, nepatirtas, bet viduje jau ramybės neduodantis išsisakymo noras. Ir net ne išsisakymo, o kažko, kas yra, ką reikia padaryti, nors ir nežinai, kas tai, būtinumas.

Dailėtyrininkai V. Kisarauską vadino kultūros žmogumi, pasaulio kultūros piliečiu ir tuo apibrėžė jo asmenybės bei meninio palikimo esmę.

Ypač daug V. Kisarauskas nuveikė populiarindamas lietuvišką knygos ženklą. Rengė parodas, organizavo konkursus, seminarus, leido knygas. Rašė straipsnius apie meną, rinko medžiagą apie knygos ženklų istoriją Lietuvoje. Parašė ir išleido fundamentalų leidinį „Lietuvos knygos ženklai. 1518-1918“ (1984 m.). Kitas jo sudarytas albumas „Lietuvių ekslibrisas“ (1991 m.) išėjo po dailininko mirties.

V. Kisarauskas ekslibrisais susidomėjo dar jaunystėje. Važinėjo konsultuotis į Kauną pas muziejininką P. Galaunę, gavo daug vertingų patarimų iš kolekcininko ir bibliofilo E. Laucevičiaus, kilusio iš Šiaulių. Susipažino ir bendravo su šiauliečiu dailininku G. Bagdonavičiumi. Jis tada suvokė, kad iš visų menų vien ekslibrisas paprastu pašto voku gali laisvai keliauti į užsienį, pasiekti tolimiausias pasaulio šalis. Tai buvo vienintelė galimybė, gyvenant uždaroje SSSR teritorijoje, dalyvauti ekslibrisų konkursuose ir parodose, bendrauti su pasaulio dailininkais kūrybos plotmėje. Ekslibrisas tapo patikimu langu į platųjį pasaulį, tad ne veltui V. Kisarauskas taip rūpestingai puoselėjo šį žanrą. Būtent ekslibrisų srityje V. Kisarauskas sulaukė pirmųjų reikšmingų tarptautinių apdovanojimų. Pasak V. Kisarausko, jis kūrė savo gyvenimo valandų, savo dienų, savo laiko skausmingą veidą, kūrybos atspindį ekslibrisuose. Išsiskiria jo kubizmas knygos ženkluose, savitas simbolių ir ženklų pasaulis. Menotyrininko K. Ramono žodžiais tariant, V. Kisarausko ekslibrisuose stebina, kaip „mažoje miniatiūroje gali egzistuoti toks monumentalumas, laužytų formų ir linijų kompozicinė įtampa, masės, spalvų ir faktūrų skambumas.“

V. Kisarauskas rašė: „Plati kultūros upė suima į save įvairius šaltinius. Knygos ženklai, jų kūrimas, kolekcionavimas, studijavimas, parodos – vienas iš šaltinių, kurio skaidrus ir gaivus vanduo žmonėms suteikia ne tik malonumą, bet ir sveikatą, ir kažkokį ypatingą, retą gyvenimo vertingumo pajutimą, suvokimą, kad grožis, vertybė, prasmė gali būti ne tik dideliuose meno kūriniuose, bet ir mažame lapelyje, mažoje graviūroje.

Ekslibriso populiarumo esminė ypatybė – šio ženklo demokratiškumas. Mažas knygos ženklas nėra kokių nors išrinktųjų, specialistų privilegija. Jis priklauso visiems, ekslibrisais gali domėtis, juos rinkti, studijuoti moksleivis ir darbininkas, tarnautojas, jaunas ir senas, moteris ir vyras.“