Monados – ne imigrantai iš nežinomos šalies
Monados – tai dar neskaičiuotas procentas šiauliečių. Įvardijau juos iš pitagorininkų pasiskolintu  matematikos terminu vienetui – tam visatos pamatui / fundamentui – pavadinti.

Minėto žodžio savo kalboje mes, ne matematikai, nevartojame, bet perkeltine prasme su monadomis – kraštutinio liberalizmo šalininkais – kiekvienas susiduriame gana dažnokai, susierzinę ne vieną pavadindami „pasaulio bamba“, nes šie neretai taip susireikšmina, kad į kitų nuomonę, dorovines normas jiems tik nusispjauti.

Valdo juos iškrypėliškos laisvės samprata. Monadų, tų „pasaulio bambų“, nereikia toli ieškoti. Nemažai jų galima regėti kasdieniniame gyvenime, stebint įvairiausias jo smulkmenas.

Kur rasti eilinių nomadų?
Stabtelėkime 10–15 minučių Lyros ir Gegužių gatvių sankirtoje, t. y. ten, kur tarsi maldai suglausti du delnai, iš abiejų gatvių pusių apsupti Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčios (architektai Darius Jakubauskas ir Andrius Vernys) šventoriaus. Nereikia aiškinti, kad tos erdvės pavadinimas kilęs iš žodžio „šventas“, todėl apimantis bent kelias reikšmes: Dievo garbei skirtas, vertas didžiausios pagarbos, pagarbiai saugomas...

Taigi, stabtelkime ir pasekime, kaip šventoriaus aplinka, papuošta žalia veja ir alpinariumais, gerbiama / negerbiama pro šalį skubančių šiauliečių, kaip vertinamas / nevertinamas ją kuriančių ir prižiūrinčių žmonių darbas. Kur nukreipti akis, galvoti neteks. Parodys per šventkiemio plotą įstrižai suminti takai, kuriais mauna, skuta, liaušina, pėžina nosies tiesumu skubantieji į netoliese esančią autobusų stotelę arba į pačią bažnyčią.

Šiemet beveik tris sausio savaites žemę dengė storokas sniego sluoksnis, tad ir pėdtakiai šventoriaus gazone buvo kuo giliausi. Vadinasi, ne vieno, ne kelių šiauliečių plumpinta. Kam eiti nugramdytu, nušluotu šaligatviu! Visa dvidešimčia ar trisdešimčia metrų kelias pailgės!

Ten, kur sniegas sumintas, į ledą suspaustas, ten jis ir tirpsta lėčiau, ir žolė po žiemos lėčiau atsigauna negu žmogaus nenutryptame žemės paviršiuje. Bet apie tai monados negalvoja. Svarbu – tikslą, nors tai būtų ir šv. Mišios bažnyčioje, kuo greičiau pasiekti.

Vieną šeštadienį dviejų inteligentiškų moteriškių, skubančių melstis, pasiteiravau, kaip jos jaustųsi, kai per jų nuosavo kiemo veją šitaip akiplotu marširuotų kaimynai ir svetimi žmonės. Kad būtų bent truputį susigėdusios! Pakeltas tonas, irzli intonacija, pirmi galvon šovę žodžiai buvo jų gynybinis atsakas į pastabą. Susiprask – jos nieko neleistino, blogo nedaro. Nėra ko čia prie jų kabinėtis!

Ne tokia agresyvi buvo užkalbinta jaunesnių žmonių pora. Matyt, dorovinis supratimas dar ne visai nugeibęs jų sąmonėje.

Dar ir kitais būdais maitojama bažnyčios aplinka
Žinia, pietinio rajono bažnyčios šventorius nėra tradicinis, kokius formuodavo prieš šimtą metų ir seniau, t. y. apjuostas mūro ar akmenine tvora, su Kryžiaus kelio stotimis pakraščiuose ar paminklais tautos kančios atminčiai pagerbti... Čia įrengti bent keli alpinariumai su skoningai parinktais augalais, įvairaus dydžio akmenimis ir akmenukais... O kur lygūs dailūs akmenukai, ten itin patraukli vietelė mažyliui žaisti. Gali jis imti akmenukus į rankutes, lavinti jų miklumą, mėtydamas tuos rieduliukus į šalis. Negi šalia stovinti mama drausmins vaiką! Negi atims jam džiaugsmą? Taip elgdamasi apribotų savo mažylio teises!

Liūdniausia, kai ištirpusio sniego vandeniui susigėrus į žemę, šventoriaus veja pasidaro itin patraukli minėtoms savimyloms. Žolė nupjauta ir pašalinta – gali drožti, stypinti, drimblinti, klišinti, gyslinti, dumpliuoti ar lervinti, kur akys veda. Į vasaros pabaigą ant tų takų net žolė nebeželia. Dar patogiau! Nė rasa batų nebedrėgnina!

Vasarą kelissyk mačiau, kaip nuo buvusio Nuklono pusės atskuba trijulė: didokas šuo, šeimininkas ir maždaug dešimtmetis sūnus. Trijulės vedlys, laikomas už pavadėlio, per apželdinto šventoriaus vidurį mauna į Beržynėlio parką. Šuo nesuvokia vejos paskirties aplinkai puošti, nė dorovinių elgesio taisyklių nežino. Tad ir tempia paskui save namiškius. Šie, nuolankiai paklusdami augintinio valiai, iš paskos vos spėja žergliuoti...

Asmeninės kultūros rodikliai
Aukščiau išvardyti tik keli abejingumo ir savanaudiškos laisvės, pamiršus visuomenės nuomonę, atsakomybę, pareigą, supratimo pavyzdžiai. O jei jų paieškotume ne tik minėtoje gatvių sankryžoje, o visuose Šiauliuose? Kokį skaičių gautume?

Tie susiformavę atskirų žmonių negatyvūs įpročiai palieka žymes šalia esančiųjų sąmonėje – regėtas būdas eiti nosies statumu – lyg koks užkratas. Gerai, kad ne visiems!

Praėjusią vasarą teko matyti, kaip jaunuolių pora, skubiai ne sankryžoje kirtusi gatvę, į autobuso stotelę pasuko ne per bažnyčios gazoną, o šaligatviu. Sustabdžiau jaunuolius ir pasidžiaugiau, kad jiedu „maršruto“ pasirinkimu suglumino mane. Į pasakymą, kad iš jų greitų judesių tikrai maniau juos eisiant per šventoriaus veją, atsakė nusistebėjimu: „Kaipgi  esą galima šitaip galvoti: kitų rankomis kuriamą grožį reikia gerbti, saugoti.“

Iš kur tos monados?
Žmonės-monados nėra kokie psichiniai ligoniai, gyvenimo negandų tiek sugniuždyti, kad nebežino ir nebemato, nei kur, nei ko eina, nebesuvokia, ką daro.  

Mūsų monados, be abejo, tapatinasi su tuo matematiniu „vienetu“ – visko pamatu. Apie juos arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ sako: „Vienas iš pavojingiausių mūsų dienų reiškinių, demoralizuojančių visuomenę, yra neatsakingas liberalizmas, įteigiantis žmogui mintį, kad jo teisės ir norai yra svarbesni už viską: už šeimą, už pagarbą žmogui, už žmogaus prigimtį, net už Dievą ir Tėvynę. Auga savo teises, bet ne pareigas žinančių žmonių karta, kuri ateityje padarys žmonėms labai daug skausmo, o Lietuvai atneš daug bėdų („XXI amžius“, 2016 01 22).

Belieka pridurti: visa tai prasideda nuo pačių elementariausių mažmožių.