Ar religinė vieta, tampanti vis populiaresne turistine kryptimi, gali išlikti pirmiausia maldos ir tikėjimo erdve? Kaip saugoti ne tik šventovių architektūrą ir meno vertybes, bet ir gyvąsias tradicijas – piligrimystę, procesijas, bendruomenių atmintį? Ir kokį vaidmenį Europos piligrimystės centrai gali atlikti stiprinant ryšius tarp skirtingų šalių ir kultūrų? Šie klausimai bus keliami spalio 1–2 dienomis Raseiniuose ir Šiluvoje vyksiančio Tarptautinio religinio turizmo forumo „Tikėjimas, paveldas ir turizmas“ diskusijoje „Tikėjimo keliai Europoje: gyvasis paveldas, piligrimystė ir tvarus religinis turizmas“.

Diskusijoje į religines vietas bus kviečiama pažvelgti ne vien kaip į saugotinus kultūros paveldo objektus ar turistų lankomas vietas. Šventovės pirmiausia yra gyvos tikėjimo, piligrimystės ir bendruomenės erdvės, kurių vertė slypi ne tik jų architektūroje ar istorijoje, bet ir jose iki šiol gyvuojančiose tradicijose.

Ši tema tampa vis aktualesnė augant kultūrinių ir religinių kelionių srautams. Religinis turizmas atveria galimybių plačiau pristatyti Europos sakralinį paveldą, stiprinti vietos ekonomiką, tarptautinius ryšius ir kultūrinį dialogą, tačiau kartu kelia klausimą, kaip nepadaryti šventovės vien dar vienu turistiniu objektu.

Šiluva ir Čenstakava – skirtingos patirtys, bendri klausimai

Svarbia diskusijos ašimi taps Šiluvos ir Čenstakavos patirtys. Abu piligrimystės centrai yra vietos, kuriose susitinka dvasinė patirtis, šimtmečius formuotas kultūros paveldas, vietos bendruomenių gyvenimas ir tarptautiniai lankytojų srautai.

Šių šventovių patirtis leidžia kelti platesnį klausimą: kaip atverti sakralinę vietą pasauliui kartu išlaikant jos autentišką tapatybę?

Piligrimui šventovė pirmiausia yra kelionės tikslas, susijęs su tikėjimu, malda ir asmenine dvasine patirtimi. Turistą į tą pačią vietą gali atvesti architektūra, menas, istorija ar noras pažinti vietos kultūrą. Tačiau šios patirtys nebūtinai prieštarauja viena kitai. Viena iš forumo diskusijos temų – ar apskritai visuomet būtina aiškiai atskirti piligrimą nuo religinio turisto ir ar kultūrinio pažinimo kelionė negali tapti gilesnio santykio su vieta pradžia.

Svarbu ir tai, kad religinis paveldas nėra vien tai, ką galima restauruoti ar eksponuoti. Gyvasis paveldas apima maldos tradicijas, šventes, procesijas, pasakojimus, piligrimystės papročius ir bendruomenių atmintį. Be žmonių, kurie šias tradicijas tęsia, materialus paveldas prarastų didelę dalį savo prasmės.

Nuo paveldo apsaugos iki europinės atsakomybės

Diskusija vyks ir platesniame europiniame kontekste. Europos Sąjungos sutartyse įtvirtinta pagarba Europos kultūros ir kalbų įvairovei bei siekis saugoti ir turtinti Europos kultūros paveldą. ES kultūros politika taip pat pabrėžia valstybių narių nacionalinės ir regioninės įvairovės reikšmę bei europinės svarbos kultūros paveldo apsaugą.

Šie klausimai įgauna papildomą reikšmę Lietuvai rengiantis 2027 m. pirmąjį pusmetį pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai. Tarp Lietuvos akcentuojamų būsimo pirmininkavimo klausimų yra Europos istorinės atminties puoselėjimas, atsparumas dezinformacijai ir pastangoms manipuliuoti istoriniais faktais.

Religinės vietos šiame kontekste svarbios ne tik kaip architektūros ar meno paveldo objektai. Daugelis jų šimtmečius buvo tautų ir bendruomenių istorinės atminties saugotojos, o piligrimystė peržengė šiandienines valstybių sienas gerokai anksčiau nei atsirado šiuolaikinės Europos politinės struktūros.

Todėl forume bus svarstoma ir tai, kaip Šiluva, Čenstakava bei kitos Europos šventovės gali padėti kurti ryšius tarp tautų, prisidėti prie kultūrinės diplomatijos ir stiprinti bendros Europos atminties suvokimą.

Prie vieno stalo – turizmo, Bažnyčios ir diplomatijos patirtys

Diskusijoje susitiks skirtingoms sritims atstovaujantys dalyviai: Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Čenstakavos savivaldybės atstovas ir Europos šventovių asociacijos narys Daniel Zalejski, Šiaulių turizmo informacijos centro direktorė ir LTIC prezidentė Rūta Stankuvienė, Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ vadovė Olga Gončarova bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos Turizmo ir kurortų plėtros skyriaus patarėja, Europos kelionių komisijos viceprezidentė Lidija Bajarūnienė.

Skirtingos jų patirtys leis į religinio turizmo klausimą pažvelgti ne iš vienos perspektyvos. Bus kalbama apie Bažnyčios, savivaldybių, valstybės institucijų, turizmo organizacijų, kultūros įstaigų ir vietos verslo bendradarbiavimą, taip pat apie diplomatinių atstovybių galimybes prisidėti kuriant tarptautinius ryšius tarp piligrimystės vietų.

Atskiras dėmesys bus skiriamas vietos bendruomenėms. Turizmo augimas gali kurti ekonominę naudą, tačiau ilgalaikė tokios vietos sėkmė priklauso nuo to, ar vietos žmonės lieka aktyviais jos šeimininkais, tradicijų saugotojais ir pasakotojais, o ne tampa vien didėjančių lankytojų srautų stebėtojais.

Ne mažiau svarbus klausimas – jaunoji karta. Diskusijoje bus ieškoma atsakymų, kaip šimtmečius skaičiuojantį religinį ir kultūrinį paveldą perteikti šiuolaikiniam žmogui suprantama kalba, neprarandant jo istorinės ir dvasinės prasmės.

Sėkmę rodo ne tik lankytojų skaičius

Diskusijos centre galiausiai bus klausimas, kaip plėtoti religinį turizmą, kad jis ne vartotų paveldą, bet padėtų jį išsaugoti ir perduoti.

Religinio turizmo sėkmę galima vertinti ne vien pagal tai, kiek žmonių per metus apsilanko konkrečioje vietoje. Svarbu, ar žmogus iš jos išvyksta supratęs, kodėl ši vieta reikšminga, pažinęs jos tikėjimo ir kultūros paveldą, susitikęs su vietos bendruomene ir išsivežęs ne tik nuotrauką ar įspūdį, bet ir asmeninę patirtį.

Todėl diskusiją numatoma užbaigti klausimu, nukreiptu jau ne tik į šiandieną, bet ir į ateitį: kokį bendrą įsipareigojimą Šiluva, Europos šventovės ir forumo partneriai galėtų prisiimti, kad Europos religinis paveldas būtų ne tik saugomas, bet ir gyvai perduodamas ateities kartoms?

Tarptautinis religinio turizmo forumas „Tikėjimas, paveldas ir turizmas“ vyks 2026 m. spalio 1–2 dienomis Raseiniuose ir Šiluvoje.

Organizatorių informacija