Iš kartos į kartą perduodamos pažiūros
„Aš išėjau tenai, kur  tu nevaikštinėji. / Kur toliuose melsvuos saulelė balzgana“... Tai  gydytojo, Šiaulių universiteto dėstytojo Jūros Vlado Vaitkevičiaus eilėraščio „Aš išeinu“ eilutės.

Pasak etnologų, lietuvių nuo seno manyta, kad vėlė devynias dienas laikosi arčiau namų, o per ketvirtines  („keturnedėlį“) atsisveikinanti su saviškiais, kartais sapnuose išsakydama jiems paskutinius patarimus / nurodymus, ir tada pradedanti kilti į Dausas, „... kur žydi melsvos gėlės, / Tenai, kur  ašara kaip krištolas melsva, / Kur žirginiai paklydę ūko mėliuos, / neranda kelio pro melsvas miglas“.

Cituojamame eilėraštyje išsakomos ir skubančiųjų, lietuvių liaudies raudų žodžiais tariant, į Vėlių kalnelį godos: „Norėčiau skrist į begalybę melsvą, / Kur laisvės ir erdvės tiek daug turiu, / Tik mintys marmuro paviršių kerta, / Sic transit..., sic... Padėti sau nebegaliu.“

Paskutinieji trys citatos žodžiai byloja seną lietuvių tikėjimą, kad mirusieji ir gyvieji, nors ir priklauso dviem skirtingiems pasauliams, yra vieni kitiems reikalingi. Ypač mirusiesiems – gyvieji. Svarbiausia –  šv. Mišios, malda, kapo lankymas, žvakės, kaip prisikėlimo simbolio, uždegimas. Parama / pagalba mirusiajam gali virsti net keli tinkamu laiku apie jį ištarti žodžiai. Pastarosios prielaidos ištakos –  Chilono (600–520 m. p. m. e.), senovės graikų politinio veikėjo, poeto, vieno iš septynių išminčių,  posakis „Apie mirusius nepiktžodžiaujama“ ( liet. „Apie mirusius tik gerai arba nieko“).

Paramai teikti geru žodžiu, ypač „tinkamas laikas“ yra metinis mirusiojo paminėjimas. Šv. Mišias už  a. a. Albertą Griganavičių sausio 16  Šventojo Jurgio bažnyčioje aukojo klebonas socialinių mokslų daktaras Saulius Matulis, o sausio 22 d. Katedroje –  JE Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

„Ar matai... iš Tenai?“
Šiuo klausimu, paimtu  iš Jūros Viktorijos Daulenskienės, gydytojos, Šiaulių universiteto dėstytojos, eilėraščio, norėjosi retoriškai kreiptis į a. a. Albertą Griganavičių  tą praėjusios savaitės penktadienį (sausio 22-ąją), kai į Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos korpuso fojė – Garbės galeriją – gausiai rinkosi gydytojo mirties metinių minėjimo dalyviai: Kaune gydytoja psichoneurologe dirbanti dukra Rasa su sūnumi Vidmantu, Šiauliuose gyvenantis A. Griganavičiaus sūnus Vytautas su šeima, JE vyskupas Eugenijus Bartulis, Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros klebonas dekanas baž. t. lic. Egidijus Venckus, miesto meras Artūras Visockas, Šiaulių miesto garbės piliečiai, Šv. Kazimiero ordino ir Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio, Šiaulių krašto chirurgų, Lietuvių kalbos, Knygnešių ainių draugijų, Samariečių bendrijos nariai, Trečiojo amžiaus universiteto atstovai, kolegos, baltais chalatais ir be jų, buvę draugai ir  pažįstami...

Neurochirurgijos skyriaus vedėjo Algirdo Daneliaus ir  mero A. Visocko rankomis švelniai paliestas rausvas šydas iškilmingai nuslydo nuo A. Griganavičiaus mozaikos. (Autorius, kaip ir kitų penkių portretinių mozaikų bei  „Gyvybės medžio“, buvęs šiaulietis profesorius Vitolis Trušys.)

Mozaikos plokštumą mintyse pavadinau monospektaklio scena, nuo kurios į mus be žodžių kreipiasi visuomeniškai atvira asmenybė – ryški gyvenimo būdu, stipri net savo suklupimuose, todėl verčianti mus, mozaikos stebėtojus, suklusti. Ausyse tarsi suskambo A. Griganavičiaus eilėraščio posmas:
Aš ėjau ir klupau, ir vėl stojaus,
Įsikinkęs į laiko sūpuokles.
O likimas pašėlęs kvatojos
Reikalaudamas vis naujos duoklės...

Tamsiame mozaikos fone su itin juodomis, blizgiomis dėmėmis užkoduota daug dalykų: istoriniai Lietuvos įvykiai, palietę Kavarske gyvenusią būsimojo  gydytojo šeimą, įvairaus atspalvio juodais akmenukais išsakyta mintis apie sudėtingą profesinį kelią iki aukščiausios kategorijos neurochirurgo statuso, apie komplikuotas itin atsakingo darbo sąlygas, dygius ir sopulingus šeimos gyvenimo mėnesius, – kartais net ištisus metus.

Tie juodi akmenukai asocijuojasi ir su asmeniniais rūpesčiais. Pirmąjį tokį pastebėjau prieš keletą metų. Leidžiant ligoninės gydytojų mokslo darbų rinkinį, man, kaip redaktorei, prireikė skubaus kai kurių dalykų patikslinimo. Įsiprašiau į palatą-vienutę pas ten besigydantį knygos sudarytoją A. Griganavičių.  Išsprendus klausimus, ligonis tarp kitko prasitarė: „Ryt trumpam pabėgsiu iš ligoninės. Reikia mokesčius susimokėti, bulvių turguje nupirkti...“  Amo netekau – kur tai matyta ar girdėta, kad ligoninės pacientas šitaip elgtųsi.  

Taigi, gyvenimas negailestingai rijo gydytojo fizines jėgas, planus ir džiaugsmus, palikdamas širdyje giliai paslėptą graužulį, nuoliūdą, ilgesį, išsiliejančius tik eilėraščių posmuose:
Tegu lieka mielos svajonės,
Įpintos į ilgesį, skausmą ir dainą...

Atmintyje atgijo momentas, filmuoto vaizdo įrašu sugrąžintas iš A. Griganavičiaus 80-mečio šventės. Jubiliatas tada sakė, kad visą gyvenimą buvęs tik žaisliukas likimo rankose, kad esąs tikras ligų maišas, kad tik nuoširdžių kolegų gydytojų rūpesčiu gyvenąs iki šiol, kad jam labai brangūs giminės ir draugai, nes neleido sąmonėje ir širdyje įsikeroti blogoms mintims bei emocijoms.

Juodai tamsus mozaikos fonas neužgrobia visos gydytojo biografijos. Kairiajame, t. y. širdies pusės, pakraštyje tarsi stilizuotas medžio, egzistavusio kažkur šalia A. Griganavičiaus gyvenimo, fragmentas. Kasdienybėje medis žmogui  teikia pavėsį ir saugomąją funkciją, jis simbolizuoja gyvybinę energiją, augimą... Belieka tik įspėti ką mozaikoje (ruda spalva ne tik žemės, žemiškų dalykų svarbos, bet ir pusiausvyros, dabojimo nuo pavojų įvaizdis) reiškia tasai elementas. Jis – aukščiau išvardytų visuomeninių draugijų ir bendrijų, asmenų, palaikiusių jo fizines ir dvasines jėgas, visuma.
Pats mozaikos subjektas tame sudėtingo gyvenimo kelio fone – šviesus, paprastas. Pasak V. Trušio, pilkai baltų atspalvių chalatas – ne tik gydytojo profesinis, bet  ir šviesaus žmogaus prasminis ženklas. Gelsvai rusvo, šilto atspalvio veidas atitinka lietuvių menininkų dažniausiai kuriamų portretų tradicinį bruožą, turint tikslą pavaizduoti natūralią žmogaus kūno spalvą, pabrėžti portretuojamojo asmens gyvybingumą.

Veidas – tauriai liūdnas, išsakantis vidinę vaizduojamojo būseną. Didžiausias prasminis krūvis tenka akių – žmogaus sielos veidrodžio – detalei. Kam teko artimiau bendrauti su A. Griganavičiumi žino, kad jis gebėjo kalbėti akimis, o kalbantis žvilgsnis kupinas švelnumo, meilės, gerumo (šis charakterio bruožas įprasmintas ir lūpų detalėje). Antra, žvilgsnio esybėje išryškėja portretuojamojo gyvenimo patirtis, rimtis, savitvarda. Trečia, akių detale (jose atsispindi jautrumas, pakantumas, atlaidumas ir gailestingumas šalia esančiojo kančiai)  išsakyta dvasingumo alegorija. Taigi, V. Trušys portretuojamojo asmens akių detalei ir iš jų besiveržiančiam žvilgsniui suteikė daug prasmių, tokiu būdu išorinius bruožus paversdamas A. Griganavičiaus vidaus būsenų ženklais.

Mozaika sudėliota iš akmens gabaliukų, vadinamų teseromis. Jos nėra tokios lanksčios kaip dailininko pastelės ar aliejinių dažų spalvos, o tuo labiau neprilygsta pikseliams, atkuriantiems itin originalų vaizdą fotonuotraukose. Mozaika – meno kūrinys, tad jo vertinimai, anot V. Trušio, gali virsti pačiomis įvairiausiomis nuomonėmis.

Nors kūrinio faktinis pagrindas – ligoninės viešųjų ryšių specialistės Zitos Katkienės daryta nuotrauka, patikusi pačiam gydytojui, tačiau A. Griganavičiaus portretinė mozaika kurta vadovaujantis kiek kitokiu principu negu tos ankstesniosios. Pastarosios darytos tik iš fotografijų, asmeniškai nepažinus nė vieno vaizduojamo asmens.  

Šeštosios mozaikos kūrimo metu (V. Trušys skaičių 6 vadina laimingu savo gyvenimo ženklu, net eilėraštį apie jį sukūrė), kaip prisipažįsta autorius, tarpusavy konkuravo faktinė nuotraukos teikiama informacija ir nostalgiškai malonūs prisiminimai. Juk abu Šiaulių miesto garbės piliečius – A. Griganavičių ir V. Trušį – siejo ilgametė pažintis, neblėstantys prisiminimai iš Sąjūdžio metų veiklos, jų dvasinis  artumas: abu eilėraščių ir prisiminimų autoriai, abu balsingi dainininkai, abu puikūs savo srities specialistai, abu žmonių gerbiami, populiarūs. Asmeninio bendravimo metu atmintin įsirėžusios A. Griganavičiaus dvasinės vertybės, mozaikoje paslėptos tarsi po uždanga, virto simboline autoriaus kalba.

„Ar atkreipei dėmesį į šriftą po portretu?“ – telefonu teiraujasi mozaikos autorius. „Mačiau, bet nepagalvojau, kad tomis raidėmis gali būti kas nors užkoduota“, – atsakau jam. Pasitelkusi grafologijoje apibendrintą išmintį, suvokiau, kad ir čia paslėptos gydytojo asmens vertybės, kaip antai: stipri valia ir ištvermė (raidės įrėžtos, įspaustos į užrašui skirtą paviršių), jautrumas ir geraširdiškumas (atskirų rašto ženklų apvalinimas), gebėjimas rasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis, pareigingumas ir santūrumas...

Galima tvirtinti, kad mozaikininkas V. Trušys šiuo meno kūriniu išsakė teigiamą žmogaus ir gydytojo santykį su gyvenimu, būtent: gyvenimas, kad ir koks sunkus bebūtų, yra prasmingas, gražus, vertas meilės, pasiaukojimo, tikėjimo ir pasitikėjimo. Tokią sampratą  patvirtina ir šis A. Griganavičiaus posmas:
Pasitikime kiekvieną vingį
Kaip gerumo ženklą iš Dangaus,
Kad išliktume laimingi
Kelyje tarp DIEVO ir ŽMOGAUS.

Ištarta daug žodžių nuoširdžių
Kaip ir pridera tradiciškai per metinį paminėjimą Sėdinčiajam ant Vėlių suolelio pirmiausia buvo išsakytos padėkos už gyvenime giliai įspaustus pėdsakus. Kalbėjo skyriaus vedėjas A. Danelius. Mero A. Visocko padėkos puokštė įteikta A. Griganavičiaus dukrai ir sūnui, tarsi pabrėžiant Tėvo gyvenimo prasmę: „Jei save kitiems išdalini, / Prikeli gyvenimą žmogaus, / Gintarinės pėdos lieka akmeny – / Nenupūs jų vėjai, bangos nenuplaus“ (B. Jokšaitė-Stasaitienė).

Klausydamasi iš pasisakančiųjų širdžių plaukiančių pagarbos ir padėkos žodžių, niekaip negalėjau nuvyti į šalį A. Griganavičiaus knygose aprašytų skaudžių profesinių patirčių: „Apsilankykime ligoninės Neurochirurgijos skyriuje. Čia bet kada pamatysime nelaimingų moterų, kurias sužalojo jų artimiausi gyvenimo draugai – vyrai. Vienos sužalotos labai sunkiai, nebepagydomai, kitoms – tik mėlynė paakiuose, tačiau kiekvienos širdyje – giliausia žaizda, didžiausia nuoskauda“. Arba „Eilinė beprasmiška lengvabūdiškumo auka: neblaivus griuvo laiptinėje. Sutrupinta kaukolė. Sudraskyti smegenų apdangalai, sužalotos smegenys ir dar jas spaudžia stambus krešulys. Galimybė išlikti gyvam mažai tikėtina“.

Po tokių protą kaustančių fragmentų labai prasmingi pasirodė  K. Almino skaityti  A. Griganavičiui – Lietuvos blaivintojui – knygos „Reikia tos Lietuvos“ autoriui – dedikuoto eilėraščio posmai, pvz., „Kokią daryt operaciją, / Kai apsvaigę netenka galvos? /Kaip implantuoti į smegenis / Meilę tos Lietuvos?“

„A. Griganavičius, tarsi blaivybės apaštalas, savo gyvenimu įrodė, kaip turime mylėti Tėvynę, artimą, Dievą, kad turime eiti ištikimybės, meilės, gailestingumo keliu“, – šiais žodžiais  išsakytas mintis apibendrino JE Šiaulių vyskupas, laimindamas  dvasingumu ir įvairiapuse veikla iš  kitų išsiskyrusią asmenybę.

„Ar girdi tas dainas..?“
Minėjimo dalyviams persikėlus į ligoninės Konferencijų salę, visų dėmesį išsyk užvaldė Šiaulių dramos teatro aktoriaus Vlado Baranausko patetiškai ištarta frazė: „Albertas Griganavičius. Nebeužtvenksi upės bėgimo. 1990 metai sausio 11-oji“. Jausmingai, poetiškai, o kartu ir labai paprastai išsakyti anos dienos paties autoriaus ir visos Lietuvos išgyvenimai:
* „Čia mūsų žemė. Čia mūsų širdis. Iš čia, iš Arkikatedros aikštės, ašarotomis akimis žvelgėme, kaip Gedimino pilies bokšte lyg iš narvo ištrūkusi ir laisvės išsiilgusi paukštė į žydrą padangę vėl kilo mūsų Trispalvė. Čia giedojome Sąjūdžio suvažiavimo vakarą: aikštėje buvo ankšta, o širdis plakė taip lengvai ir pakiliai. Čia rinkomės Gedulo ir Vilties dieną susikaupti ir prisiminti tautos kankinių. Iš čia Lietuvos širdžių šiluma ir pasiryžimas švenčiausiam laisvės siekiui gyvąja Baltijos kelio grandine sruveno nuo Vilniaus iki pat Talino. Tai vis neramaus laiko ir mūsų tautinės sąmonės brendimo žingsniai, neišvengiamai vėl atvedę mus čia šįkart jau nedviprasmiškai pareikalauti: „Laisvę Lietuvai! Ir Latvijai! Ir Estijai! Ir visoms kitoms pavergtoms šalims!“          
   
* „Mes laisvi! Tos mintys susipina su vėjo atnešta, o gal tik pasąmonėje suskambusia nuostabia melodija – Juozo Naujalio „Svajone“...

Kiek žinau, J. Naujalio (1869–1934)  pjesė „Svajonė“ buvo vienas iš labiausiai A. Griganavičiaus mėgstamų kūrinių, todėl skambėjusių ir Jo 80-mečio jubiliejaus proga, ir maždaug po pusmečio – prie karsto.

Daugybės konkursų laureatės smuikininkės Gintės Grigaitytės (vadovė Šv. Kazimiero ordino narė, Šiaulių miesto garbės pilietė Nijolė Prascevičienė) atliekama J. Naujalio  „Svajonės“ melodija virto tarsi gyvu atspindžiu to, kas A. Griganavičiaus mintyse  buvo įsivaizduota, ko ilgėtasi Lietuvos ir asmeniniame gyvenime, ko trokšta. Romantikų kūrybos įtakoje parašytas J. Naujalio kūrinys iš po smuikininkės pirštų liejosi lyriškai, šviesiai, pulsuodamas tai jausmų pakilimu, tai nusiraminimu, tai švelniu susisielojimu.

„Tinkamu laiku“ išreikšta pagarba / padėka, kaip paglobos ženklas neurochirurgui tapo ne tik Gintės atliktas muzikinis kūrinys, bet ir pasaulinių konkursų laureatų Šiaulių berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ (vadovas Šv. Kazimiero Lelijos garbės ženklo laureatas, Šiaulių miesto garbės pilietis Remigijus Adomaitis) atliktos dainos.

Pirmosios jų (Juozas Karvelis „Tautos globėjas“) turiniu kreipiamasi į Šv. Kazimierą (1458–1484), karalaitį, kilusį iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės, Lietuvos globėją, kol kas vienintelį šventąjį – lietuvį, 1948 m. birželio 11 d. popiežiaus Pijaus XII paskelbtą „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu Globėju pas Dievą“. Kiekvienam aiškios kūrinio atlikimo pirmuoju numeriu sąsajos su A. Griganavičiumi ir  atlikėjais.

Skelbdamas antrąją dainą –  M. K. Čiurlionio harmonizuotą „Beauštanti aušrelė“ – R. Adomaitis užsiminė, kad nė viena jų  vakaro repertuare nėra atsitiktinė, kad dainų  parinkimas esąs apgalvotas, vienaip ar kitaip susijęs su gydytojo veikla ir / ar asmenybe. „Beauštanti aušrelė“ jau savo pavadinimu primena Sąjūdžio įvykius, tai užuomina, kad praeitis išmokė mus taikiai, su daina siekti laisvės, kad praeitis – dovanojo laisvę.

Vytauto Klovos harmonizuota  „Rūta žalioji“ (solistas trylikametis Dovydas Juozūnas) yra rugiapjūtės vakaro daina, folkloristų priskiriama nuovargio dainoms. Žodžiai „rugiapjūtė“ ir „nuovargis“ – tai savotiškos paralelės  su A. Griganavičiaus gyvenimu. „Rūta žalioji“ lyriškai perteikia žmogaus vidines būsenas, bet jausmai žodžiais  išreikšti tik užuominomis, per detales, taupiai. Žmogaus  jausena, kaip potekstė, išsiskleidžia melodijoje. Ir tai taip panašu su mozaikoje paslėptosiomis prasmėmis.       

„Ave Maria“, choro vadovo žodžiais tariant, – tai  malda už  A. Griganavičiaus vėlę netradiciniu būdu ir netradicinėje aplinkoje. „Ave Marija, tau meldžiuos / Išgirski mano tyrą maldą, / Kuria aš į Tave kreipiuos...“ – nuo scenos aukštyn veržėsi nuoširdus per 30 choristų kreipimasis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją. Atrodė, kad  berniukai ir jaunuoliai ne lūpomis, o  visa savo esybe maldauja – „Ave Maria, iš dangaus / Atsiųski Tu palaimą šventą“ – ir tiki, kad bus išgirsti, kad lengvesnė bus dalia žmogaus, kuriam prašoma paguodos ir paramos.

Dar viena daina suskambo pačioje renginio pabaigoje. Demonstruotos medžiagos paveikta Šv. Elzbietos katalikių moterų draugijos pirmininkė Janina Klungevičienė minėjimo užbaigai  pakvietė visus dainuoti „Aš pasėjau Ąžuolą“. Pirminėmis mūsų žiniomis, tai lietuvių liaudies daina-žaidimas, bet ji įgavo paslėptą prasmę, kai dar prieš Sąjūdžio suvažiavimą (1988) Jono Basanavičiaus tėviškėje buvo pasodintas atgimimo ąžuolynas, davęs stiprų poveikį tautos pabudimui ir sąmonėjimui. Tad Ąžuolas, kasdienybėje suimantis į save kosminės energijos srautus, tapo – Laisvės simboliu. Suprantama, kodėl daina apie Ąžuolo sėjimą, išdygimą, sulapojimą, gilių brandinimą – dar viena mėgstamiausia A. Griganavičiaus daina.

„Ar jauti..?“
Tai trečiasis J. V. Daulenskienės eilėraščio retorinis klausimas išėjusiajam TENAI. „Ar jauti...  kaip TĖVO  nuopelnų pripažinimą per Metines stengėsi įprasminti dukra Rasa, prisiėmusi sau tą rūpestį kaip šeimos ir artimųjų deleguotą atsakomybę? Visiems netikėtas buvo jos gestas, atspindintis seną  lietuvių nuostatą: „Vėlė negalėtų ilsėtis, jeigu jai stalo nepadengtum“. Ir buvo stalas padengtas. Ir arčiau langų, kaip senovėje. Net ir  žvakių kompozicijos ant stalo, net ir mozaiką puošusi žiedų spalvos buvo parinktos taip, kad simbolizuotų minėjimo metu  tauriais žodžiais, jausmingomis melodijomis ir neišsakytomis mintimis A. Griganavičiaus vėlei  suteiktą pagalbą / paramą ir gedulo pabaigą. Tą pačią žinią skleidė dvi milžiniškos analogiškų žiedų ir spalvų puokštės Katedroje prie pagrindinio altoriaus.

Ar jauti... kaip renginio organizatorius  Šv. Kazimiero ordino Šiaulių apskrities komtūras K. Alminas sielojosi dėl kiekvienos smulkmenos, kad tik visa, kas gera ir gražaus  susikaupę apie TAVĄJĮ asmenį, būtų išsakyta, išryškinta per susiėjimą Šiaulių ligoninės Garbės galerijoje ir  Konferencijų salėje? Kaip jis filmuotos medžiagos fragmentais stengėsi priminti mums Tavo veidą, darsyk išgirsti gyvą Tavo balsą?

Mes tą sausio 22 dieną tikėjome – „Tu čia / Ir girdi, ir jauti, ir matai, / Ir džiaugiesi / Iš Tenai“.

01 29 2016 11

01 29 2016 12

01 29 2016 14

01 29 2016 13

Gydytojo Alberto Griganavičiaus paminėjimo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje akimirkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94586617
Į viršų