Saulė Kilaitė- Italijoje gyvenanti lietuvė smuikininkė. Šiais metais karališkame Monza mieste ji atšventė kūrybinės laisvės dvidešimtmetį, o visai netrukus savo muzika pradžiugins ir Lietuvos publiką. Šiaulių arenoje menininkė pristatys muzikinį spektaklį „Smuiko dienoraštis“.
Paradoksalu, tačiau Italijoje esate labiau žinoma, nei gimtojoje Lietuvoje.
Gaila, bet tai tiesa. Gimiau ir užaugau Kaune, smuikuoti pradėjau vos penkerių metų amžiaus. Vėliau baigiau Kauno J. Naujalio muzikos mokyklą (dab. gimnaziją) ir iškeliavau siekti savo svajonės į Italiją, kurioje gyvenu jau daugiau nei dvidešimtį metų. Negaliu ir nenoriu slėpti- Lietuvos man labai trūksta, todėl kai tik pasitaiko tinkama proga, visada atvažiuoju ir surengiu keletą koncertų.
Šiandien galite džiaugtis išleidusi jau šešias kompaktines plokšteles. Esate surengusi šimtus koncertų, grojote įvairiuose renginiuose, dalyvavote projektuose. Kuo ypatinga jūsų kuriama muzika?
Man labai patinka Pablo Picasso, kurio posakį apie meną perfrazavau savaip: „Muzika stipresnė už mane. Ji daro su manimi, ką tik nori ir priverčia mane daryti tai, ko nori ji...“ Nuo pat mažens gyvenau apsupta muzikos. Mamos namuose skambėjo tokie italų klasikai kaip A. Vivaldi, N.Paganini, Giuseppe Verdi, G. Puccini... Dabar man atrodo, kad buvau kaip medelis, į kurį buvo įdiegtas muzikos skiepas, kuris laikui begant sėkmingai prigijo. Gyvendama Lietuvoje daug dėmesio skyriau klasikos kūrinių atlikimo technikai, Italijoje supratau, kad ne mažiau svarbi yra ir emocinė interpretacija. Daug bendravau su džiazo, bliuzo, čigoniškos muzikos muzikantais. Tie meninkai buvo ne tik mano draugai, bet ir mokytojai, padėję išplėsti muzikinį repertuarą. Kai pradėjau koncertuoti viena, mano prodiuseris Charly Cartisano patarė atkreipti dėmesį į pop muziką, nes juk būtent šį žanrą myli ir jo klausosi daugelis. Jokia paslaptis, kad klasikiniai kūriniai daugeliui yra per sudėtingi ar net nuobodūs. Todėl sudominti publiką nutarėme supindami įvairius žanrus, o muziką scenoje sujungėme su tapyba, poezija, vaizdo klipais, šokiu ir dainomis. Ieškojome tinkamo rakto į žmonių širdis ir tą raktą išliejome sujungę skirtingas menų rūšis.
Ar labai vingiuotas buvo jūsų muzikinės karjeros kelias?
Atvykusi į Italiją, iškart įstojau į Brescia miesto muzikos akademiją. Lengva nebuvo, juk teko palikti saugius mamos namus ir iškeliauti praktiškai į niekur. Italijoje apsistojau pas griežtas vienuoles. Susikalbėti, nepasimesti svetimoje šalyje, pritapti ir net suleisti šaknis man geriausiai padėjo smuikas- ištikimiausias mano gyvenimo palydovas. Vėliau, jau pabaigusi akademiją, persikėliau į mados, muzikos ir pramonės miestą Milano. Tuomet ir prasidėjo mano gyvenimo avantiūra, o tyliai sielos kamputyje tupėjusi svajonė gyventi smuikuojant ir vėl viltingai sukirbėjo. Pradėjau bendradarbiauti su šio miesto simfoniniais, kameriniais orkestrais (Orchestra Sinfonica G. Verdi, Orchestra da Camera Milano Classica ir kt.) bei kamerinės muzikos atlikėjų ansambliais. Mane pastebėjo ir ėmė kviesti dirbti įrašų studijose bei dalyvauti gyvo garso koncertuose smuiku akompanuojant tokiems žymiems Italijos bei vakarų Europos pop muzikos atlikėjams kaip Laura Pausini, Eros Ramazzotti, Matia Bazar, Katia Ricciarelli, Lee Ryan, Amy Stewart ir kt. Vis dažniau ėmė kviesti bendradarbiauti ir su šiuolaikiniais menininkais dailės vernisažuose, rašytojais bei teatralais jų spektaklių pristatymuose. Tai buvo neįtikėtina patirtis ir labai gera gyvenimo mokykla.
Jau dvidešimtį metų ant scenos karaliaujate viena. Kas paskatino priimti tokį drąsų sprendimą?
Aš visada troškau laisvės. Buvau pasirengusi sumokėti bet kokią kainą už tokį gyvenimą, kokio norėjau. Ieškodama asmeninės laisvės palikau tėvų namus ir vienui viena apsigyvenau savo svajonių šalyje. Siekiau laisvės groti smuiku ir po daugybės sunkių išbandymų man tai pavyko. Tiesa ta, kad grieždama įvairiuose orkestruose tobulėjau, tačiau jaučiausi kaip mažytis lašelis muzikos jūroje. Tik aš nenorėjau būti lašeliu, aš norėjau būti vandenynu! Man trūko erdvės, laisvės pačiai pasirinkti norimus kūrinius ir atlikti juos taip, kaip jaučiu aš, todėl pasiryžau ir išėjau į niekur. Tik aš, smuikas ir mano svajonė gyventi iš muzikos. O svajonės juk labai brangiai kainuoja... Gyventi ir nebūti užtikrintai dėl rytojaus yra mano gyvenimo kasdienybė, pastovi būsena su kuria tikrai nėra lengva susidraugauti. Bet tokia yra ta mano svajonių gyvenimo kaina ir aš esu pasirengusi ją mokėti.
Į Lietuvą atvykstate kartu su režisieriumi Charly Cartisano ir choreografe, šokėja Elena Lago. Kas liko nepaminėtas?
Mane visur ir visada lydi didžiulis nematomas orkestras, kurio visas partijas iš anksto įrašome studijoje. Man tenka styginių ir klavišinių instrumentų dalis, o mano prodiuseriui ir režisieriui Ch. Cartisano- mušamieji. Kitas melodijas įrašo profesionalūs muzikantai, kuriems gerokai prieš koncertą pateikiu atrinktus muzikinius kūrinius, kuriuos jie išklauso ir intepretuoja savaip. Nematomas orkestras- didelis darbas man padedančių žmonių, kurių veidu, balsu ir rankomis koncertų metu virstu aš pati. Beje, visada per koncertą savo smuiku groju tik gyvai, dainuoju, daug kalbu, bendrauju su publika, šoku. Po kiekvieno renginio būnu tokia šlapia, lyg būčiau nubėgusi dešimties kilometrų maratoną. Bet tas nuovargis man nepaprastai saldus.
Esate sakiusi, kad smuikas jums yra tarsi gyvas asmuo vardu Pablo, o jūs- jo amžina sužadėtine. Kas lėmė tokį fatališką susitikimą?
Iš tiesų tai yra labai ilga draugystės istorija, prasidėjusi dar Lietuvoje. Labai aiškiai prisimenu vieną tolimą vaikystės dieną, kai būdama visai mažytė išgirdau italų dvasininko A.Vivaldi kūrinį „Metų laikai“. Ta stebuklinga muzika mane tiesiog užbūrė. Aš tarsi atpažinau balsą iš praeities, todėl metusi visus žaislus nubėgau prie mamos ir pirmą kartą ištariau: „Mama, aš noriu groti smuiku!“ Prašyti, tiesa, teko ilgai, bet galiausiai mama nusileido ir aš pradėjau griežti smuiku. O sulaukusi vos vienuolikos metų, į rankas paėmiau specialiai man kurtą smuiką, kurį ir pavadinau Pablo. Nežinau, iš kur toks vardas... Anksčiau galvojau, kad gal iš televizijos serialų ar knygų, ir tik vėliau supratau likimo pokštą, lėmusį tokį vardo parinkimą. Maniškis Pablo- visai kaip meno ir dailės formas laužęs Pablo Picasso. Todėl ir mes su smuiku kasdien ieškome vis naujų muzikos formų, naujo skambesio, netikėtų interpretacijų.
Jūsų smuiko labai įdomi istorija, gal galite ją trumpai papasakoti?
Kai aš mamai pareiškiau norinti griežti smuiku, ji apie tai užsiminė savo sesei Danutei. Teta buvo davusi vienuolės įžadus ir daug keliavo. Viena iš jos religinių kelionių buvo į Kazachstaną, kuriame sutiko ilgus metus tremtyje praleidusį vokiečių meistrą. Paprašytas jis specialiai man sukūrė smuiką, kurį kaip didžiausią turtą teta atsivežė į Lietuvą. Kai aš instrumentą pirmą kartą paėmiau į rankas, nuo užplūdusių emocijų pertekliaus vos nenualpau. Buvau maža, bet jau tada supratau, kad tai buvo ta mano sielos dalis, kurios trūko. Mes kartu užaugome, subrendome, patyrėme daugybę išbandymų ir nuostabių džiaugsmo akimirkų.
Mano Pablo - kaip gyvas žmogus. Liečiamas medis vibruoja, prakaituoja kartu su manimi karštomis vasaros dienomis ir išsiderina atvėsus. Jis reaguoja į mano kūno pokyčius, temperatūrą, nuotaiką. Kai būnu liūdna ar supykusi, jis skamba visiškai kitaip, nei tada, kai esu rami ir pailsėjusi. Negaliu smuiko ilgam palikti, nes jeigu negrojame savaitę ar dvi, Pablo tarsi įsižeidžia! Visai kaip mano katė, kuri tik miaukteli ir nueina. Reikia net keleto dienų, kad vėl jį prisijaukinčiau.
„Smuiko dienoraštis“- jūsų nauja programa, kurią pirmą kartą pristatysite ir Lietuvos publikai.
Esu dėkinga savo smuikui, kurio dėka galiu dirbti ir gyventi Italijoje, aplankyti Tėvynę, keliauti po pasaulį ir susipažinti su daugybe įvairiausių žmonių. Griežimas man yra ypatinga bendravimo forma, įjungianti atmintį ir vaizduotę, pažadinanti dėmesį, išlaisvinanti emocijas ar net fiziškai paveikianti kūną. Publikai reikia, kad būtų patenkinti visi penki pojūčiai, kad po koncerto žmonės išeitų praturtėję. O „Smuiko dienoraštis“- muzika, žodžiais, spalvomis ir šokiu papasakota labai ypatinga istorija apie instrumentą, kuris tik patekęs į jaunojo Stradivarijaus rankas suvokia esantis... gyvas! Spektaklio metu smuikas kalba, dalinasi mintimis, prisiminimais, svajonėmis. Keliaudamas iš vieno amžiaus į kitą, susitinka tokius muzikos grandus kaip A.Vivaldi, J. S. Bach, N. Paganini, dailininką Mark Chagall ir net dainininką Michael Jackson bei daugybę kitų. Tai muzikinė kelionė tarp tikrų faktų ir neribotos vaizduotės, o vartus į šį magišką pasaulį pasistengsiu atakinti savo ištikimuoju smuiku.



