Žiema. Iš vasaros likę tik šviesūs prisiminimai. Medžiai styro be lapų. Beržynėlis, kur vasarą grybavom, kiaurai persišviečia. Lūkuriuoja įbridę į sniego pusnis. Kaip ir mes, žmonės, laukia  žiemos pabaigos, laukia pavasario.

Saulutė retai bepasirodo. Jei ir pakyla, vos per sprindį, migla užsigaubusi. Turbūt dar ir todėl, kad ir jai šalta. Greitai vėl kažkur nusėda.

Dienos, kad ir iš lėto, vis dar trumpėjo ir trumpėjo. Tamsa ilgėjo atkąsdama, užvaldydama dalį šviesos. Šilumą pakeitė šaltis. Gyvybę užgožė nykimas ir mirtis. Kas tą sąstingį sustabdys?

Gamtoje vyksta nuolatinės grumtynės tarp  mirties ir gyvybės. Iš štai šv. Kalėdų laike šios dvi jėgos susiduria, kaip sakoma, akis į akį.

Laimi gyvybė, nes turi dievišką savybę kurti, atkurti. Mirtis naikina, gyvybė kuria! Gyvybei talkininkauja ir šviesa. Dienos pradės ilgėti. Tamsai, mirties padėjėjai, teks vis daugiau laiko užleisti šviesai ir gyvybei.

Ir ateis metas, kai vėl sulapos medžiai, sužydės gėlės, sugrįš paukščiai, žemdirbiai sės, sodins, augins mums duoną. Kas buvo mirties sunaikinta, gyvybė vėl atkurs, atstatys.

Taip mums aiškino Graužikų pradžios mokyklos mokytoja E. Gedminaitė.

Mokytojos kalėdiniai palinkėjimai
Žiemą, kai tolesnę gamtos eigą perima gyvybė, švenčiame pačią svarbiausią šventę – šv. Kalėdas. Tai Dievo sūnaus Jėzaus Kristaus gimimo šventė, kuri pakeitė dalies žmonijos gyvenimą. Nuo Kristaus gimimo skaičiuojami metai – krikščioniškos visuomenės pradžia ir vergovinės santvarkos griūtis.

Krikščionybė pagrįsta Kristaus mokymu, kurio svarbiausia dalis, raginimas: „Mylėkit vienas kitą“. Skelbiama meilė, kuri palengvins, prašviesins mūsų (žmonijos) gyvenimą.

Juk žodyje „meilė“ telpa tokios žmogaus sielos ir gėrio vertybės, kaip teisingumas, sąžiningumas, ištikimybė, atjauta, atgaila, pagalba silpniems ir vargstantiems... Šios sielos vertybės yra vadinamos krikščioniškomis, bendražmogiškomis, nes tinka visai žmonijai, nežiūrint tautos. Tos vertybės – gėrio ir meilės nešėjos. Jomis  turime vadovautis ir kasdieniniame gyvenime. Jei nesilaikome šių vertybių – teisingumo, ištikimybės, sąžiningumo ir kitų, tai neliks vietos ir meilei.

Tuomet meilės vietą užims blogis (gamtoje tuščios vietos nebūna) – pavydas, apgavystės, vagystės... Stipresnieji sieks valdžios, skriaus žmones... Kils karai, bus žudomi žmonės. Sunku gyventi šalyje, kurioje viešpatauja blogis!

Taip kalbėjo Graužikų pradžios mokyklos antroji po Kantenytės – mokytoja E. Gedminaitė, išleisdama mus, mokinukus, šv. Kalėdų atostogoms.

Palinkėjo gražiai atšvęsti Kūdikėlio Jėzaus gimimo šventę – šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Po jų sugrįžti pailsėjus, nusiteikus gerai mokytis ir būti draugiškais vienas kitam.

Kalėdinių eglučių dar nerengėm. Kalėdinės eglutės šventė vykdavo dvaro rūmuose. Šokdavome, dainuodavome. Pastačius mokyklą – švęsdavome mokykloje, skirtoje plačios apylinkės vaikams.

Pasiruošimas šventėms
Graužikų dvaro ir Molinės gyventojai šv. Kalėdoms imdavo ruoštis dar porą dienų iki Kūčių. Valomi paloviai, kerčios. Nuo paveikslų ir sieninio laikrodžio su svarsčiais nuvalomos dulkės. Plaunama, švarinama indauja, stalai, ant kurių bus valgoma Kūčių vakarienė, keičiama patalynė. Šventės išvakarėse ir Kūčių dieną verdama, kepama. Ruošiami valgiai. Moterys dieną prieš Kūčias nedirba dvare. Vyrai dvare Kūčių dieną dirba iki pietų ir tai lengvesnį darbą.

Pavakary, prieš Kūčių vakarienę, visi eina į pirtį. Pirma vyrai, po jų moterys. Grįžę persirengia švaresniais rūbais ir, neužsiimdami dideliais darbais, laukia Kūčių vakarienės. Moterims iki pat vakarienės su valgiais darbelio netrūksta. 

Kūčios – tai šeimos vienybės ir solidarumo šventė, šeimos ryšių palaikymas ir stiprinimas.

Kur bebūtų išvykę ar išėję, stengėsi susirinkti, kartu pavalgyti Kūčių vakarienę, aptarti šeimos reikalus, prisiminti mirusius šeimos narius ir artimuosius.

Jei arti gyvena vienišas ar vieniša, jie būtinai pakviečiami Kūčių vakarienei. Turi rūpėti ne vien tik šeimos reikalai.

Molinės gyventojai iš anksto susitardavo, pas ką valgys Kūčias dvaro globojamas senukas (karšinčius, vadinamas Strujuku). Nereikėjo jam  nei kepti, nei virti. Aprūpindavo dvaras ir Molinės moterys.

Per šv. Kūčias ir pačias šv. Kalėdas vyravo rimtis, linksmybių nebuvo.

Dvare jaunimo susibūrimai, pasilinksminimai, įvairūs būrimai, o jų būta nemažai, vykdavo per Naujuosius metus. Kūčių rimtis, susikaupimas, šeimos dvasia dar buvo jaučiama ir per šv. Kalėdas.

Šv. Kalėdų dvasia
Ankstyvojoje vaikystėje mums, vaikams, didesnį įspūdį kėlė įžanga į šv. Kalėdas – Kūčios. Lėmė valgių gausa ir įvairovė, kurių užteko ir šv. Kalėdų dienomis. Tokios dosnios valgiais šventės būna du kartus metuose – per šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Ilgą šių švenčių laukimą  lydėdavo pasninkai, kurie dar labiau suprastindavo valgiaraštį. Be to, Kūčių metu būdavo ir būrimų.

Mama, kiek įmanydama, stengėsi man įdiegti šv. Kalėdų dvasią ir reikšmę – gimė žmonijos Išganytojas.

Ne kartą pasakodavo, kaip Marija ir jos globėjas Juozapas ėjo į Betliejaus miestą kažkokių reikalų atlikti. Žmonių buvę tiek daug, kad apsistoti nebuvę kur. Teko prisiglausti tvartelyje. Jame piemenys laikė avis. Buvęs ten ir asiliukas. 

Čia gimė Kūdikėlis Jėzus. Pirmieji Jo pasveikinti atėjo piemenys. O danguje tuo metu sužibusi žvaigždė atvedė čionai ir išminčius. Man tai buvo graži pasakėlė po sočių pietų.

Kad tvirčiau įsiminčiau, mama pasakojimą papildydavo giesmėmis.

Gul šiandieną štai ant šieno
Karalaitis iš dangaus –
Sukūrėjas, atpirkėjas
Nusikaltusio žmogaus.
Į giedojimą įjungdavo ir mane. Susėdam, būdavo, po vakarienės ir pradedam:
Sveikas, Jėzau, gimusis,
Šventas Dievo Kūdiki.

Tai mėgstamiausios šv. Kalėdų giesmės. Pirmus posmelius greitai išmokau. O pramokus mama liepdavo pasirinkti, kurią giedosim, ir pirmam pradėti.

Pasirengimas Kūčių vakarienei
Buvau smaližius, tad netrūko ir nuotykių. Pamenu, mama ištraukė iš pečiaus pyragą ir išėjo kiaulių šerti. Vienas pyragas buvo su razinomis. Pyrago viršuje pūpso kelios razinų kupros. Neiškentęs vieną ištraukiau ir paragavau. Skonis nuostabus! Kaip tikro saldainio! Visas kuprotas suvalgiau.

Kiek giliau matau jų ir daugiau. Kad taip ėmus ir juos išlupus. Nueinu...  Ir vėl prie pyrago grįžtu. Negaliu pagundai atsispirti. Išėmus liks duobutės, bet gal bus galima užlyginti.

Išlupu ir iš giliau. Pyrago viršus tapo duobėtas, kaip vištų išlestas. Bandau pirštais suspausti, užlyginti. Deja, pyragas ne tešla, duobutės dar labiau padidėjo.

Grįžo mama ir, pamačiusi išlupinėtą pyragą, ėmė barti: „Kam suleidai vištas (vištos buvo lauke, medarnėje (malkinėje)?! Pažiūrėk, ką jos padarė! Razinas išlesė, pyrago viršų sudarkė. Pareis tėvas, pamatys. Kaip reikės aiškintis?

Kalba ir žiūri į mane. Supratau – tikrina mano sąžiningumą.

Išklausiau galvą nuleidęs ir prisipažinau.

– Ką darom?

Nutarėm – į stalą teks paduoti suraikytą, išlupinėjimai nebus tokie ryškūs.

Kūčių dieną sausas pasninkas. Tik vandenėlis ir ubagynė (virintas, kiek pasaldintas vanduo su duonos gabaliukais).

Kur čia iškęsi, kai aplinka pilna gundančių kvapų ir skanumynų. Nutaikęs progą, pačiumpu tai šliužiuką (kūčiuką), tai sausainį, tai žagarėlį. Išbėgu laukan ant ledo pačiužinėti, pabėgioti. Grįžęs vėl nučiumpu. Mamos prašau to ar ano paragauti. Mama geraširdė. Tiek prisiragaudavau, kad Kūčių vakarienę pasitikdavau kaip ir sotus. Tekdavo tėvams vakarienės metu vis pasiūlyti: „Gal tą, gal aną valgysi“. Tik spanguolių kisieliaus gerti nereikėdavo raginti.

Kūčių vakarienė
Tėvai norėdavo tą šventinę nuotaiką kuo ilgiau pratęsti. Kūčių vakarienę valgydavome vėlai ir baigdavome prieš pat dvyliktą valandą. Labai nusibosdavo laukti. Vis žiūrėdavau į laikrodį, o jo rodyklės –  taip lėtai juda. Jau valgydamas snausdavau ir pirmas eidavau miegoti.

Pagaliau Kūčių stalas uždengtas balta staltiese ir paruoštas. Sudėti valgiai. Stalo viduryje lėkštutė ir balta servetėlė. Ant jos padėta kalėdinė plotkelė. Taip mes ją vadindavom, nes labai plona (suplota), trapi, balta, su kalėdiniais ženklais. O buvo vadinama aplotka (lenkiškai).

Sustoję prie stalo, persižegnoję sukalbame poterėlius: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir sėdam valgyti. Prieš pradedant tata (tėvas) paima plotkelę ir duoda  visiems, t. y. visai šeimai, atsilaužti.

Įdomu, koks skonis, todėl atsilaužiu didžiausią gabalėlį. Plotkelę tėvas perduoda mamai. Toji vėl padalija. Jei lieka, baigiu dalinti aš.

Tėvai aiškino: „Kūčios  – tai šeimos stiprinimo ir susitelkimo šventė“. Plotkelę tėvai dar vadino Dievo duonele. Dievo duotas šeimos sugyvenimo ir stiprinimo pavyzdys, kad būtų gera jaustis šeimoje. Tam reikia jausti ir užjausti.  Padėti vienas kitam, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais, kaip pasidalijama Kalėdų plotkele.

Tėvas palinki ir prašo Dievo  globos, kad po metų vėl galėtumėm susėsti visi prie Kūčių stalo sveiki ir laimingi.
Susėdus valgoma. Mama ir tata dalijasi prisiminimais, aptarinėja buities reikalus. Esu privalgęs ir persivalgęs. Per dieną nusilakstęs, prisiragavęs, kovoju su miegu. Tų kalbų negirdžiu ir nesiklausau. Neištvėręs iki vakarienės pabaigos, apleidžiu Kūčių stalą.

Kūčių ir Kalėdų valgiai
Ant Kūčių stalo turėjo būti ne mažiau dvylikos valgių. Tiek metuose mėnesių. Atrodo, kad ir Paskutinę Kristaus suruoštą vakarienę valgė dvylika apaštalų.

Visi valgiams skirti produktai savi. Gal tik vienas, antras kilogramas pirktų kvietinių miltų, kad pyragas baltesnis būtų. Ir, žinoma, silkės iš žydelio statinės.

Žuvimis, karpiais apdalindavo Vyt. Putvinskis. Varškė, grietinė, kastinys, sviestas, sūris iš dvaro pieno. Aviečių uogienė iš Aukšmiškio kirtimuose surinktų uogų. Mėlynės ir spanguolės iš Pakievės pelkės. Aguonos iš daržo. Pačios įsisėdavo. Reikėjo dalį išravėti, kad nestelbtų (neužgožtų) daržovių. Šliužiukai su aguonų pienu. Tam iš vakaro aguonos užplikomos verdančiu vandeniu.  Ryte sudeda į molinę čerpę. Tėvas pasiima patį sunkiausią kirvį ir jo kotu, sukdamas ratu, aguonas sumala. Šliužiukus patys kepdavome. Kisielius dviejų rūšių – spanguolių ir avižinis, kurio nemėgau. Bandelės (bulkutės) su varške, cinamonu, uogomis. Pyragas su razinomis ir be razinų. Žagarėliai virti taukuose, juos mėgau. Grybai iš beržynėlio, Aukšmiškės, apvirtos pupos, riešutai, jei metai derlingi, tėvo išlaikyti.

Mamai baigus Vyt. Putvinskio suorganizuotus kepimo-virimo kursus, ant šventinio stalo atsirado tortas ir morkiniai saldainiai. Bet jie skirti šv. Kalėdoms, o Kūčių stalas ir taip pilnas.

Ką kalba vištos
Burtais, kaip minėjau, tėvai  neužsiėmė. Gal tik gausios šeimos, kur būdavo jaunimo. Po Kūčių vakarienė tėvas išeidavo į kiemą pasižvalgyti, koks dangus. Jei giedras, žvaigždėtas – tai metai bus geri. Jei apsiniaukęs – tai ir metai bus panašūs.

Iš piemenų ir suaugusių buvau girdėjęs, kad Kūčių naktį, apie 12 valandą gyvuliai ima kalbėti žmonių balsu. Aptaria savo būklę, šeimininkų elgesį, kuris gyvulių dažnai netenkina.  O vanduo  trumpam pavirsta vynu.

Buvo sakoma – eiti į tvartą vienam ir prieš tai niekam nesigirti. Pamenu, vieną Kūčių vakarą nutariau neiti miegoti, laukti dvyliktos ir pasiklausyti, ką apie mane kalba priemenėje tupinčios vištos. Su kiaulėmis, karvėmis, arkliais  reikalų neturėjau. Dienos metu retai pas juos nueidavau. Kas tokiu laiku eis į tvartus, kai į tamsų kiemą baugu išeiti?! Belieka vištos. Miega prieangyje, susitinkame kelis kartus per dieną. Užtenka tik duris praverti.

Per vakarienę miegas kamuoja, bet laikausi iš paskutiniųjų. Laukiu dvyliktos valandos. Į tėvų raginimus eiti miegoti, atsakau – miego nenoriu. Tėvai stebisi: „Kaip čia yra? Per vakarienę snaudei, o dabar staiga nenori“.

Pažvelgiu į laikrodį. Artėja dvylikta valanda. Gal jau kalba? Praveriu į prieangį duris, įkišu galvą. Tyla. Kiek palaukęs, vėl prie durų. Praveriu, vėl uždarau. Ir vėl...

Tėvai pastebėjo ir paklausė, kodėl aš kaišioju galvą į tą prieangį. Teko prisipažinti –  noriu išgirsti, ką apie mane kalba vištos. Tėvai juokėsi: „Jei ir kalba, tai tik gyvuliai. Vištos yra paukščiai, ne gyvuliai. Turi tik dvi kojas, kūnas apaugęs plunksnomis. Gyvuliai – kiaulės, karvės, arkliai turi keturias kojas, kūnas – plaukuotas. Tai buvo įvadas į zoologijos mokslą, kuris vėliau tapo mėgstamiausiu dėstomu dalyku.

„Vanduo, jei ir virsta vynu, trunka tik vieną sekundę, nespėsi nė rankos pakelti. Ir tai ne kibire, tvenkinyje, bet šulinyje“, – aiškino tėvas.

Būrėju tapau tik paaugęs. Liedavau vašką ir iš jo  formų ir šešėlio bandydavau ką nors išskaityti. Ir tėvai susidomėdavo. Pramokęs rašyti, ant popierėlių surašydavau norus, pageidavimus ir pakišdavau po pagalve. Kai pirmą kartą nubundi, ištrauki vieną, sužinai, kas išsipildys.

Šv. Kalėdų rytas ir malda
Šv. Kalėdų rytą pabudę radome Kūčių stalą, kokį palikome. Tad su valgymu nebuvo rūpesčių.  Tėvai, kad vėlės valgo, netikėjo. Nenukraustė, nes buvo vėlus laikas, norėjo miego. Ryte vėl būtų reikėję valgius krauti ant stalo.

Jei oras palankus, nepusto, mažai sniego, tėvai eidavo į Bernelių šv. Mišias, į Kelmę. Kartu aplankydavo ir senelius, nešdavo lauktuvių. Į abi puses tekdavo sukarti 13 kilometrų, bet tai – ne kliūtis. Likdavo namie, tik esant blogam orui ir jei storai sniego būdavo prikritę. Kelių niekas nevalydavo. Net nesimato, kur kelias, kur pakelės griovys.

Tuomet meldžiamasi namie. Organizatorė – mama. Prieš valgant, kaip ir per Kūčias, sukalbami poterėliai. Po jų seka maldų laikotarpis. Tėvas ima smuiką, sugriežia porą giesmių. Tuo ir baigta. Nemėgo ilgų maldų. Toliau griežia šokių ar kitas melodijas, užsiima savais reikalais.

Mamai poterėliai – tik maldos pradžia. Jautė pareigą mane išmokyti, pratinti melstis. Žinojo, kad geriausias poveikis, kol dar vaikas mažas. Antra, pačiai mamai maloniau, kai yra talkininkas.

Imdavo maldaknygę. Pradžioje paskaitydavo atitinkamą maldą ir pradėdavo nuo litanijų. O jų būta įvairių. Vieną skaitant, man reikėdavo pritarti: „Pasigailėk mūsų!“, kitą – „Prašom, Tavęs Viešpatie!“

Įsimintina liko tik „Visų Šventųjų litaniją“, nes joje buvo mano tėvuko Simono vardas, dėdžių Juozapo ir Stepono, piemens Antano, Rimkų Jonuko... Gaila, kad litanijoje nebuvo minimas mano mamos Zofijos, kurią kaimynai vadino Zose, vardas.

Pradžioje turėdavau tik pakartoti  šventojo vardą ir ištarti „Melskis už mus“. Sekėsi neblogai, bet greit atsipalaidavau ir pasipylė klaidos, tariant šventųjų vardus. Mamai tekdavo juos taisyti. Užimdavo laiko. Tad nutarėm, kad man pakaks tik prašyti: „Melskis už mus“. Bet ir tai nusibodo. Kai priėjom prie „Nuo velnio žabangų ir paleistuvystės dvasios“, pasikeitė prašymas ir tapo „Gelbėk mus, Viešpatie!“, atsisakiau. Apie velnių darbus jau žinojau, bet, kas ta paleistuvystė ir kodėl nuo jos reikia gelbėti, dar buvo neaišku.  „Visų Šventųjų litaniją“ mamai teko pabaigti vienai.

– Ateik, prisėsk, sukalbėsime  rožančių ir eisime valgyti. Rožančius  man dar nuobodesnis ir per ilgas. Mamos maldos visada ilgai užtrukdavo. Kad ir bažnyčioje vienų mišių (sumos) laiko neužtekdavo. Dar bus mišparai, reikia ir juos išklausyti. O aš vos iškenčiu. Bažnytiniame suole buvome išsipirkę sėdimą vietą. Įėjus į bažnyčią, tėvas likdavo dešinėje – vyrų pusėje, mes su mama į kairę – moterų pusę, kur mūsų vieta.
***

Kalėdojimas Graužikų dvare
Mano prieškarinėje vaikystėje kunigų kalėdojimas buvo įprastinis reiškinys. Gruodžio mėnesį prieš šv. Kalėdas kunigai lankydavo parapijiečius. Rūpinosi jų gyvenimu, aptardavo sielos ir buities reikalus. Be to, rinkdavo aukas Bažnyčios išlaikymui: vargonininkui, zakristijonui, kitiems patarnautojams samdyti, remontui ar kitoms bažnyčios veiklos išlaidoms.

Aukojimas nebuvo privalomas. Vieni remdavo pinigais, kiti – grūdais, lašiniais. Pertekliaus niekada nesusidarydavo, nes Bažnyčia, kiek pajėgdama, rėmė neturtingas šeimas, vienišius.

Mano pirmieji žinių šaltiniai – vyresni piemenys Antanukas ir Igniukas. Jie sakė, kad kalėdotojai klausia poterių, užduoda įvairių klausimų iš Kristaus gyvenimo, apie apaštalus ir kita. Tad prieš kalėdojimą vis kartojau poterius. Rytais ir vakarais mamai nedaviau ramybės, vis ko nors klausdamas. Mama buvo lyg tikybos mokytoja. Įsitempęs laukiau, kada prieangyje subildės kalėdotojų žingsniai ir prasivers durys. Reikia pripažinti, mano nuogąstavimai nepasitvirtino.

1936 m. buvau jau ūgtelėjęs ir kalėdojimą gerai prisimenu. Buvau pradėjęs lankyti Graužikų pradžios mokyklą, mokėjau skaityti. Buvome įsigiję ką tik išleistą (1936 m.) kunigo, poeto ir vertėjo Kazimiero Žitkevičiaus-Žitkaus (1893–1986) „Tėve mūsų“ – tikybos vadovėlį antram pradžios mokyklos skyriui, todėl mamos daug klausinėti nereikėjo.

Prieš kunigo kalėdojimą pirmiausia namuose apsilankydavo pranešėjas. Pasiteiraudavo, ar priimsim kalėdininkus. Nurodydavo, kurią dieną aplankys. Kaip nepriimsi! Tėvai laukdavo. Molinės gyventojai, dvaras – taip pat.

Nurodytą dieną tėvai pasiruošė, apsitvarkė... Laukiam visi! Atvažiavo brikele trise. Svarbiausias asmuo – pats parapijos klebonas Antanas Vytuvis. Pirmiausia aplankė Molinės gyventojus.

Subildėjus prieangyje žingsniams, tėvas pravėrė duris. Įžengė dviese – klebonas ir lydintysis, tas pats, kuris anksčiau lankėsi ir klausė, ar lauksim kalėdotojų.

– Garbė Jėzui Kristui“, – pasisveikino.
Tėvai atsakė: „Per amžius!“
– Ar laukiat svečių?
– Kur čia tokių garbingų nelauksi, laukėm, – atsakė tėvai.

Kalėdojantis klebonas pirmiausia pakalbino seserį, mane. Pasiteiravo, ar lankau mokyklą, kokių dalykų mokomės, kurie labiausiai patinka, kaip sekasi. Domėjosi, ar moku poterėlius, ar lankau bažnyčią. Atsakiau, kad moku, kad  lankau. Pagyrė  ir, kreipdamasis į tėvus, pasakė, kad sūnus šaunuolis, dailiai nuaugęs, kad būtų galima jau vasaros atostogų metu ruoštis Pirmajai Komunijai. Sakė, kad bus kelių dienų parengiamieji mokymai, tik reikia užsirašyti klebonijoje ar po šv. Mišių zakristijoje.

Iš Molinės gyventojų aukų pinigėlių neėmė. „Esat kumečiai ir neturtingi“, – toks buvo paaiškinimas. Tėvai buvo ne vien nuolatiniai bažnyčios lankytojai, bet ir rėmėjai. Sekmadieniais, eidami į bažnyčią, tėvai visada pasiimdavo kažkiek pinigėlių, kad galėtų įmesti į aukas renkančiojo lėkštę.

Tėvas kalėdotojams įteikė dešros rinkę, neseniai parneštą iš rūkyklos. Mama – iš nenugriebto pieno su kmynais suslėgtą sūrį.

Po klebonėlio apsilankymo troboje ir šeimoje lyg ir šviesiau pasidarė.

Kalėdojimas Graužikuose užsibaigdavo pas Putvinskius. Tam būdavo paruošiami pietūs.

Kambarinė tarnaitė Konstancija, kuri padėdavo pasiruošti, pasakojo, kad pietų metu ir po jų svečiai ir šeimininkai dalydavosi mintimis apie Kelmės parapijos, Šaulių sąjungos ir bažnyčios reikalus. Todėl į Graužikus ir atvykdavo pats klebonas A. Vytuvis – parapijos galva. Kitur kalėdoti siųsdavo ir kunigėlius.

Pokalbiai dvare užtrukdavo ilgokai. Juose dalyvaudavo senoji ponia Emilija Putvinskienė, Vytautas Putvinskis. Jaunoji ponia Elena Putvinskienė rūpinosi tik pietumis.

Kalėdotojai iš Graužikų dvaro išvažiuodavo ne tuščiomis.

KALĖDOJIMAS https://www.vle.lt/straipsnis/kaledojimas/
Kalėdojimas – kunigo lankymas parapijiečių per šv. Kalėdų šventes. Prasideda prieš šv. Kalėdas ir trunka iki Trijų Karalių, kartais kalėdojimo laikotarpis būna ilgesnis. Kalėdojimo paprotys kilo iš kalėdinių dovanų teikimo vieni kitiems.

Po Tridento susirinkimo (1545–1563) kunigai kalėdojimą ėmė naudoti kaip pastoracinę priemonę.

1639 Žemaičių vyskupijos sinode buvo nutarta kunigams kartą per metus aplankyti parapijiečius.

Kalėdodamas kunigas vaikų klausinėdavo katekizmo, retai lankančius bažnyčią paragindavo atlikti religines priedermes (priimti svarbiausius Sakramentus), sutaikydavo susivaidijusiuosius,
aplankydavo ligonius, padovanodavo religinių paveikslėlių ir knygelių, patikrindavo parapijiečių sąrašus (tvarkydavo statistiką, surašydavo šeimos narius, įrašydavo pastabų apie jų sveikatą, materialinę padėtį), pašventindavo namus ir žmones; buvo kalbami poteriai, giedamos giesmės.

Pagal senovinį paprotį, kunigui lankant parapijiečius, aukotos aukos (piniginės; kalėda). Dažnai kunigas ir jo palyda buvo vaišinami.

Sovietų okupacijos metais kalėdojimas buvo draudžiamas, nuo XX a. pabaigos vėl kalėdojama.

Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.