Romos imperatoriaus Tito Flavijaus Vespasiano laikais Italijos sostinėje buvo pastatyta didelė graži šventykla. Senatoriai tarėsi, kuriam dievui ją paskirti. Po ilgų ginčų vienas senatorių pasiūlė paskirti ją Meilės dievui.
Jeigu jau pagonys suprato, kad reikia Meilės dievo, tai mums, krikščionims, neturi kilti nė mažiausios abejonės, kad mūsų Dievas – Meilės dievas. Šio sekmadienio Evangelija kalba apie Jėzaus pasirodymus apaštalams, kiekvieną kartą linkint jiems ramybės. Dievas žino, kad visi be galo išsiilgę ramybės. Ramybė yra neapsakomas gėris. Kas turi ramybę, jam visada bus gera. O kam jos stinga, tas yra nelaimingas, nors būtų ir labai turtingas.
Atsisveikinimo kalboje Jėzus bylojo: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“.
O kaip pasaulis supranta ramybę? Turbūt daugelis mūsų savo gyvenimą apibūdintų kaip nuolatinį bėgimą, skubėjimą, nesibaigiančius darbus. Poilsis – jau fizinės ramybės siekis. Antra, gyvenimas kupinas sunkumų, praradimų, nesibaigiančių permainų, ligų, erzinančių situacijų, nelaimingų nutikimų, t. y. dalykų, kurių negali-me valdyti. Kartais taip norisi viso to atsikratyti ir pajusti ramybę. Tai vidinės ramybės troškimas. Trečia, turbūt visi kada nors esame išgyvenę savigraužą, kai pradedi kaltinti save dėl nepasisekimo, dėl poelgio ar dėl ištartų šiurkščiai grubių žodžių, nepaisydamas neįveikiamų aplinkybių ar savo galimybių (savigraužos nereikia painioti su savikritika, kuri pasireiškia kaip gebėjimas pažvelgti į save ir savo poelgius iš šalies, pamatyti klaidas, pripažinti jas ir, jei tai įmanoma, ištaisyti).
Kristaus ramybė – tai ne išorinė ramybė, tai – vidinė širdies ramybė, kuri pas žmogų ateina jam pripažinus Dievą, tiesą, gėrį, meilę šalia esančiajam, kuri neaplei-džia tavęs, jei neabejoji dėl Kristaus ir Jo mokymo, dėl Bažnyčios, dėl tikėjimo.
Bendraujant su Dievu, reikia uoliai vykdyti jo valią. Psalmininkas sako, kad ramybe gali džiaugtis tie, kurie laikosi Dievo įstatymo.
Kristus atneša ramybę į suaudrintą žmogaus sielą. Tikintis žmogus, gyvendamas taikoje su Dievu, visada yra ramus. Be vidinės ramybės neįmanoma nei tikroji sėkmė, nei laimė, o tuo labiau – sveikata. Svarbiausia – „visa širdimi, visu protu, visomis išgalėmis“ mylėti Dievą, pasaulį, žmones, savo šeimą ir save.
Taika su Dievu garantuoja žmogaus taiką su žmogumi. Svarbu nestokoti vidinės ramybės ir kantrybės. Gyvename ne tarp augalų, o tarp žmonių! Kiekvienas žmogus turi daug silpnybių. Šv. Paulius pataria „Nešiokime vienas kito naštas. Neužmirškime, kad mes – ne angelai. Reikia artimą atjausti“. Prasmingas ir Šv. Pauliaus patarimas: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais!“. Neignoruodami apaštalo patarimo, susikursime ramų, sklandų, malonų gyvenimą. Jėzaus Kristaus žodžiais tariant, nuskriaudusiajam ar įskaudinusiajam reikia atleisti 77 kartus. Tada ramybė tikrai pripildys mūsų gyvenimą.
Norėdami išsaugoti ramybę, atsiminkime ir šiuos šv. Pauliaus žodžius: „Tegu saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ Pyktis yra natūrali emocija, kurią patiria visi žmonės, tačiau privalu jį valdyti. Apaštalas primena, kad paskui nevaldomą pyktį iš paskos seka nuodėmė, todėl ir pataria: „Rūstaudami nenusidėkite!“
O kaip šiandien ramybės reikia valstybėms, besiruošiančioms branduoliniam ar virusiniam karui!.. Kaip jos reikia šeimoms ir pavieniams žmonėms!.. Melskimės prašydami Dievą apdovanoti mus ramybe...
