Liudas Baltutis: mokytojas, visuomenininkas, kūrėjas
Ar teko girdėti, kad Šiaulių rajono kaimuose tarpukariu buvo rengiami „misių“ konkursai? Iš kur Altajaus krašto žmonės išmoko lietuviškų dainų? Kas paskatino A. Zmailą tapti aktoriumi? Kam į Kurtuvėnus laiškus rašė žymusis botanikas I. Mičiurinas?

Spalio 27 dieną Liudui Baltučiui (1897–1954) būtų sėję 126 metai. Nuo tos dienos, kai L. Baltutis paskirtas Kurtuvėnų pradinės mokyklos vedėju, prabėgo 95 metai. Šiurpų 1941 m. birželį drauge su žmona ir vaikais L. Baltutis atsidūrė kalnuotajame Altajuje. Grįžo 1947 m., bet po metų vėl ištremtas. Į tėvynę jo palaikai pargabenti 1989 m. Į amžinojo poilsio vietą Kurtuvėnų kapinėse L. Baltutį lydėjo visas miestelis, mokiniai ir mokytojai. Taip pagerbtas atsidavusio mokytojo, visuomenininko atminimas.

Nelengvas buvo valstiečio-paštininko sūnaus kelias į mokslą: daraktorinė mokykla, Viekšnių gimnazija, vargonavimo kursai Papilėje. Mokslams, vadovėliams prisidurdavo plušėdamas tėvo ūkyje ir dirbdamas vargonininku. Baigė Šiaulių mokytojų seminarijos du kursus, mokytojavo Šiupyliuose, Girkančiuose, Tryškiuose, vėliau tapo Joniškio valsčiaus Kepalių našlaičių prieglaudos vedėju. Atsakingas, sunkus buvo laikas – Liudas Baltutis dalyvavo kovose su bermontininkais, buvo partizanų ryšininkas, savanorių gretose dalyvavo vaduojant Klaipėdą.

Nuo 1926 m. dirbo Kurtuvėnų pradinės mokyklos vedėju, įveisė sodą, modernizavo, sutvarkė mokyklą ir jos aplinką, subūrė miestelio žmones kultūrinei veiklai: subūrė chorą, pučiamųjų orkestrą, dramos būrelį, organizavo šventes ir parodas, skatino lankyti teatrą Šiauliuose, vadovavo šaulių būriui. Tremtyje irgi subūrė kapelą, grojo įvairiais muzikos instrumentais.

Visuomenininkas L. Baltutis aktyviai bendradarbiavo tarpukario spaudoje, rašė feljetonus, pjeses, daineles vaikams. Nemažai jo korespondencijų išspausdino tuometiniai laikraščiai „Švietimo darbas“, „Šiaurės Lietuva“, „Šiaulių naujienos“, „Mūsų momentas“.

Nemažai kraštotyrinės medžiagos apie L. Baltučio gyvenimą, visuomeninę veiklą ir kūrybą sukaupęs jo sūnus  šiaulietis Romualdas Baltutis dalijasi su mūsų skaitytojais pluošteliu tėčio jaunystės kūrinių ir korespondencijų, išspausdintų laikraščiuose tarpukaryje slapyvardžiu Cingu-Lingas.

Feljetonas
Ko trūksta Šiauliams?
CINGU-LINGAS
Turgus. Žmonės, kaip skruzdėlės bėgioja trotuarais surauktais veideliais – tai šiauliečiai, susirūpinę „Momento“ pastatytu klausimu: Ko trūksta Šiauliams?

Kur labiau sulūžęs trotuaras, ten prasideda agitacija kaip prieš Seimo rinkimus – „Pinigų ir bizūno!“ „bizūno ir pinigų“ vienas šaukia, kitas kartoja „Lombardo lombardo!“ kažkas užtraukė choru...

Kaimiečiai visai ramūs, vienas burokų krepšį nusitvėręs, kitas – grėblį, trečias – barankų.

– Nagi argi nežinai ko trūksta? – tarė vienas ponas su ožiška barzdele.
– Ugi mineralinių vonių, – atsakė kažkoks šleivakojis, kurio, matyt, blauzdos ne visai tvarkoje.
– Ne, ne, aš ne apie tai...
– Purvų vonių...
– Eik, po velniais su savo voniomis.
– Eik, eik, jei tavo blauzdas reumatizmas graužtų ir tu norėtum vonių.

Paskui judviejų žingsniuoja du frantai – vienas katiliuke, kitas – panamką užsismaukęs.

Et, broli, kad Šiauliuose įsteigtų Monte Karlo ar nors moderniška kabarė.

– O, ką veiks D-nė?
– Et, tie jų karbonadai jau man nusibodo.
– O limonadas?
– Ir limonadas... Išlendi iš kamaros stočiai į gatvę. Namai sukasi, gatvės bėga, o žmogeliai, kaip spaliukai. Kad būtų kabarė, ramiai pasėdėtum į rojiškas dulcinėjas pasižiūrėtum ir paties nervai būtų sveikesni, ir kitiems nesipainiotum po kojų.
– O aš norėčiau, kad ko daugiausiai būtų Šiauliuose radijo mėgėjų, – tarė vienas urmo manufaktūros krautuvės savininkas, raudonas, diktas, kaip iš pieno plaukęs...
– Ko jis čia niekus tauzijat – susirūpino radijo specialistas „Dubysos“ tarpdury, juk tamsta net apie radijo aparatus nenusimatai?..
– Ui, kam man aparatai – kas juos gali atskirti nuo pragariškos mašinos? – Aš tik  parvežiau gražios angliškos radijo – medžiagos, todėl ir laukiu radijo mėgėjų.

Prie vartų vienos ligoninės d-ras M. su binokliu tėmija automobilių judėjimą.
– Ką čia tamsta studijuoji? – paklausė asistentas.
– Et, po velnių, susiraukė žymus chirurgas – Šiauliuose trūksta gyvumo, koks čia gatvių judėjimas, šliaužioja, kaip amfibijos...
– O, ne, ponas daktare, matai kiek  automobilių...
– Tai  kas, bet šią savaitę nė vienos katastrofos neįvyko...
– Taip, ir aš sutinku, kad Šiauliams reikėtų daugiau katastrofų...

Linguoja raudoni kalėjimo mūrai galvas į šimtą Pagyžių gatvės ir prašo.
– Duokit mums visus, visus plečkaitininkus. Nenurimsim, kol visų nepriimsim į savo globą...

Komunistus jau visus turim, bet ir jie be plečkaitininkų nerimsta ir jų raudonumas visai nesiharmonizuoja su mūsų plytų raudonumu...

Ties „Liaudies namais“ du gimnazistai smarkiai susiginčijo:
– Aš daugiau suradau Šiauliams trūkumų...
– Ot, aš daugiau...
– Na, matysi mano trūkumus redaktorius spausdins, o tavo – ne...
– Kurie čia jau tie trūkumai?
– Aš įrašiau, kad „Rekordo“ ventiliatoriui trūksta tepalo, kad nebarškėtų, kaip seni ratai.
– O aš įrašiau, kad „kultūrai“ trūksta šiaudinio dėklo kojoms nuvalyti.
– Tai tau trūkumai... Sakytum, kad mokytojų knygynui vienos ar dviejų kėdžių... laikraščiams pasiskaityti, ot, kai suprantu.
– O „Gubernijos“ alui vieno laipsnio ir geresnio skonio ar netrūksta?..
– Na, o ledų pardavėjam ar netrūksta Šiauliuose „pagados“?..
– Ką ten apie ledų pardavėjus tauziji? Tegul jie susiorganizuoja į profsąjungą ir kovoja už geresnį orą. Mums reikia rašyti tą, ko patiems trūksta. Juk visi žino, kad savi marškiniai arčiau kailio, o ir „Momento“ dešimtas prisakymas reikalauja visus rūpesčius pradėti nuo savęs.

Tiesą tu sakai, šiandien pat parašysiu atsakymą į anketą Nr. 1, pažymėdamas, kad man trūksta privatiškų pamokų.
– Puikus dalykas. Bus pamokų, bus ir šemečkės, ir kino seansai. Tik tu nerašyk žodžio „man“, nes anketą klausia ko trūksta Šiauliams, o ne gimnazistams. Be to, neužmiršk atsakyme pažymėti smulkų savo adresą, nes tai bus ne tavo reklama.
– Turi galvą, turi galvą. Paskolink du litus, tad fundinu bilietą į „Liaudies namų“ galiorką. Šios išlaidos tebūnie avansas iš būsiančio uždarbio. Juk 10 000 laikraščio su mano adresu, tai ne išblukę skelbimai ant pakrypusių stulpų. O atsakymu „trūksta privatiškų pamokų“ aš nenusidedu nei sau, nei Šiauliams, nes man, kad gyvent, o Šiauliams, kad būt miestu – šios pamokos būtinai reikalingos...

1928 m. „Mūsų momentas“

Feljetonas
Ko trūksta Šiauliams? II
CINGU-LINGAS
Vienoje kavinėje būrys panelių gurkšnoja kavą. Dauguma jų, šiauliečiams gerai žinomi, kaip antai: šviesiaplaukė Onytė, lyg Rafaelio angeliukas, mėlynakė: Marytė, kuri nešiojasi ridikulį su dramblio kaulu, storoji Barbora: IV klasės suaugusiųjų gimnazijos amžinoji mokinė, žibuoklė Zoja: vyrų kumiras ir Domicėlė: praleidusi savo „žydėjimą“ dar prieš karą. Jos visos smarkiai kalba ir įtemptai  galvodamos sprendžia sunkiausią moterišką galvosūkį...

O tie jų galvosūkiai sunkesni negu aukštoji matematika.
– Man rodos, – tarė Onytė, – kad kitą metą mados žymiai pasikeis.
– Taip tai taip, bet šiandien dar sunku nustatyti kuria  kryptimi suknelė pasiduos, – paabejojo Marytė.
– Aišku, kad šių laikų suknelių didelė judėjimo tendencija – kilimas aukštyn... – Prisidėjo kažkokia nežymi, siaurutėlėmis lyg marių  kiaulytės akytėmis.
– Tai nebloga tendencija, – pradžiugo Zoja koketiškai supdama savo šilkinę koją.
– Bet, tamstos, jei ta kvaila mada dar bent porą centimetrų kils aukštyn, tai mes prieisim prie visiško absurdo!..

Susikarščiavo drūtoji Barbora, kurios širdis kentėjo amžinai neišgydomomis nuo storumo kūno dalimis.
– O, taigi, – pritarė beveik visos, – tai ir  blogiausiai, kad Šiauliuose neišeina madų žurnalas.
–  Kas iš tų poros savaitraštukų jei apie  madas nė šnipšt..
– Na jau, nesakyk, „Momentas“ gana linksmas laikraštis, – gynė kita.
– Aš tamstai pasakysiu, – tarė vyriausioji, – kad „Momentas“ visai  netikęs!..

Šokosi Domicėlė:
– Kodėl?
– Medžiaga netinkamai skirstoma...
– Kaip tai?
– Ogi svarbiausius kūrinius grūda į galą, o menkos vertės dalykėlius pirmame puslapyje spausdina...
– Ne, mes su tuo nesutinkam, – užprotestavo visos, – kur trukumų faktai?
– Argi nematėt – visi penki puslapiai niekų prirašyti, o gražiausią kūrinį „Vedybų tikslu“, kuriuo ieškoma merginos, suspaudė į kampą, ir tai tik vieną tepatalpino, nors turėjo visą šimtą įdėti. –  karščiavosi visų vyriausioji Domicėlė.
– Tikra tiesa, tai didžiausias „Momento“ prasižengimas, – pritarė visos.
– Būtų gera, kad ir mums duotų vietos pasiskelbti, – susirūpino Marytė.
– Fi, kokia gėda! – patraukė pečiais Zoja.
– Kad širdis trokšta mylėti, geriau patylėti, – galvojo Onytė.
– Oi, daug daug trūksta Šiauliams meilės šaltinių... ugningų ūsų... – ach! – atsiduso Domicėlė.
– Ne, Šiauliams, bet mums, – pastebėjo Barbora.
– Mes esam šiaulietės, ko trūksta mums, to trūksta ir Šiauliams, – ginčijosi  Domicėlė.

Miesto parke ant suoliuko dvi susmukusios gimnazistės. Veideliai jų surūgę, akys raudonos, rankos bevaliai draikosi.
– Kas tave, Regina, nukirto?
– Ogi tas matematikas su trimis plaukais pakaušy... O tave?
– Mane tas dručkis su ištrūkinėjusiomis sagomis... Tiesa, Regina, tiems mūsų  Šiauliams trūksta teisybės: vis du  ir du, sunku buvo  keturis patupdyti.

Dar toliau daugelis  išblyškusių figūrų šnibžda, „kaip maža Šiauliuose tarnybų.. Trūksta vietų, trūksta vietų!..“.

Visi  laikraščių skaitytojai galvoja: „Šiauliškiams raidžių rinkėjams trūksta „akuliorių“, nes jie raides praleidžia ir žodžius iškraipo“.

1928 m. „Mūsų momentas“

O ŠTAI KAIP NEJUOKAUDAMI 1928 METAIS Į „MŪSŲ MOMENTO“ ANKETĄ ATSAKINĖJO ŠIAULIEČIAI
Ko trūksta Šiauliams?
(atsakymai į mūsų pirmąją ankietą paskelbtą Momento 2 Nr.)

VII
Reikalinga baigti rengti naują turgavietę užmiesty – prie Kuršėnų kelio ir nieko nelaukiant perkelt čia turgus ir muges iš miesto turgavietės. Mieste turgavietę užsodinti medeliais atitinkamais vaikščioti takeliais ir taip pat atitinkamai papuošti gražiais darželiais-gėlynais. Iš to viso ne tolimoje ateity turėtume nors nedidelį, bet dailų sodnelį. Miesto visuomenė, manau, tuo būtų patenkinta, išskyrus kelis prekybininkus, kad vietoje šiukšlyno ir nepakenčiamos smarvės iškiltų puikus miestą puošiantis ir įvairinantis reginėlis. Higienos atžvilgiu taip pat ne pro šalį: perkėlus turgus užmiestin, ten išsikeltų ir įvairūs vabzdžiai – musės, kurios atsižymi nepaprastu veiklumu išnešiodamos įvairius ligų  mikrobus.
Pageidautina, kad Aušros alėja – Užkirky greitesniu tempu naujintų savo visai jau į žemę sulindusias bakužėles (senų daiktų muziejui vietos kitur paieškoti). Žinoma, be miesto valdybos iniciatyvos ir materialės pagalbos tas darbas mažai iš vietos  judės. O visgi parodos metais nereiktų,  šiauliškiams prieš kaimynių valstybių svečius taip daug akis kaitinti.
K. M.

VIII
Šiauliams trūksta gatvėse platesnių šaligatvių, nes dabartiniais pavaikščiojus, ypač vakarais, nuo praeivių alkūnių labai nukenčia šonkauliai.
M. Januška. Šiauliai

IX
Nors Šiauliuose šiuo metu eina keli periodiniai leidiniai, tačiau, man rodos, Šiauliams tikrai trūksta gero laikraščio, išeinančio nors du kartus į savaitę. Jei ir to neįstengtumėme, praverstų bent savaitraštis, nes esamieji Šiaulių visuomenės nepatenkina.
S. A-s

X
Jeigu pažvelgsime į dabartinius Šiaulius kiek kritingiau, tai rasime labai daug trūkumų. ir nieko stebėtino, nes dabartis pilna netobulumų, trūkumų. Aš svarbiausiu Šiaulių trūkumų laikau, tai stoką idealistų žmonių, – žmonių, kurie nebūtų paskendę materializme, kurie rūpintųsi tobulinimu visuomenės, jos dvasinės kultūros. Tuomet Šiaulių gyvenimas pasireikštų didesniu gyvenimu, nebūtų tokio savyje užsidarymo bei apsnūdimo inteligentų tarpe, bujotų, žinoma, daug geriau ir spauda, nes ji yra raktas į visuomenę.
Įsivaizduokit sau, jog Šiauliai lyg šiol neįstengė tinkamai užlaikyti vieno savaitraščio. Tiesa, gal čia buvo ir rimtų priežasčių, beje, daug prisidėjo ir dabartinio politinio gyvenimo nepastovumas, ir daug  kas atsidūrė kryžkelėj – nebežino kur pasukti.
„Momentas“, kaipo nepartinis laikraštis, reikia tikėtis, stos sujudinti apsnūdusios ir  sumaterializėjusios mūsų inteligentijos dvasios jėgas visuomenės darbai.
O visuomenė laukia  jo bent du kartus į savaitę pasirodant.
Šapn. Pr.

XI
Šiauliams trūksta vasarą geros maudyklės („Šiaulietis“ rašė vienam Nr.), kad Šiaulių ežere steigia  maudyklę su bufetu, visokiomis  progomis ir sekmadieniais dar orkestras grieš (kaip linksma būtų), bet maudyklės nematyti. Ir žiemą geros čiūžyklės.
B. Žirono. Šiauliai

XII
Šiauliams trūksta lietuviškų krautuvių, nes dabar šeštadieniui atėjus net visai  negalima gauti pirkti  tokių dalykų kaip kepurė,  laikrodis ar pan.
A. P.

Feljetonas
Autobusų stotyje
CINGU LINGAS
Palaiminti Šiauliai! Jūsų  plienas ir dūmai skambina ir temdo padangę. Milžinai, fabrikų kaminai, kaip Babilono bokštai stiebiasi  į dangų. Saldainių karalių dangoraižiai jau praaugo Nevjorką. O kiek čia jėgos, kiek galybės, kiek energijos sukaupta! Visur tik juda, tarška, barška. Kaukia tūkstančiai sirenų, dunda mašinos ir  ūžia technikos rateliai. Vielomis elektra, kaip pikta gyvatė, po visą miestą išraityta, tik prikišk pirštus!.. Tik pamėgink skersai gatves persportuoti, kada autobusai  iš viso krašto neria į miestą, tuoj sužlektens, ir niekam nepasiskųsi sumaigytomis kulšimis...
Išdidžiai direktorius apžiūrinėja savo stoties dvarą... ir šypsos jo lūpos, kada dūzgia šimtai  motorų. Jo kaktoje spindi džiaugsmo ir  pasitenkinimo ugnis. Į jo širdį ir iš širdies suteka ir išteka motorų  arterijos ir venos... Kai tik sušvinta aušrelė, viršininkas jau ir kieme, lazda pasiramsčiuodamas laukia svečių. Šit nuo Gruzdžių, Kruopių, Kuršėnų ir Šaukėnų atbilda mašinos ir skuba stotin įsmukti, nes kai prakiurs iš Joniškio ir Kelmės didieji slibinai, mažiems nebėra vietos. Jau nuo pusdienio piliečiai, kaip skruzdėlės šapalus, velka į stotį maišus, krepšius, lagaminus  ir portfelius, kaip nupenėtus paršiukus. Sodina į mašinas vaikus, pačias, meilužes, o patys, dėl vietos stokos arba ant sparno tūpia, arba lipa ant stogo ir rausiasi tarp čemodanų.

Tarp jūros piliečių nardo vikrūs liliputai konduktoriukai. Jie visus  pažįsta, viską žino. Žino, kad poetišką figūrą reikia sodinti prie šoferio, nes čia nekrato ir motoras sušildo šilkines blauzdas. Poniutes sodinti taip, kad visos jos matytų šoferio pakaušį, kitaip jos pirma negu į namus nuvažiuos, visai be reikalo, užsuks „į Rygą“... Greta poniučių reikia sutalpinti ir visus piliečius, kurie dėl tam tikrų aplinkybių, paspėjo išsivystyti iki 10 pūdų. Jie nemėgsta būti spyruoklių mėtomi, už tai nukenčia autobusų dalys. Į galą sukiša visus piliečius avino kailiniuose, kurių galvos storu kailiu apsaugotos nuo sutrenkimo. Ant sparnų resorų ir stogų tupdo visas „dvasias be vietų“, ar tuos, kurie mėgsta pasiaukoti kitų labui.

Jau keturios be 5 minučių. Stoties kiemas suūžia, lyg avilys prieš spietimą.

– Važiuojat!.. – surinka viršininkas. Ir pasileidžia vilkstinę gurguolių į visus kampelius...

Ilgai, ilgai  viršininkas stovi prie vartų ir žiūri į nykstančius žiburėlius. Visi, visi išvažiavo tik jis, vienas liko savo kieme, lyg Napoleonas šv. Elenos saloje. Neilgai. Ryt kai fabrikų sirenos vėl ims staugti, motorai ir vėl joms pritars.

– Pasitraukit iš kelio. Šiauliai progresuoja, – mąsto jis, – greit, greit, visas pasaulis bus užglušintas šiauliečių motorais...

1930 m. „Mūsų momentas“

Šokiai iki katastrofos
(Iš gegužinių sezono.)
CINGU-LINGAS
Užvakar atvažiavo kažin koks džimuotas vaikėzas ir priklijavo prie mano namo keistą skelbimą:

„Gegužinė!.. Š. m. liepos mėn. 29 d. Pamiškių kaime įvyks linksmos marmalynės. Programoje: ugniniai ratai, kiniški malūnai, raketos, galvų sūkuriai ir šokiai iki katastrofos. Pasiimkite lisniko, jodo ir bintų!.. Stebėtinas orkestras, jaudinančios apylinkės, greitas patarnavimas, pigus įžengimas“.

Būdamas didelis įspūdžių mėgėjas, kad ir nemokėdamas šokti, nutariau gegužinėn nuvažiuoti – pasižiūrėti tų ugninių šposų ir susitikti su Onyte, kuri pernai per šv. Roką įkrito į akį, o šįmet nuslinko lig širdies. Dėl atsargos pasiėmiau lisniko žiupsnelį, jodo ir bintų. Apie lisniko stebuklingą veikimą aš patyriau dar mažas būdamas, iš bobutės. Ji, būdavo, juo visas ligas išgydo – ar pilvas suskaudės, ar kirminai pakils, ar šiaip kas atsitiks. Ypatingai gerai veikė nuo visų galvos sūkurių. Neužmiršau prisikabinti ir suomišką peilį, kurį šįmet parodoje nusipirkau už 7 litus, nes jaučiau, kad Lukošius, be jokios gėdos, lenda prie Onytės ir man už akių. Nuvažiavau. Vakaras stebėtinai gražus. Marga žmonių minia aikštėje čiulkinį grūdo. Orkestras laidė įvairius garsus, o tas didysis, lyg hotentotų žinių, bubnas baisiai staugdamas spengė ausis. Ilgai ieškojau Onytės ir  jau buvau bemanąs, kad neatėjo, bet netikėtai pamačiau Lukošių, tampriai apsikabinęs, lyg velnias dūšią prajojo pro šalį ir paskendo valso sūkury... Užvirė mano kraujas, o plaučiai ėmė baisiai karkuoti. Čiuptelėjau pašonėn – suomiškas peilis ramiai kabojo prie kelnių diržo. – Palauk, oragutange, aš tau padarysiu rimbą, – pamaniau, – ir ėmiau taikintis iš užpakalio prie savo priešo. Šokėjų eilės vis retėjo ir retėjo; uždusę, nuvargę baigia šokį ir  šluostosi prakaitą. Beliko tik trys poros, jų tarpe ir mano Onytė su Lukošiu. Orkestras sutankino taktą, įniršę šokėjai vis tiek nepasiduoda. Nutrūko muzika. Įsisiūbavę šokikai dar kelis syk apsisuko, sustojo ir svirduliuodami ėjo prie suoliuko. Ypatingai baisiai išrodė mano Onytė. Iširusi, papurusi, pabalusi... Ji tvirtai laikėsi įsikibusi Lukošiui į rankovę, smarkiai dūsavo, o galvelė, matyt, ratu lėkė. Taip aš nieko blogo nemanydamas priėjau ir sakau:
– Ar nenori, Onyte, lisniko, matau tau galvelė sukasi?
– Pasitrauk! – šoko Lukošius, lyg indijonas.
– Gali, sakau, sveikas nešokinėti, koks čia tėvas ant mano Onytės?
– O tamsta, sako, nesikabink jei sveikus dantis tebeturi...
– Nedaaugai lig mano dantų, atsakiau, – o kas dėl Onytės tai gali sveikas pasitraukti, šok su ta, kuriai moki ordinariją!..

Jis prišoko kumštį sugniaužęs, o aš stvėriau suomišką peilį, bet nė pats nepajutau, kaip mano nosis susidūrė su jo kumščiu, o pats nugara tampriai prisispaudžiau prie žolės. Akyse kažkas sužaibavo.

– Ėė raketą leidžia, – pamaniau, ir tikrai pakilo tokia didelė žalia liepsna, subyrėjo smulkutėmis liepsnelėmis ir sukosi apie mano galvą, lyg kiniškas malūnas. Atsibudau toli nuo aikštės be nosies ir be suomiško  peilio, per žandus varvėjo kraujas, o akyse vis dar ilgai mirgėjo raketa, virto kinišku malūnu ir sukosi apie galvą. Atsikėliau, nusišluosčiau žandus, pasižiūrėjęs į raudoną nosinuką įsitikinau, kad tikrai šokta iki katastrofos.

1928 m. „Mūsų momentas“

Gražiosios lyties apžvalga
(Šiaulių apskrities)
CINGU-LINGAS
Kuršėnai ir Raudėnai
Tur mergelių būrį.
Bernų žvilgsniui liepiant
Jos mylėti turi.
Šaukėniškės myli dorą,
Vaikštinėja vis po porą.
Pakruojietės – sulenkėjo.
O Gruzdietės mergužėlės,
Į „varnakį“*) įtikėjo.
Lygumietės mėgsta gėles,
O Stačiūnų mergužėlės –
Nors netingi padirbėti,
Vis svajoja ištekėti.
Radviliškis – stebuklingas:
Mat, gražuolėmis  turtingas;
Ten jau keletą jaunuolių
Su vaikinais apsikorė...
Kurtuvėnai – davatkynas –
Tenai gražiosios merginos
Penkis sykius katrą dieną
Išpažinties ein kiekviena.
Linkuvietės – garbanotos,
Užventiškės – augalotos,
O Tryškietės – trumpos, drūtos:
Nepritink' joms žalios rūtos...
Papiliškės – lelijėlės,
Joniškietės – pinavijos –
Skaisčios, dailios mergužėlės,
Kaip vandens lelijos!
Gasčiūniečių nepažįstu,
Skraisgirietės!.. nebedrįstų...
O tos Šiaulių mergužėlės
Turi meilias širdužėles...
Galų gale netikėkit,
Kad šios žinios yr teisingos:
Nuvažiuokit pažūrėkit,
Nes gal kitos melagingos!
*) Gruzdiečiai taip vadina tvirtą namie darytą alų.
1928 m. „Mūsų momentas“

Miss rinkimai
CINGU-LINGAS
Miss Gruzdžiai
Jei apseina kas be strioko,
Tas nežino švento Roko
Kas nor gydytis pradėti –
Rokui tur pasižadėti.
Tik tos patrons šitą vietą
Ir iškėlė negirdėtai.
Gruzdžius žino juk kiekvienas,
Kad ten skaisčios, linksmos dienos.
Ten tą dieną žmonės neria,
Kai „Varnakį“ visi geria,
O mašinos „tamabyliai“
Prakaituoja, kaip Šiupyliai...
Kas nežino, kad per Roką
Daros butų visur stoka,
Todėl visos mergužėlės
Šalpos ore... lelijėlės...
Tada aišku, kaip čia tarus.
Jas pamato pats karalius...
Meilus, švelnus jis, kaip sviestas,
... Juodos barzdos pilnas miestas.
Ar Pranutę, ar Albiną,
Lenkia galvą ir vadina
Aplankyti jojo dvarą...
Čia skirtumo jis nedaro,
Ar Eliutei, ar Kotrynai,
Nesigaili namų vyno.
Kuri vyno paragauna,
Ta vainiką missos gauna...
Čionai visas missoms renka,
Ir tos garbės vis užtenka,
Reiktų purtinti viršaitį,
Kad paruoštų misom kraitį,
Nes minėtasis karalius,
Nors ir šaunus geradaris,
Kad miltelių tik užtektų
Ir veidelius joms nuteptų...
Čia rinkimais smarkiai imas,
Visiems žinomas „Tetervinas“,
Visur nibros jis mauroja,
 Ir gražuoles registruoja.
Miss Šiaudinė
Oi, sujudo kumetynai,
Pajudėjo davatkynai,
Kerešių mergelės šaipos,
Ir Meškėnų panos kraipos.
Susirinko susiubavo,
O joms Šurkus trimitavo...
Magdelena čia laimėjo,
Nors to nieks ir netikėjo.
Oi maloni, kviečia varpa,
Prie kairiosios ausies – karpa,
Bet tas niekis, akys juodos,
To ji verta, kaip man rodos.
Kaip išrinko praregėjo, –
Naginaites pasidėjo,
Įsirėmusi į šoną,
Tebežiūr į vieną poną...
Miss Kruopiai
Apie Kruopius šitaip sako:
Ten kur klombos pono Lako,
Jau nuo pernai panos visos,
Statinėjama į missas.
Buvo triukšmo, gegužinių,
Kaukių balių, vakarinių,
Tenai buvęs net toks laikas:
Buvęs rinktas net „miss“ vaikas,
Sako, Kruopiai jau netrukę,
Žada rinkti gyvnašliukę,
Jų čia esą kaip bitelių,
Vis per griekus tų vyrelių...
O gavėnioj, liūdi troba –
Tada rinksią missą bobą,
Po Velykų po pravadų,
„Miss“ seniuką rinkti žada,
Atsiminkit Kruopių miestą,
Juk jam buvo labai riesta,
Kad per vieną niekadėją,
Visas miestas supleškėjo
Bet kruopiškiai neapsalo,
Tuoj po gaisro atsigavo,
Dabar Kruopiuos, kaip Berlyne,
Pagal šią, visur gadyno –
Ir mokykla, ir aptieka,
Ir bendrovė čia be grieko.
Matot, vyrai čia nesnaudžia...
Visuos frontuos, austi audžia,
Aš jiems trokštų palinkėti
Ir gražuolę, kur sugriebti...
Miss Bazilionai
Čia patiko missas flirtas,
Čionai noras visų tvirtas –
Rinkt gražuolę iš pat centro,
Negailėtis tam ir cento.
Susitvėrė Komitetas,
O, „požondnas“, negirdėtas...
Pirmininku Dolskis liko,
Nors be meno be skatiko...
Pas Litkienę pasėdėjo,
Ją į missas ir įdėjo.
– Tegul žmonės, – sako, – loja,
Dolskis nieko neatboja:
Aš tave statau į missą,
Juk tu sveika, juk nekliša.
Kaip alutis burbuliuoji,
Kaip liktarna žiburiuoji –
Tavo rankos šimtai laukia,
Buteliuką kol ištraukia,
Tiktai biesas tave žino:
Visur maža tau minkštimo...
Grabaliavo, žiūrinėjo,
Niekaip nedasiprotėjo,
Kad ne damą studijuoja,
O prie stulpo svirduliuoja.
Kas jį žino, kaip ten buvo,
Bet jau missa amžiams žuvo.
Miss Šakyna
Prisiminki, ir Šakyną,
Ir jos žmonių širdį gryną,
Šios pakrantės mergužėlės,
Yra gražios, kaip gėlelės.
Čionai miestas šiaudais dengtas,
Bet moderniškai įrengtas.
Keliai lygūs, kaip iš ledo,
Visur svirtys Archimedo...
O prie stogų krepšiai kabo,
Balandėliai ten burkavo,
Stiklai kai kur išmaišyti,
Dailiai škurliais užkaišyti
Čia rinkimai jau praėjo,
Aldonėlė pralaimėjo,
Per tą vieną storą poną,
Missa liko Norkaus Oną.
Miss Raudėnai
Susirinko penki ponai,
Sveiki, stori, kaip uzbonai.
Apie bonką prisiminti,
Sugalvojo Mis išrinkti.
Tarė Brikas nusispjovęs:
– Rimkę bonką išeikvojęs,
Tuoj per jūras nupleškėjo,
Savo plikę išgelbėjo,
O mūsų šūkius velnias rauja,
Anistalių gi visa gauja
Po Raudėnus važinėja,
Mūsų karves čiupinėja...
– Taip, broleli, tarė Rimkus,
Reik ieškoti naujos rinkos.
Karvės pigios, kiaulių maras,
Vis tai, tartum, lyg koks karas,
Smaug Raudėnus, smaug tryškielį
Kur mums vargšams pasidėti?
– Žinot vyrai! – tarė Dergis. –
Sako, renka gražias mergas –
Išstatykim savo dukras,
Juk be galo jos apsukrios,
Kai Paryžiun jas iššauks,
Mūs kišenėn litai plauks.
Už savaitės, kaip kalbėjo,
Brikas mergas čiupinėjo:
Jis matavo blauzdas, kelius
Žiūrinėjo jų batelius;
Kurios kiaurą batą randa,
Tai ir drožia tuoj į sprandą;
Kurių blauzdos nemazgotos,
Tai pasiūlo prizą šluotos...
Tiktai vieną raudėnikę,
Storą, minkštą, lyg tortikę,
Miss Raudėnai pripažino
Ir į Šiaulius išbugdino.
Miss Papilė
Čionai Venta plati teka...
Čia žemaičiai plačiai šneka,
Kad Sadūnas Miss ieškojęs,
O jam Pranas padėkosiąs,
Bet dėl blogo aparato,
Vis tos Missos neiškratę,
Prie malūno vieno buvus,
Bet lyg deivė ji pražuvus.
Šaltis purto, tvoros trata,
O Sadūnas daro kratą...
Vienam name ilgai bilda,
Pripažįsta Missa Mildą.
Bet Rožikė užsigavo
Ir į Šiaulius apeliavo:
Girdi Mildos nosis kreiva,
Pati plona, tartum šeiva.
Ir vaikinai visi žino,
Kad ne kokia ji mergina...
Verkia, prašo pagailėti,
Ir rinkimus peržiūrėti.
Miss Papilė užsidarė,
Viską nuo savęs pavarė,
Jei tik rinkoj pamatytų,
Tuoj ją draugės sudraskytų.
Miss Joniškis
Joniškiečiai vargdienėliai
Tie numirkę nabagėliai...
Vis negali atsigauti,
Teberuošias, pabadauti...
Vienas bankas čia susmuko,
Bet Valdyba nepaspruko...
Greta banko žuvo „Kova“,
Vis per „trotus“, vis per skolą.
Tiktai klubas ūžia, ūžia,
Kaip pavasarį giružė...
Centimetrų ten, lyg žarnų,
Aplink skraido pulkai varnų...
Jas paspaudo išmatuoja
Ir į knygas registruoja.
Reiks pakelti paskui rautą,
Ta Ja Miss ir bus sugauta.
Pirmoj vietoj stovi Bronė,
Antroj vietoj Šalkaus Jonė,
O jei būtų įsigėrę...
Gal išrinktų Barborėlę.
Miss Tryškiai
Nors tie Tryškiai – vieta menka,
Bet ir ten jam Missą renka.
Seredoje turgaus dieną,
Čia merginų, tartum, šieno,
To mėgėjams ir tereikia
Mūša rankas ir jau veikia –
Po miestelį bėginėja,
Mergužėles glostinėja...
Bet tryškietė ir nedurna –
Į kalnierių traukia burną,
Suka ratu apie rinką,
Jei rinkėjas nepatinka,
O šie vargšai veja, klumpa,
O  sugavę, ved pas pumpą.
Čia jas prašo papozuoti,
Reikia nufotografuoti.
Per nelaimę, kaip ten buvo
Į tą Missą čia pakliuvo
Aronėsa Soja,
Su medine koja...
Čia mergelės, kaip Virvytė...
Sunku, sunku jas pavyti...
Kai atšyla, Griekalnely,
Vaikštinėja po  porelę...
Jeigu Sojos nepriimtų,
Jeigu kitą jie vėl rinktų,
Turi vasaros palaukt
Ir be Missos pabadauti.
Miss Žagarė
Alaus  bačką pasidarė...
Ėmė rinkti Miss Žagarė.
Vienas Oną, kitas  Lionę,
O šis trečias Apalionę...
Tris  dieneles baliavojo
Ir vis  vargšai bėdavojo
Kad komisija neapsirinka,
Ir į Missas visos tinka...
Viena rausva, kita balta.
Gal kosmetika kiek kalta,
Missų pulkas atsirado,
O rinkėjai vis be žado...
***
Gal ne tiesa, gal apkėliau,
Galbūt pats aš pasigėriau
Teatleidžia man kiekvienas,
Mat jau švenčių tokios dienos...

1928 m. „Mūsų momentas“

 
Straipsnių peržiūros
94488341
Į viršų