(Tęsinys)
Fizinis lavinimas ir sportas Berniukų gimnazijoje (XIX a. pab. – 1945 m.)
Gimnazistų fizinis lavinimas ir judrieji žaidimai (1883–1914)
Šiaulių berniukų gimnazijos mokymo procese reguliarus gimnazistų fizinis lavinimas buvo pradėtas XIX a. devintajame dešimtmetyje.
Leidinyje „Šiaulių sportas“ rašoma, kad „pirmoji Šiaulių miesto įstaiga, kurioje vyko daugiau mažiau sistemingas fizinis lavinimas, buvo Šiaulių berniukų gimnazija. Nuo 1883 m. joje buvo pradėtos ir beveik kasmet vyko gimnastikos pratybos. Pirmuoju gimnastikos mokytoju buvo N. Borisovskis. Nuo 1884 m. keletą metų vaikus fiziškai lavino R. Martiuševas. 1907–1910 m. gimnazijoje lietuvių kalbą dėstė ir gimnastikos mokytoju dirbo vėliau žinomas lietuvių rašytojas Kazys Puida. 1912–1914 m. ir 1914–1915 m. gimnastikos pratybas vedė atitinkamai I. Pokrovskis bei A. Sokolovas. Pastarasis buvo paskutinis rusiškosios gimnazijos gimnastikos mokytojas“ (Tamulaitienė R., Veršinskienė N., Misevičius J. Šiaulių sportas, Kaunas: „Aušra, 1998, p. 7).
Buvęs Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtinis M. Biržiška prisiminimuose rašo: „Gimnastikos mokė mediniame gimnazijos „manieže“ Šiauliuose laikomo 113 „piechotnago starorusskago polka“ karininkai, mano laiku iš pradžių poručikas Gerasimovas, paskui poručikas Kožuchovskij. Pirmasis gan gyvai vedė pamokas, bet daugiausia tenkinosi muštra („šagistika“); žygiuodami dainavome rusiškas kareivių dainas <...> Antrasis daugiau fiziškai mus mankštino, bet mažai su mokiniais kalbėjo, laikėsi šaltokai“ (M. Biržiška, „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų). K., 1938, p. 14).
Šiaulių berniukų gimnazijoje gimnastikos užsiėmimai susidėjo iš dviejų dalių: karinio muštro ir mankštos. Šito mokė rusų armijos karininkai. Pasak M. Biržiškos, kurį laiką gimnastikos pamokos vyko gimnazijos koridoriuje. Bet iškilo poreikis turėti atskirą gimnastikos salę. Todėl 1893 m. mokyklos kieme buvo pastatytas medinis namas, specialiai pritaikytas gimnastikos pratimams atlikti. Šį pastatą tikriausiai galima laikyti pirmąja Šiaulių miesto sporto sale.
Gimnazistai mėgo ne tik gimnastiką, bet jie dažnai išbėgdavo į Zubovo parką pabėgioti, žaidė tuometinius moksleivių žaidimus: klases, palanką, keriblą, kroketą ir kt. Žiemą gimnazistai mėgdavo čiuožti ant Šiaulių ežero ledo (Tamulaitienė R., Veršinskienė N., Misevičius J. Šiaulių sportas, p. 7).
Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtinis, vėliau literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas, klasikinės filosofijos profesorius Merkelis Račkauskas (1885–1968) prisiminimuose rašo: „Laisvalaikiu eidavau čiuožti ant ežero, kur susitikdavau su dideliu čiuožimo mėgėju, klasės draugu Margevičium. Pasilenkę prie pat ledo ir stipriai mosikuodami rankomis lenktyniavom, kas greičiau perbėgs visą ežerą išilgai, apie pusantro varsto. Bet labiau mėgdavau vienas čiuožinėti grioviais už miesto, į Žaliūkus ir toliau, iki Lieporių kaimo. Vakarais kartais eidavau į tam tyčia įrengta čiuožyklą grafo Zubovo parko šone. Ten, be gimnazistų ir gimnazisčių, sukosi ant ledo ir jaunieji mokytojai, išdarinėdami vad. „gigantus“ ir kitas figūras. Buvau laikomas geru čiuožėju: šuoliai, užpakaliniai „gigantai“, pritūpimai ant vienos kojos, ratai užpakaliu ir kitokio figūros gerai pasisekdavo <...> (Merkelis Račkauskas. Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy. Vilnius, 2008, p. 207).
Dar M. Račkauskas „Užrašuose“ apie Šiaulių berniukų klasikinę gimnaziją nurodo: „Visose klasėse buvo dar dėstoma vad. gimnastika, arba, kaip mes ją vadinom „šagistika“ (nuo rus. žodžio „šagat“ – žingsniuoti), kurią vedė tada karininkas Kožuchovskis: aštuonerius metus mokė mus vaikščioti rikiuotėje ir daryti kai kuriuos organizuotus judesius. Dideliame mediniame „manieže“ (gimnazijos kiemo gale), kur žingsniuodavom žiemos metu, buvo šiokių tokių prietaisų gimnastikai; tais prietaisais skubėjom pasinaudoti, kai Kožuchovskis duodavo komandą „volno!“ Visų mūsų mėgstamiausias prietaisas buvo vad. „kolca“ – du geležiniai oda aptraukti rinkiai, žemai pakabinti ant ilgų virvių, įtvirtintų palubėje. Rankomis įkibęs į tuos rinkius mokinys suposi, atsispirdamas kojomis į grindis, ir buvo laikoma nemažu pasiekimu, jei pavykdavo, išsisiūbavus kojomis pasiekti lubas (tarpas nuo grindų iki lubų buvo dviejų namo aukštų). Šitas pavojingas triukas ne visuomet baigdavosi laimingai: pasitaikydavo, kad arba virvė išsinerdavo iš lubose įkaltų kobinių, arba rankos išslysdavo iš rinkių, ir tada „gimnazistas“ parpuldavo ant grindų – ant pilvo ar ant nugaros ir smarkiai susitrenkdavo. Kartą vienas toks nevykėlis (ne mūsų klasės) tiek susitrenkė, kad net pasirgęs mirė.
Karininkas Kožuchovskis, aukštas, liesas vyras su juoda barzda ir amžina kepure ant galvos, paskelbęs „volno“, dideliais žingsniais vaikštinėjo palangiais, nuleidęs galvą ir giliai susimąstęs; visai nekreipė dėmesį į tai, ką per tas jo paskelbtas pertraukas darėm ir kaip naudojomės mankštos prietaisais. Neteko girdėti, kad kada nors Kožuchovskis būtų įspėjęs mus atsargiau elgtis su anais rinkiais, į kuriuos vienas kitas drąsuolis net kojas (vietoje rankų) sukišęs siūbavosi tol, kol rankų pirštais paliesdavo lubų aukštybes“ (Merkelis Račkauskas. Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, p. 253-254).
Palyginti anksti Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistai pradėjo važinėtis dviračiais. Rašytojas ir pedagogas Marcelinas Šikšnys (1874–1970), 1884–1893 metais mokęsis Šiaulių berniukų gimnazijoje, apie pasivažinėjimą dviračiu rašė: „Pirmaisiais mokymosi metais (1884 m. – J. N.) teko gyventi Liaugaudienės mokinių bendrabutyje, kuriame be manęs dar gyveno dešimt mokinių ir du „švedai“ (salkoje). Vyresniuoju buvo VIII klasės mokinys L. Einoris (1869–1949 m. 1891 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, studijavo teisės mokslus Kijevo universitete, buvo Šiaulių apygardos teismo nariu, advokatu Šiauliuose – J. N.), kuris ne tik mus, jaunesniuosius mokinius, bet ir visą Šiaulių miestą stebino pirmas mieste pradėjęs važinėti naujai išrastąja mašina – dviračiu. Minios ne tiktai vaikų, bet ir suaugusių sekdavo paskui važiuojantį Einorį“ (Šikšnys M. Sparnai, Vilnius: „Vaga“, 1973, p. 259-260).
M. Račkauskas apie pasivažinėjimą dviračiu Šiauliuose 1898 m. pavasarį prisiminimuose rašo: „Kai atėjo pavasaris, atsirado dar viena pramoga, kuri mus visai atitraukė nuo knygos ir pamokų ruošimo. Buvo tai pirmą kartą plačiau Šiauliuose pasirodęs dviratis. Iki šiol tekdavo matyti kokį dviratininką, važiuojantį Šiaulių gatvėmis, be tatai buvo retenybė. Šį pavasarį (1898 m. – J. N.) viena mechaninė dirbtuvė iš kažkur įsigijo keletą palaikių dviračių, kuriuos ėmė nuomoti gimnazistams valandoms. Dviračiai buvo menki, apdaužyti, be laisvo rato. Naujas dviratis kainavo tris šimtus aukso rublių. Gimnazistus apėmė kažkokia važinėjimo manija. Kas turėjo atliekamas 20 kapeikų (tiek imdavo nuomos už vieną valandą), tie grūdosi prie anos dirbtuvės ir ilgai laukė savo eilės: dviračių buvo maža, o norinčių pasivažinėti daug. Kas pinigų neturėjo, kaip šuniukai bėgo užpakaly važiuojančių ir maldavo leisti pasimokyti. <...> Netrukus išmokau neblogai važiuoti ir, neatsispirdamas visus apėmusiai aistrai, pradėjau dažniau išsinuomoti dviratį, parduodamas paskutinius vadovėlius. Dviračiai buvo sunkūs, retas kuris su pripūstomis šliaukėmės, su standžia raudona guma apsuktais ratlankiais. Po valandos greito važiavimo (važinėjom dažniausiai Zubovo parko takais) išvargę, išprakaitavę nebenorėjom ir neturėjom jėgų mokytis. Grįžę namo, kaip negyvi griuvom į lovas. Niekas mūsų nesudraudė. Vyresnieji mokiniai, patys susirietę į kuprą, prakaituodami mynė pedalus“ (Račkauskas M. Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy, p. 113).
Fizinis lavinimas ir sportas Berniukų gimnazijoje tarpukariu
Bene pirmoji sportinė organizacija Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje buvo įkurta 1923 m. 1923 m. gegužės 30 d. J. Čepaičio, J. Rimaitės ir A. Stanevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos Šiaulių berniukų gimnazijos ateitininkų kuopos sporto skyrius (CVA, F. 412, ap. B, b. 151, l. 1). Jo buveinė buvo Berniukų gimnazijoje.
Šiaulių valstybinėje gimnazijoje sporto srityje pradžioje aktyviai veikė ateitininkai, skautai, sakalaičiai. 1924 m. gegužės mėnesį berniukų gimnazijos „Sakalaičiai“ surengė pirmąją sporto šventę Šiauliuose.
1924 m. birželio mėn. laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Jau praeitą vasarą Šiaulių visuomenei teko grožėtis įvairiomis sporto šventėmis, rengiamomis buvusių sporto kursų lankytojų. Ir šiemet, vos saulutei kiek pašildžius orą, pasirodo tokio pat pavyzdžio šventė.
„Sakalaičiai“ pirmi išeina aikštėn ir surengia pirmą Šiauliuose sporto šventę ir gegužinę. Tai buvo ne sporto kursistų, ne sporto žinovų, bet mokinių ir jų iniciatyvos renginys. Įspūdis gi, paliktas pereitos vasaros sportininkų švenčių, sutampa su „sakalaičių“ šventės įspūdžiu. Ta iškilmingoji „sakalaičių“ šventė prasidėjo tautos himnu ir iškilmingu maršu, po ko Federacijos centro dr. Laurinaitis narys sveikino savo narius, linkėdamas gerų vaisių pasiekti jėgos ir grožio srityse. Po to sekė plačios programos vykdymas. Nors pūtė šaltokas šiaurys, bet mūsų pusnuogi sportininkai uoliai vykdė programą. Visa ten esančioji visuomenė patenkintai žiūrėjo į tas jaunuolių pramogas. Iš tikrųjų visos rungtynės, visi plastiniai sporto pratimai, šokimai, bėgimai, žaidimai ir kt. paliko visiems gerą įspūdį...“ <...> (Mičiškių Juozas. „Sakalaičių“ sporto šventė. „Šiaulių naujienos“, 1924 birželio 6, p. 4).
1924 m. kovo 22 d. Gimnazijos salėje (Vilniaus g.) buvo surengtas Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos Šiaulių ateitininkų kuopos sporto sekcijos „Sakalaičių“ vakarėlis. Sportininkams gražiai scenoje išsirikiavus išėjo mokinys S. Lušys ir maždaug tokiais žodžiais atidarė renginį: „Gerbiamieji svečiai, draugės ir draugai! Susirinkom čionai, kad paminėtume Šiaulių ateitininkų kuopos sporto sekcijos įkūrimo metinių sukaktuves ir parodytume kai kurias demonstracijas iš kūno kultūros srities. Mes žinome, kad sveikame kūne yra sveika dvasia. Todėl, jei norime, kad mūsų tauta negrįžtų vergijon, kad Vilnius taptų priglaustas prie savo Lietuvos – močiūtės ir jei mums rūpi tėvynės laimė ir jos laisvė, turime, kad visi mūsų šalyje sportuotų. Kaip vidinių, taip išorinių priešų atsispyrimui reikalingos fizinės jėgos, o jas įgysime tik per sportą, gimnastiką ir mankštą. Būdami stipriais kūnu ir dvasia mums nebus baisūs jokie priešai! Mes savo tvirtai išmankštintais raumenimis atsispirsim prieš juos ir sergėsim Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę. Tegyvuoja sportininkai! Valio!“
Šitie žodžiai, sukėlė ilgus plojimus ir susidomėjimą sporto žiūrovų eilėse. <...> Po to sekė mergaičių gimnastika vadovaujant E. Jakševičiūtei; vyresniųjų berniukų gimnastika vadovaujant I. Stanevičiui; jaunesniųjų berniukų gimnastika vad. H. Ivanauskui ir t. t. Juose dalyvavo 36 sportininkai. Mergaitės parodė daug gracijos ir sugebėjimo. Vyresnieji berniukai pasižymėjo savo kūno puikia išvaizda ir kombinuotomis figūromis; mažesnieji berniukai irgi nepasidavė; ypač vienas jų, V. Gontis II klasės mokinys savo drąsiais ir taisyklingais judesiais sukėlė publikoje daug linksmo juoko ir pasigėrėjimo“ (Sporto sekcijos „Sakalaičių“ metinių sukaktuvių paminėjimas. „Šiaulių naujienos“, 1924 kovo 28, p. 3).
1924 m. birželio 8 d. Šiaulių berniukų gimnazijos 50 mokinių ir sportininkų lankėsi Palangoje, kur apsistojo vidurinėje mokykloje. Šiauliečiai sportininkai surengė sporto šventę Kurhauzo parke. Žaidimai buvo judrūs ir aktyvūs (ypač gerai sekėsi žaisti futbolą). Šiaulių gimnazistai lengvai įveikė vietos gimnazijos futbolo komandą (Pasirašo: R. Ekskursija Palangon. „Šiaulių naujienos“, 1924 birželio 20, p. 2).
Berniukų gimnazijos kieme buvo nedidelė sporto salė, vadinama „maniežu“, kuri priklausė Šiaulių miesto valdybai. 1923 m. vasarą, burmistras K. Ubeika viešai ir iškilmingai pasižadėjo 1924 metais gegužės mėn. grąžinti Berniukų gimnazijai gimnastikos maniežą. 1924 m. spalio mėn. pradžioje šis burmistro pažadas buvo ištesėtas ir miesto valdyba grąžino gimnazijai gimnastikos maniežą. Berniukų gimnazijos fizinio lavinimo mokytojams atsirado galimybė pravesti gimnazistams užsiėmimus ir gimnastikos pratimus šioje patalpoje (Burmistro p. K. Ubeikos garbės žodis. „Šiaulių naujienos“, 1924 spalio 10, p. 1)
Šiaulių valdžios berniukų gimnazija (sutrumpintai – ŠVBG) tarpukariu buvo stiprus sporto židinys mieste, čia produktyviai darbavosi fizinio lavinimo mokytojai Juozas Klimauskis (1920–1921 m.) Kazys Paulauskas (1923–1936 m.), Mykolas Levickas (1935–1940), Juozas Jurgilas (1936–1938 m.), Leonas Puskunigis (1938–1939 m.), Stasys Kuzma (dirbo nuo 1939 iki 1940 m. gruodžio 1 d.) ir kiti.
Šiaulių berniukų gimnazijos fizinio lavinimo mokytojai M. Levickas ir J. Jurgilas, baigę Aukštuosius kūno kultūros kursus, buvo pirmieji sporto specialistai Šiauliuose. 1937 m. rugpjūčio mėn. Šiaulių sporto apygardos pirmininkui Kostui Kalendrai (1898–1980) persikėlus į Marijampolę, nauju Šiaulių sporto apygardos pirmininku buvo paskirtas Aukštuosius kūno kultūros kursus baigęs, Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas Juozapas Jurgilas (Naujas Šiaulių sporto apygardos pirmininkas. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 rugpjūčio 15, p. 5).
1938 m. vasario mėn. Šiaulių apygardos nariui mokytojui J. Jurgilui išvykus, Kūno kultūros rūmai Šiaulių sporto apygardą papildė pirmininko pavaduotoju – berniukų gimnazijos mokytoju Leonu Puskunigiu. Dar į Šiaulių sporto apygardos vadovybę, kamuolio žaidimų vadovu buvo paskirtas berniukų gimnazijos mokytojas M. Levickas (Papildyta sporto apygardos vadovybė. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 vasario 13, p. 6).
1937 m. birželio 16 d. Šiaulių berniukų gimnazijos Pedagogų tarybos posėdyje direktorius pareiškė padėką fizinio auklėjimo mokytojams Mykolui Levickui, Juozui Jurgilui ir Kaziui Paulauskui už gerą mokinių paruošimą. Taip pat padėkota ir mokytojui Petrui Armonui už gerą choro paruošimą ir pasirodymą per sporto šventes.
Šiaulių berniukų gimnazijos moksleivių mėgstamos sporto šakos buvo krepšinis, tinklinis, muštukas, kvadratas. Pedagogas Kazys Paulauskas mokė per pamokas lengvosios atletikos.
Gimnazistams buvo įvesta sportinė apranga: juodos kelnaitės ir balti marškinėliai su trumpomis rankovėmis. Kapelionai draudė mergaitėms sportuojant dėvėti sportines kelnaites, jos privalėjo treniruotis su sijonukais iki kelių. Mergaitėms draudė sportuoti ir su marškinėliais labai iškirptu kaklu, taip pat turėjo kuo mažiau matytis nuogų rankų ir kojų.
Gimnazijoje buvo gerų sportininkų. Anatolijus Stanevičius pasižymėjo ieties ir disko metime. Jis kurį laiką buvo Respublikos čempionas. Lietuvos čempionu tapo bėgikas M. Preisas, gerinęs šalies rekordus. Lietuvos krepšinio rinktinėje žaidė S. Kumpis ir P. Norvaišas, Lietuvos futbolo rinktinėje – S. Paberžis ir kt. (Krivickas J. Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1852–1991), K.: „Šviesa“, 1991, p. 55).
Kai per kūno kultūros pamoką susižeidė Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas M. Levickas, o kitas mokytojas St. Kuzma jau nebedirbo, į šias pareigas Švietimo ministro įsakymu 1940 m. buvo paskirtas Šiaulių apskrities sporto instruktorius V. Variakojis (Sporto instruktorius paskirtas gimnazijos mokytoju. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 12 11, p. 3, 4). Jis Šiaulių berniukų gimnazijoje kūno kultūros mokytoju dirbo nuo 1938 iki 1947 metų.
Vilius Variakojis apie sporto reikalus tarpukariu Šiaulių berniukų gimnazijoje rašė: „Naudojomės dideliu, žvyruotu mokyklos kiemu, kuriame buvo įrengtos gana primityvios krepšinio bei tinklinio aikštelės, prie pat tvoros – nedidelė futbolo aikštė su vienais vartais, šuoliaduobės šuoliams į aukštį ir į tolį, keli trumpi bėgimo takai. Sporto salė buvo nedidelė žema, todėl joje jokių kamuolio žaidimų žaisti nebuvo galima.
Paprastai per pamokas klasė būdavo padalijama į dvi dalis: gabesniuosius ir tuos, kuriems geriau sekėsi sportuoti, mokytojas išleisdavo į kiemą, o kitą pusę pasilikdavo salėje gimnastikos pratimų, ruošiamų mokyklos sporto šventei, mokyti“ (V. Variakojis. Kartu su sportu. Vilnius „Vyturys“, 1988, p. 31).
Šiaulių berniukų gimnazija kiekvienais metais pavasarį ruošdavo sporto šventę. Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktuvių proga, 1930 m. gegužės 25 d. miesto Parodų aikštėje surengta gimnastikos ir sporto šventė, į kurios programą buvo įtraukta gimnastika, lengvoji atletika, sportiniai žaidimai, piramidės ir t. t. Šventės dalyviai – gimnazijos 4-7 klasių mokiniai.
Šventė buvo pradėta simboline įsirikiavusių mokinių figūra – „500“ ir baigta gyvuoju paveikslu – Gedimino pilimi. (Sporto šventė. Mūsų momentas“, 1930 gegužės 24, p. 7; Sporto šventė. „Mūsų momentas“, 1930 birželio 1, p. 5).
(Bus tęsinys)

Gimnastikos pratimai ir fgūra „500“ Šiaulių berniukų gimnazijos kieme. 1930. Viršuje gimnazijos „maniežas“.
Nuotr. saugoma Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje.

Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistų žaidimai žiemą. XX a. 4 dešimt. Iš Šiaulių J. Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejaus rinkinio.

Šiaulių berniukų gimnazija apie 1901 m. B. Zatorskio atvirukas. Apie 1901 m.



