(Tęsinys)
Buriuotojų varžybos Rėkyvos ežere (1942–1944 metais)
Kaunietis buriuotojas Vytautas Zelenkevičius-Zelenis apie to meto buriavimo varžybas Rėkyvos ežere prisiminimuose rašė: „Buriavimo komitetas prie Kūno kultūros rūmų 1942 metais suorganizavo pirmąją olimpinių jolių Lietuvoje vidaus vandenų buriavimo regatą (lenktynės). Ši garbė atiteko Rėkyvos ežerui, kadangi netekus Klaipėdos į Rėkyvos ežerą buvo pergabentos olimpinės jolės. Vieną iš jų turėjo buriavimo klubas Kaune.
1942 m. rugsėjo 27 d. Šiauliuose, Rėkyvos ežere, įvyko pirmoji Lietuvoje olimpinių jolių vidaus vandenų regata. Joje dalyvavo Kauno ir Šiaulių buriuotojų klubai. Kaunui atstovavo Vytautas Zelenkevičius, Čeičys, Jansonas ir Stripinis (vardų neatsimenu). Kas toji olimpinė jolė? Tai buvo burinė valtis su nuleidžiamu kyliumi, kurios įgulą sudarė vienas buriuotojas. Tokia burinė valtis buvo sukonstruota specialiai Berlyno olimpiados regatai 1936 metais. Dėl to jinai ir buvo vadinama olimpinė jolė. Apskritai kalbant, buvo labai gerai sukonstruota valtis. Turėjo didelę burę, gerą greitį ir mažu kampu leidosi buriuoti prieš vėją. Vienintelis trūkumas buvo tas, kad buriuojant prieš vėją, kad jolė atsvertų stipraus vėjo spaudimą į burę, pasikabinus per bortą lauko pusėje, negalima buvo pasiekti vairo rankenos. Tokiu atveju reikėjo vairuoti su laisva koja. Kaip vėliau matysime, toks vairavimas buvo rizikingas.
Regatoje buvo sudarytos dvi buriuotojų grupės. Finale dalyvavo kiekvienos grupės laimėtojai. Per pirmąjį plaukimą, kai pirmas kirtau starto liniją, pastebėjau ežero plotą arčiau kranto, kur pūtė stiprus vėjas, bet bangavimas buvo ramesnis negu visame ežere. Vietoj to, kad buriuočiau zigzagais prieš vėją, ką kiti darė, aš pakeičiau taktiką ir, pasitraukęs nuo visų, pagavęs gerą vėją, buriavau ramesnio bangavimo zonoje. Padaręs tik vieną posūkį, atsiradau prie pirmos bujos visų jolių priekyje. Tokioje pozicijoje pasiekiau pirmas finišo liniją. Po manęs atplaukė Olegas Truchanas.
Kitos grupės laimėtojas šiaulietis S. Nikolajevas, nurungęs Jansoną, tapo mano varžovu. Finale su Nikolajevu iškart užėmiau pirmaujančią poziciją ir ją išlaikiau beveik iki finišo. Bet pralaimėjau. Kodėl? Artėjant prie finišo bujos, kad atsverčiau vėjo spaudimą į burę, persisvėręs per bortą vairavau su koja, nes su ranka negalėjau pasiekti vairo rankenos. Stipriam gūsiui pūstelėjus, vairas išsprūdo iš mano kojos ir aš pamečiau kursą prie finišo bujos. Kad galėčiau bują tinkamai aplenkti, turėjau padaryti 360 laipsnių posūkį. Kol atstačiau kursą, Nikolajevo jolė finišo liniją kirto pirmoji. Kiek prisimenu, startuojant ir buriuojant mano jolė visą laiką buvo pirmoji. Jachtų lenktynėse visi buriuotojai yra labai pajėgūs, ir jeigu ne jachtos trūkumai, tai mažiausia padaryta klaida atima galimybę patekti į pirmųjų gretas. Pirmos vietos tada nelaimėjau, bet buvau apdovanotas už geriausią startą. Gavau vokiečių kalba išleistą knygą – buriavimo vadovą. <...>
<...> Mes, Kauno buriuotojai, vertinome Truchaną kaip pavojingiausią varžovą. Laimėjau prieš Truchaną, pralaimėjau Nikolajevui. Truchano man anksčiau neteko pažinti. Ypač malonų įspūdį jis man paliko, kai šiauliškiai buriuotojai atėjo į geležinkelio stotį išlydėti kauniškių. Atsisveikinant Olegas apgailėjo mano pralaimėjimą. Anot jo, pirmoji vieta buvo garantuota man, o ne Nikolajevui. Jam laimėjimas, jo nuomone, atiteko nepelnytai. Jau tada, jaunas būdamas, Olegas nevertino pasiekimų be pastangų“ (Nekrašius J. Olegas Truchanas – Lietuvos ir Australijos legenda. Vilnius: Mintis, 2011, p. 67-68).
Nors vyko karas, tačiau buriavimas Lietuvoje vidaus vandenyse 1942 ir 1943 metais nenutrūko. To meto spauda apie buriavimo padėtį karo metu Lietuvoje rašė: „Aišku, karo metu buriavimas įmanomas tiktai vidaus vandenyse. Todėl dabar buriuojama ir upėmis, nors jos šiam sportui nėra tinkamos. Vidaus vandenyse šiuo metu turima 10 olimpinių jolių: Kaune – 3 ir dvi numatoma perkelti iš Daugų ežero, Šiauliuose – 4, Telšiuose – 1, Vilniaus buriuotojų klubas naudojasi Trakuose esančiomis jolėmis. Šventojoje esančios jachtos yra konfiskuotos.
Šiaulių buriuotojų klubas turi apie 40 narių, Kauno – apie 50 ir Vilniaus – apie 70. Iš viso Lietuvoje aktyvių buriuotojų yra apie 50“ („Ateitis“. 1943 m. gegužės 29 d., p...)
1943 m. buriavimo sezonas Šiaulių buriuotojams buvo taip pat sėkmingas. Rėkyvos ežere Šiaulių buriuotojai buriavimo sezoną pradėjo jolių regata, kurios nugalėtoju tapo S. Nikolajevas. Jo stipriausias varžovas O. Truchanas liko antrojoje vietoje. Buriuotojai sezono atidaryme turėjo daug svečių, kurie palinkėjo buriuotojams ir šiais metais gero vėjo (Atidarytas buriavimo sezonas. „Tėviškė“, 1943 liepos 14, p. 4).
1943 m. liepos 25 d. Rėkyvos ežere įvyko tarpmiestinės buriavimo rungtynės Kaunas-Šiauliai, kurias laimėjo vieno taško persvara kauniečiai: 22:21. Individualinėse varžybose pirmoji vieta atiteko šiauliečiui S. Nikolajevui, antrojoje vietoje liko kaunietis V. Zelinkevičius (Šiaulietis Nikolajevas – geriausias buriuotojas. „Tėviškė“, 1943 liepos 30, p. 4).
Tų pačių metų vasarą Rėkyvos ežere buvo surengta tarpklubinė metinė regata Kaunas-Šiauliai dėl dr. J. Kaškelio padovanotai taurei laimėti. Apie šias varžybas „Ateitis“ 1943 m. rugpjūčio 9 d. išspausdino platų reportažą „Buriuotojų dienos Rėkyvos ežere. Metinė regata Kaunas-Šiauliai dėl dr. J. Kaškelio taurės“.
Šiame reportaže apie regatą Rėkyvos ežere rašoma: „Įvairiomis priemonėmis ir įvairiais keliais susirinko regatos dalyviai prie ežero. Sekmadienį galutinis pasirengimas regatai. Atliekami visi techniški reikalai ir svarbiausiai ištraukiami burtai, kad kiekvienas regatos dalyvis susipažintų su savo pastatu. Vyrai, ištraukę burtus išskubėjo buriuoti, o paskirtoji komisija, turėdama truputį atliekamo laiko, pradėjo egzaminuoti kandidatus į jolių vadus, atseit, būsimus mažųjų baltaburių pastatų kapitonus.
Prieikime arčiau prie ežero. Pats Rėkyvos ežeras apvalainas, stovi gan aukštokai, krantai žemi ir nevingiuoti, beveik atviri. Ežero gilumas nedidelis, bet visur pakankamas. Dėl savo formos ir žemų krantų ežere visada būna vėjas, kuriam mažai turi įtakos krantai, taigi puikiai tinka regatiniam buriavimui.
Tai čia, gražioje ežero pakrantėje, yra įsirengęs Šiaulių buriuotojų klubas. Krante stovi aukštokas stiebas su pakeltu ant jo klubo vimpelu ir buriuotojų vėliava. Truputį nuošaliau maža klubo būstinė, kur sudedamos burės, įrankiai, atsarginės dalys. Ten reikalui esant, galima ir pernakvoti, nors ir ne taip jau patogiai. Na, dar keletas suoliukų, iškastas takelis. Į ežeras išvestas ilgokas T raidės pavidalo tiltelis, prie kurio pristoja jolės. Šiaip būna pritvirtintos toliau ežere, tam tikrame atstume viena nuo kitos. Šiuo metu visos jolės stovi prie tiltelio lyg mažas stiebų miškelis ir grakščiai supasi ant lengvų bangelių. Čia pat ežere buriuoja didžiausias pastatas. Tai – mokomoji kelioninė jolė. Tiesa, ji nelakuota ir ne taip jau saugoma, bet užtat tvirtai pastatyta, su didele burių kvadratūra. Ant tos jolės 1936 m. Klaipėdoje, Buriavimo mokykloje, daug kas praėjo pradžios apmokymą.
Tik štai viena po kitos jolės vikriai nueina nuo tiltelio ir gražiai valdomos, kaip žuvėdros, nardo po erdvų ežero plotą. Ir taip iki vėlyvo vakaro – tai paskutinis pasirengimas.
Išaušo debesuotas ir šaltokas rytas. Vėjas tiesiog paties Neptūno parinktas. Jau nuo pat ryto prie kranto skamba komandos, tikrinamos jolės. Artinasi regatos pradžia. Paskirtu laiku teisėjai ir regatos dalyviai užima vietas. Kam nusišypsos laimė – kiekvienas galvoja neramus. Pasiruošimas startui – duodamas signalas; visos jolės buriuoja starto zonoje. Krinta juodas rutulys, skardus švilpimas ir jolės pasisuka ėjimui per starto liniją ir beveik visos greitai, nepavėluodamos, gražiai praeina.
Regata vyksta penkiomis olimpinėmis jolėmis apie trikampį, kurio kelio ilgis apie 3 jūrmyles. Apiburiavus du kartus, susidaro apie 11 kilometrų. Vyksta du užburiavimai ir pirmųjų dviejų vietų laimėtojai patenka į finalą, kur ir paaiškėja individualūs nugalėtojai. Daugiausiai taškų surinkęs klubas gauna dr. J. Kaškelio pereinamąją taurę. Ją laimės tas klubas, kuris bus nugalėtojas tris kartus iš eilės arba penkis kartus be eilės. Regata vyksta vieną kartą metuose.
Išėjusios pro starto liniją, jolės eina prie trikampio viršūnės, kuri pažymėta plaukiančia boja, įvairiais keliais. Visų žiūrovų, ypač abiejų klubų narių įtemptas dėmesys, žiūronai eina iš rankų į rankas. Praėjus pirmąją boją tuoj atsiplėšia olimpinė jolė T. 1, vairuojama V. Zelenkevičiaus (K. B. K.), kuris dėl gražaus buriavimo susilaukia visų simpatijų. Jolių vadai kietai imasi, panaudodami visą savo patyrimą ir regatinę taktiką, stengiasi mažuosius pastatus greičiausiai atvesti prie finišo. Vėjas lygus ir vienodas, matomumas geras. Ir dar saulė nutarė žvilgterėti kas čia darosi ant to žvilgančio ežero. Pirmame užburiavime atėjo pirmoji T. 1. pasiruošimas antram užburiavimui. Parėjusios jolės skubiai stoja prie krantinės, pasikeičia įgulos, vėl pasiruošimas startui ir vėl jolės šauna į priekį. Čia buvo sunki ir permaininga kova. Šitame užburiavime stipriai plėšėsi geriausias Š. B. K. jolės vadas Nikolajevas, o jam ant kulnų sumaniai manevruodamas lipo Jansonas (K. B. K.). Vis dėlto po atkaklios kovos laimėjo Nikolajevas. Ant kranto susėdę tarp savęs ginčijasi.
Lieka pati įdomiausioji regatos dalis – finalas. Čia atkaklioje kietoje kovoje turi susitikti rinktiniai abiejų klubų vyrai. Jolės tvirtų rankų valdomos nueina nuo tiltelio. Startas – ir vėl jolės savo priekiu pjauna lengvai banguotą ežero paviršių, palikdamos paskui save ramaus vandens juostą ir įvairiai manevruodamos aplenkia trikampio bojas jas palikdamos kairėje. Pirmuoju eina Nikolajevas (Š. B. K.), o prie jo skuba Zelenkevičius (K. B. K.). kuris jau praėjo pro dvi joles, bet jo jau nepralenkė ir prie finišo atėjo antruoju. Laimėjimas neaiškus ir po trumpos pertraukos teisėjų komisija, vadovaujant Buriavimo Komiteto Pirmininkui Dr. V. Didžiui, susirenka posėdžio. Kauno Buriuotojų Klubas laimėjo! Maloni žinia kauniečiams.
Seka vėliavos nuleidimas. Garsiai spiegiant švilpukui šnarėdama slenka žemyn trispalvė buriuotojų vėliava, ant kurios aukštai kampe sukryžiuota per Gedimino stulpus du inkarai. Rimtai stovi išsirikiavę abiejų klubų buriuotojai. Taria žodį Buriuotojų komiteto pirmininkas dr. V. Didžys ir įteikia pereinamąją dr. J. Kaškelio taurę K. B. K. vadui B. Stundžiai. Dar kalbėjo Š. B. K. vadas Bulota, ragindamas dar tvirčiau pasiryžti ir dirbti.
Taip tai ruošiasi jaunimas, tvirtas ir pasiryžęs, stiprindamas valią ir kūną, per vidaus vandenis į amžinai neramią, bet žavingą viliojančią jūrą. „Ei, tvirčiau įtempki šotą, gero vėjo mums dar bus“... – skamba daina ežero pakrantėje“ (Buriuotojų dienos Rėkyvos ežere. Metinė regata Kaunas-Šiauliai dėl dr. J. Kaškelio taurės. „Ateitis“, 1943 rugpjūčio 9 d.).
Šioje regatoje Šiaulių komandoje buriavo ir buriuotojas Olegas Truchanas. Prisimindamas šią regatą, šių buriavimo varžybų dalyvis kaunietis buriuotojas Vytautas Zelenkevičius-Zelenis prisiminimuose rašė: „Rėkyvos ežero regatoje man teko susipažinti su tolimųjų plaukiojimų, jachtų vadais advokatu Martynu Braku ir inžinieriumi Buntinu.
1943-iųjų metų vasaros atostogas praleidau prie Rėkyvos ežero. Ežeras grožiu nepasižymėjo. Aplink durpynai, jokių didesnių miškų ar kalvų nesimatė. Krantai buvo apaugę didelėm nendrėm, kuriose slapstėsi antys ir kitokie paukščiai. Patiko man jo geografinis išsidėstymas, buvo labai geros sąlygos buriuoti. Pastovūs bei stiproki vėjai labai tiko tam tikslui. Iš inžinieriaus
Buntino gavau instrukcijas, į ką kreiptis dėl jolių naudojimo ir kur gauti nakvynę. Jolių prieplauka buvo netoli elektros jėgainės. Apsistojau mažam namelyje ant mažos kalvelės šalia prieplaukos. Pirmą kartą pamačiau dūminę pirkią. Joje gyveno senutė, pas kurią pirkdavau kiaušinius. Pirkioje buvo molinės grindys ir viskas buvo verdama ant atviros ugnies. Visos sienos nuo suodžių juodai blizgėjo. Stebėjausi, kad taip primityviai gyvenančių žmonių buvo nepriklausomos Lietuvos laikais. Toji senutė, kaip ir jos pirkia, atrodė apgailėtinai. Pelenų spalvos, raukšlių išraižytame veide įdubusios akys rodė, kad už jų dar slėpėsi gyvybė. <...> Ant duonos, kiaušinienės ir pieno leidau atostogas. Oras pasitaikė nepaprastai gražus. Saulėtas dienas leidau raižydamas ežerą skersai ir išilgai. Sunku buvo atspėti, kur skersai, kur išilgai. Visas ežeras atrodė kaip didelis dubuo plokštumoje. Į darbą grįžau laimingas, pasisėmęs sveikatos ir saulės spindulių.
Antroji Lietuvos vidaus vandenų buriavimo regata įvyko 1943 metų rugsėjo mėn. (dienos neatsimenu). Dalyvavo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių buriuotojai. Rėkyvos ežeras vėl turėjo šventę. Vasaros atostogų metu turėjau progos daugiau pažinti ežerą ir tikėjausi gero pasisekimo regatoje. Pradžia buvo labai gera. Pirmas perplaukiau per starto liniją. Patekau į stipraus vėjo zoną ir nuo visų jolių atsiplėšiau beveik per ketvirtį kilometro. Stiprus vėjas nešė mano jolę kaip pūką ant vandens. Tik prasidėjus lenktynėms, tokį pirmumą turėdamas buvau tikras, kad laimėjimas sėdi mano kišenėje. Deja, neilgai man teko džiaugtis.
Vienintelis burinių jachtų ir jolių greičio šaltinis yra vėjas. Yra menas, kaip produktyviau panaudoti vėjo jėgą buriuojant. Per regatą pasitaiko, kad stiprios vėjo jėgos apkrautas jachtos takelažas (stiebai, burės, virvės ir t. t.) perkrovimo neatlaiko ir lūžta stiebai, plyšta burės, bet jachta, turėdama sunkaus balasto kylį, neapvirsta. Kas panašiu atveju atsitinka burinei jolei? Neturėdama sunkaus kylio, jolė pavirsta 90 laipsnio kampu ir burės prilimpa prie vandens paviršiaus. Taip atsitiko ir man Rėkyvos antroje regatoje. Stipriam vėjo gūsiui pūstelėjus, jolė pavirto ir burės prilipo prie vandens. Man nieko kito neliko, kaip tik sėdėti ant pavirtusios jolės ir laukti, kol atplauks pagalbinis laivas man padėti. Pro šalį plaukusių jolių buriuotojai klausinėjo manęs, ar reikalinga pagalba. Nesijaučiau, kad būčiau pavojuje, ir visiems kolegoms dėkojau už siūlomą pagalbą. Regatos metu pagalbos pasiūlymas, jos priėmimas ar atsisakymas buvo buriuotojų etiketo dalis. Jeigu varžovui grėsė pavojus gyvybei, privalėjai palikti lenktynes ir turėjai jam padėti. Su antrąja regata Rėkyvos ežere pasibaigė mano buriavimas nepriklausomoje Lietuvoje“ (Ištrauka iš Vytauto Zelenkevičiaus-Zelenio 2003 rugsėjo 15 d. laiško. Laiško originalas saugomas autoriaus archyve).
1943 m. spalio 2 ir 3 dienomis Rėkyvos ežere surengtas pirmasis Lietuvos mažųjų jachtų-jolių čempionatas. Jose dalyvavo Vilniaus, Kauno ir Šiaulių buriuotojai. Buriavimo nuotolis – 5 jūrmylės. Individualiose jolių lenktynėse čempiono vardą iškovojo S. Nikolajevas (Šiaulių buriuotojų klubas, sutrumpintai – ŠBK), antrąją vietą laimėjo J. Žilevičius (ŠBK), trečiąją – O. Truchanas (ŠBK).
Komandomis jolių regatoje nugalėjo Šiaulių komanda (S. Nikolajevas, O. Truchanas ir J. Žilevičius), surinkusi 74 taškus. Antri buvo Vilnius buriuotojai – 22 tšk., treti – Kauno (14 tšk.). Šiauliečiai šiose varžybose laimėjo tris pirmąsias vietas (Lietuvos sporto žinynas. II tomas. 1941-1952 m. Sudarė Algimantas Bertašius. Vilnius: LSIC, 1999, p. 33).
1943 m. Lietuvos buriavimo čempionu tapo S. Nikolajevas. O. Truchanas buvo pripažintas geriausiu jaunimo buriuotoju Lietuvoje. Šiaulių buriuotojams vadovavo S. Bulota (Tamulaitienė R., Veršinskienė N., Misevičius J. Šiaulių sportas, p. 52).
Apie šias buriavimo varžybas laikraštis „Tėviškė“ 1943 m. spalio 1 d. rašė: „Šiaulių buriuotojų klubas Rėkyvos ežere suruošė pirmąsias Lietuvos buriavimo pirmenybes, kuriose dalyvavo Vilniaus, Kauno, Svyrių ir Šiaulių buriuotojai. Po vieno netikėto pralaimėjimo vasarą kauniečiams, šiauliečiai šį kartą buvo ežero viešpačiai ir visuose trijuose užburiavimuose laimėjo pirmąsias vietas; pirmame – S. Nikolajevas, antrame – O. Truchanas ir trečiame – J. Žilevičius. Vadinasi, nė vienas svetimasis nepateko net į finalą. Baigminė kova tarp trijų šiauliečių baigėsi Nikolajevo pergale, kuris tapo Lietuvos buriavimo meisteriu. Antruoju liko Žilevičius. Vienas iš geriausių Kauno buriuotojų – Zelinkevičius, trečiajame užburiavime apsivertė. Komandinės varžybos baigėsi dideliu Šiaulių laimėjimu. Taškai: Šiauliai – 74, Vilnius – 22, Kaunas – 14. Šiauliečiams atiteko visos skirtos dovanos. Šiuo metu veikliausiam Lietuvos buriavimo klubui vadovauja S. Bulota“ (Šiauliečiai – Lietuvos buriavimo nugalėtojai. „Tėviškė“, 1943 spalio 1, Nr. 36).
1944 m. vasario 12 Šiaulių dramos teatre įvyko buriuotojų klubo vakaras, kurio meninę programą atliko solistas Rimkevičius, šiauliškiai Ivaškevičiūtė, Jogėlos kapela ir klubo meninės pajėgos. Jame buriuotojai ir svečiai ilsėjosi, linksminosi, susumavo sporto rezultatus (Šiaulių sportas, p. 53; Šiaulių buriuotojų klubo pavakaris. „Tėviškė“, 1944 vasario 18, p. 4).
Artėjant prie Šiaulių karo frontui, buriuotojų veikla baigėsi. 1944 m. (liepos mėn.) antrąkart užėjus sovietams, buriavimas Šiauliuose nutrūko, perėjęs frontas išblaškė buriuotojus po visą pasaulį. Rėkyvos ežere buvęs sportinis inventorius buvo išblaškytas ir prarastas.
P. Garbauskas apie šį sovietų okupacijos laikotarpį ir buriavimo būklę Šiauliuose rašė: „Antrą kartą per Šiaulius praėjęs frontas išblaškė daugelį žmonių, tarp jų ir buriuotojus, po visą pasaulį. Rėkyvos ežere likusį sportinį inventorių kurį laiką aš, vis dviračiu atvažiuodamas, kartu su vietiniais gyventojais prižiūrėdavau. Prasidėjus mobilizacijai į sovietinę armiją, teko slapstytis ir tik po gero pusmečio, lai legalizavausi, pradėjęs dirbti geležinkelyje nuvykau prie Rėkyvos, tačiau jau nieko iš buvusio inventoriaus neberadau. Liko tik aplūžęs tiltelis“ (Garbauskas P. Ir Šiauliuose plazdėjo burės. Iš leidinio: „Burės“, 1996).
(Bus tęsinys)
Buriuotojas Vytautas Zelenkevičius-Zelenis. Apie 1943 m.
Buriuotojas Stasys Bulota Rėkyvos ežere. 1943 m. Nuotr. iš G. Bulotaitės rinkinio.
Buriuotojas Stasys Bulota Rėkyvos ežere. 1943 m. Nuotr. iš G. Bulotaitės rinkinio.
Šiaulių buriuotojų klubo nariai. Antroje eilėje iš kairės ketvirtas stovi Olegas Truchanas. 1943 m.
Jolės Rėkyvos ežere. 1944 m. Iš G. Bulotaitės rinkinio.
