(Pabaiga)
Šeštadienio vakaras (liepos 24 d.) praleistas Zalaegersege, prie Balatono ežero suteikė naujų įspūdžių ir žinių apie tai, kaip vengrai ir turistai leidžia laisvalaikį prie šalies centrinėje dalyje tyvuliuojančio didžiausio Vidurio Europoje ežero. Jo plotas – beveik 600 kv. m. Jis telkšo tektoninėje įduboje, Dunojaus vidurio lygumoje, pietrytinėje Balkanų kalnų papėdėje, ir patraukia nepakartojama ežero ir jį supančių kalvų panorama. Yra išlikusi legenda, pasakojanti, jog Balatono dugne stovi bažnyčia, prie kurios graudžias ašaras nepaliauja lieti mergelė, o jos ašaros maitina ežerą.
Sakoma, kol mergelė verkia, Balatone bus vandens. Balatono ežero pakrantėse yra daugybė gydomųjų šaltinių, jos nusėtos gerai įrengtais kurortais ir jaukiomis gyvenvietėmis. Balatono ežeras nusidriekęs iš šiaurės į pietvakarius per 77 km, o plotis plačiausioje vietoje – 14 km. Krantai žemi, vietomis užpelkėję. Balatono ežeras Šijo upe-kanalu jungiasi su Dunojumi.

Nežiūrint COVID-19 apribojimų, Balatono ežero pakrantės buvo aplipusios poilsiautojų, šurmuliavo mugės, veikė kavinės, barai, atrakcionai. Susirinkusius linksmino muzikantai, dainininkai ir šokėjai.  Balatono ežeras ir vasara dovanojo romantišką vakarą ir puikų poilsį.

Pernakvoję jaukiame viešbutyje, kitos dienos rytą (liepos 25 d.) po pusryčių išvykome į netoli vakarinės Balatono ežero dalies esantį Hevizo kurortą. Jo istorija prasidėjo 1795 metais, kai ežero teritorija priklausė grafui Diordia Festetičui. Tuo metu buvo pastatytas miestas, kuriame atsirado viskas, kas reikalinga poilsiui ir gydymui.

Hevize yra susiformavęs didžiausias 4,4 ha ploto terminis ežeras Europoje ir antras pasaulyje. Jo giliausia vieta – 38,5 metro. Vandens temperatūra svyruoja nuo 24 laipsnių žiemą iki 38 laipsnių šilumos vasarą. Ežerą maitina šaltinio vanduo, kurios temperatūra yra plius 39,8 laipsnio. Iš vulkaninio kraterio trykštantis vanduo, prisotintas karbonato, kalcio, magnio, radono, sieros, dujų bei kitų mineralinių medžiagų. Jis itin tinkamas gydyti nugaros skausmus, sąnarių ligas, osteoporozę, reumatą.

Hevizo ežeras yra unikalus savo flora ir fauna. Kelios bakterijų rūšys veisiasi tik šiame ežere. Ežero vanduo turi gydomųjų savybių, jo dumblas naudojamas gydymui ir reabilitacijos procedūroms. Ekspedicijos dalyviai turėjo progos išbandyti Hevizo ežero gydomąsias savybes, pastiprinti sveikatą ir pasižvalgyti po čia įsikūrusį kurortinį miestelį, kuris nustebino švara, tvarka bei gyventojų svetingumu.

Toliau ekspedicijos maršrutas atvedė į Kesthėjaus (vengr. Keszthely) miestą, kuriame yra XIV a. II p. pusės bažnyčia, pėsčiųjų gatvė, Festetičų rūmai (1745 m.), rotušė (apie 1790 m.), XVIII-XIX a. gyvenamieji namai. Miestelyje veikia Balatono, vyno muziejai, dailės galerija, seniausia Vengrijoje aukštoji žemės mokykla (nuo 1797 m.) ir kt.

Kesthėjuje aplankėme įspūdingus grafo Festetičų rūmus-muziejų, kurių oficialus pavadinimas yra kilęs iš juos valdžiusios  šeimos pavardės. Baroko stiliaus rūmai buvo pradėti statyti Kristofo Festetičo 1745 metais ir jų statyba tęsėsi daugiau nei šimtmetį. Festetičų rūmuose didelį įspūdį paliko puošnaus stiliaus baldais apstatyti kambariai, didžiulė retų knygų biblioteka, kuri yra vienintelė Vengrijoje išlikusi aristokratiška biblioteka, paveikslų galerija, „Helicon Palace“ muziejus, kurį sudaro šešios ekspozicijos, išdėstytos penkiuose pastatuose.

Po ekskursijos Festetičų rūmuose, ekspedicija „Lai Vėjus‘2021 Pauliui Normantui atminti“ Vengrijoje artėjo į pabaigą. Sėdę į mikroautobusus, patraukėme link Kroatijos. Apie 18 val. pervažiavome Vengrijos ir Kroatijos sieną. Toliau mūsų kelionė iš Vengrijos driekėsi per Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Serbiją, Slovakiją, Lenkiją į Lietuvą. Ši kelionės atkarpa po Balkanus šalis, tai jau kito pasakojimo dalis, apie kurią galbūt papasakosime kitą kartą.

Grįžęs iš ekspedicijos „Lai Vėjus‘2021 Pauliui Normantui atminti“, pasidomėjau, kada Šiauliai pirmąkart galėjo užmegzti pirmuosius ryšius su Vengrija ir vengrais. Tarpukario Šiaulių spaudoje užtikau, kad 1934 m. gruodžio mėnesį į „Birutės“ saldainių fabriką buvo priimtas meistras iš Vengrijos, kuris pradėjo gaminti šokoladą („Birutė“ gamins šokoladą. „Įdomus mūsų momentas“ 1934 m. gruodžio 9, p. 1).

1934 m. gruodžio 22 d. 19 val. Šiauliuose, esperantininkų skaitykloje buvo surengta Vengrijos žurnalisto A. Kovačo įdomi paskaita esperanto kalba (buvo taip pat paaiškinta ir lietuviškai) tema „Vengrija, jos sostinė Budapeštas ir esperantininkų gyvenimas“. Po paskaitos šviesos aparatu demonstravo daug Vengrijos ir Lietuvos paveikslų (Esperantininkų gyvenimas. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 gruodžio 31, p. 6).

Ir dar. Po skrydžių Budapeštas-Kaunas, Paulius Normantas grįždavo iš Karmėlavos oro uosto į Vilnių, kur apsistodavo pas pažįstamus, draugus, aplankydavo čia gyvenantį brolį. Taip pat jis vykdavo į gimtinę per Šiaulius į Papilę, aplankydavo draugus ir pažįstamus Šiauliuose, Papilėje, Viekšniuose, Akmenėje, Klaipėdoje, Neringoje ir kitur.
P. Normantas Vilniaus senamiestyje svajojo įsteigti Rytų Azijos meno muziejų ir viską, ką jis įsigijo Rytuose, buvo nusprendęs padovanota lietuvių tautai. Jį domino vengrų keliautojo Hop Ferenco dar prieš II pasaulinį karą įsteigtas Rytų Azijos meno muziejus, esantis Budapešte, netoli Didvyrių aikštės. Mirdamas šis keliautojas vengrų tautai paliko dviaukštį namą su per šešias ekspedicijas Japonijoje, Tolimuosiuose Rytuose ir kitur sukauptais eksponatais.

2008 m. Vilniaus dailės galerijoje „Akademija“ buvo surengta Pauliaus Normanto jubiliejinė fotografijų paroda „Laisvės Vėjas Rytuose“. Jos atidaryme kalbėjo ir tuometinis Vengrijos ambasadorius Peteris Noszko-Horvathas, kuris aukštai įvertino P. Normanto indėlį į Lietuvos ir Vengrijos kultūrą.

Paulius Normantas, kaip fotografas, keliautojas ir orientalistas, buvo žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Vengrijoje. Jis nuo 1983 metų iki mirties gyveno Vengrijoje, Nyredhazos mieste, turėjo Lietuvos ir Vengrijos pilietybes. 1985-1986 metais Vengrijos žurnaluose buvo išspausdinti P. Normanto straipsniai apie Kryžių kalno netoli Šiaulių, istoriją, jo legendą bei dabartį, publikuotas pluoštas jo nuotraukų.

P. Normantas 1986 m. tapo Vengrijos fotografų sąjungos ir Vengrijos kūrėjų asociacijos nariu, buvo pirmuoju Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininku. 1989 m. Budapešte parengė pirmąjį fotografijų albumą „Išdžiūstantys šaltiniai“ apie finougrų tautas, kuris buvo išspausdintas Vengrijoje 1990 m. Vengrija deramai įvertino jo darbą ir kūrybą. Jis buvo apdovanotas „Pero Cultura Hunarica“ medaliu (1992 m.), Rudolfo Balogho premija (1997 m.), Vengrijos kūrėjų asociacijos didžiuoju prizu (2004 m.), Vengrijos fotografų sąjungos didžiuoju prizu (2006 m.), Vengrijos Respublikos Riterio kryžiumi (2006 m.) ir kt.

Kur bebūtų ir kur bekeliautų Paulius Normantas, pirmiausia jis buvo Lietuvos atstovas. Jis niekados neužmiršo Lietuvos, Žemaitijos. Visur jam žodis „Lietuva“ buvo nepaprastai svarbus. Vengrijoje jis taip pat rasdavo prieglobstį ir pagalbą, čia buvo jo vaikai, todėl čia jis gyveno, nes turėjo Nyredhazoje savo namus, kuriuos jam buvo skyrusi miesto savivaldybė. 2017 m. vasario 27 d. viena urna su dalimi kremuotų P. Normanto palaikų palaidota Vengrijoje, Nyredhazos miesto kapinėse, o kita dalis kremuotų palaikų palaidota Papilės kapinėse.  Šiemet P. Normantui atminti Papilės S. Daukanto gimnazijoje atidaryta jo vardo klasė.

Pauliaus Normanto didelė kūrybinio palikimo (fotografijos, negatyvai, užrašai, žemėlapiai) dalis saugoma Vengrijoje, Nyredhazoje, Budapešte, kita jo dalis dar laukia šeimininkų ir viskas priklausys nuo paveldėtojų ir jo valios vykdytojų pastangų. Tikimės, kad jo darbus ir kūrybinį palikimą galėsime pamatyti ir Lietuvoje.  Apie P. Normanto gyvenimą ir kūrybą būtina parašyti – prisiminimus apie jo ekspedicijas, keliones, knygas ir albumus, jo parodas, susitikimus, jo knygų pristatymus Lietuvoje ir svetur. Tai turėtų būti išsamus pasakojimas apie Rytams, Lietuvai ir Vengrijai atsidavusį keliautoją, fotografą ir orientalistą. Visas šis darbas ateityje dar laukia deramo žurnalistų, tyrinėtojų ir mokslininkų dėmesio.

Balatono ežero pakrantė. J. Nekrašiaus nuotr.

Festetičo rūmų husaro skulptūra. J. Nekrašiaus nuotr.

Bažnytėlė Balatongyoroke. J. Nekrašiaus nuotr.

Tradiciniai vengrų blynai. J. Nekrašiaus nuotr.

Hevizo terminis ežeras. J. Nekrašiaus nuotr.

Vengrų muzikantai Balatongyoroke. J. Nekrašiaus nuotr.

P. Normanto nuotrauka „Kryžių kalnas“.

P. Normanto nuotrauka „Tibeto vienuolis“.

P. Normantas su mokytoju S. Ablingiu Papilėje. J. Nekrašiaus nuotr.

P. Normantas Papilėje prie S. Daukanto paminklo. J. Nekrašiaus nuotr.

P. Normantas Nidoje prie savo galerijos „Himalajai“. J. Nekrašiaus nuotr.

Ekspedicijos „Lai Vėjus‘2021 Pauliui Normantui atminti“ logotipas.

P. Normantas su vienuoliu Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos vienuolyne prie Kryžių kalno. J. Nekrašiaus nuotr.