(Tęsinys)
Dar apie Šaulių jachtklubą
Šiaulių šaulių jachtklubas žiemą populiarino čiuožimą pačiūžomis ant ledo ir ledo ritulio sportą. Tam buvo įrengęs čiuožyklą.

1937 m. gruodžio 12 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Šiaulių Šaulių jacht-klubas jau baigia pilti čiuožyklą ties Kaštonų alėja.

Šią savaitę jau visi čiuožyklos įrengimo darbai bus baigti ir sekmadienį, XII.12 d., numatomas čiuožyklos atidarymas. Spėjama, kad dėl geros šalnos pasiseka šioj čiuožykloj pagaminti puikų, lygų, slidų ledą. Be šios čiuožyklos, miesto centre Šiaulių jachtklubas žada išpilti antrą pigesnę čiuožyklą klubo nuomojamame Šiaulių ežere.

Ežero čiuožykloje numatoma įrengti aikštelę ledo ritulio treniruotėms, o čiuožykloje mieste padaryti aikštę specialiai ledo ritulio rungtynėms pravesti. Vandens ir žiemos sporte visi Šiaulių klubų sportininkai startuoja tik per Jacht-klubą, todėl numatoma, kad Jacht-klubas turės 2 ar 3 neblogas buv. „Sakalo“ ledo ritulio komandas“ (Šiaulių Jacht-klubo čiuožyklos atidarymas. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 gruodžio 12, p. 4).

Iki 1940 m. Šiauliuose buriavimo bazė buvo prie Talkšos (dar buvo rašoma – Šiaulių, Talšos) ežero. Čia stovėjo medinis pastatas, kuriame buvo laikomas buriuotojų inventorius, laiveliai. Ši bazė turėjo dvi „Olimpik“ klasės joles ir vieną laisvos klasės burvaltę, vadinamą vanderjolę. Buvo ir irklinių valčių. Nuo 1940 m. Šiauliuose padaugėjo žmonių, užsiimančių buriavimu. Buvo nutarta buriavimo bazę iš Talkšos ežero perkelti į Rėkyvą.

Buvęs šiaulietis, dar prieš karą mieste buriavęs, Povilas Garbauskas apie buriavimo pradžią Šiauliuose savo prisiminimuose, išspausdintuose 1996 m. biuletenyje „Burės“, rašė: „Vandens sporto bazė buvo prie miesto ribose esančio Talšos ežero. Čia stovėjo medinis pastatas, kuriame gyveno bazės sargas-bocmanas. Kiek pamenu, jį vadino Naču. Gal tokia buvo jo pavardė, gal tik pravardė. Bazė turėjo dvi „Olimpik” klasės joles ir vieną laisvos klasės burvaltę, kurią mes vadinome vanderjole. Buvo ir irklinių valčių: dvi didelės lentinės trijų porų irklų valtys, viena akademinė vienvietė ir dar kelios paprastos medinės valtys. Gerai atsimenu ir tai, kad šioje bazėje buvo akademinio irklavimo treniruoklis. Žiemą visas inventorius, išskyrus paprastas valtis, buvo laikomas po stogu.

Bazėje turimas inventorius buvo naudojamas pramoginiams pasiplaukiojimams. Sportinės veiklos nebuvo. Sovietinei armijai okupavus Lietuvą, ši veikla nutrūko. Jūros skautai buvo apšaukti priešiška valdžiai organizacija ir jų veikla uždrausta. Bazės inventorius išliko – jį iš inercijos prižiūrėjo ir globojo bocmanas.

Po to, kai Klaipėdos kraštą okupavo vokiečiai, 1939 metais į Šiaulius atsikėlė Klaipėdos prekybos institutas. Tarp jo dėstytojų buvo ir keli žinomi uostamiesčio buriuotojai. Iš jų aktyviausiai pasireiškė du – M. Brakas, o antrojo pavardės neprisimenu. Šių žmonių dėka Šiauliuose atsirado sportinis buriavimas, pradėtos rengti varžybos“ (Garbauskas, P. Ir Šiauliuose plazdėjo burės. Biuletenis „Burės“, 1996. Iš kn. „Gero vėjo!: Lietuvos buriavimo istorijos puslapiai. - Klaipėda: S. Jokužio l-kla, 2002, p. 40).

1940 m. gegužės mėnesio pradžioje prie Šiaulių jachtklubo prasidėjo buriavimo kursai. Kursuose teorines ir praktines buriavimo pamokas vedė V. Skvirblys (Trumpa kronika. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 gegužės 5, p. 3).

Buriavimo sporto komitetas ir buriuotojų klubas (1942–1944)
Nacių užgrobtoje Lietuvos teritorijoje įsikūrę jachtklubai iš esmės pratęsė Klaipėdos buriavimo mokyklos veiklą. Per vokiečių okupaciją buriuota tik upėse ir ežeruose.

Karo metais Šiaulių buriuotojų veikla nenutrūko. Likę Šiaulių jachtklubo nariai ir jūrų skautai susibūrė į klubą ir veikė toliau vadovaudamiesi senais tarpukario Lietuvos įstatymais, važiuodavo buriuoti į Rėkyvos ežerą, rengė teorinius mokymo kursus pradedantiesiems buriuotojams. Vyko įvairūs buriuotojų seminarai, egzaminai, buvo išduodami pažymėjimai. Jūros dienos proga Rėkyvoje, šalia Žvejų namų, vykdavo gegužinės. Šiaulių buriuotojų klubas kartu su jūros skautais organizuodavo Jūros dieną.

Buriavimas Šiaulių mieste vyko Talkšos ežere, o nuo 1942 m. – Rėkyvos ežere. P. Garbauskas apie to laikotarpio Šiaulių buriuotojų padėtį rašė: „Prasidėjus karui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, 1942 m. buriavimas Šiauliuose atsigavo. Buvo įkurtas jachtklubas. Jam vadovavo buvęs Lietuvos aviacijos lakūnas S. Bulota. Jachtklube susibūrė apie 40 žmonių. Buvo suorganizuoti jachtos vadų – kapitonų kvalifikaciniai kursai. Juose dėstė iš Klaipėdos pasitraukę buriuotojai. Mes, šiauliečiai, jų dėka įgijome jachtos vadų teises.

Kadangi mieste esantis Talkšos ežeras mažas ir nedėkingas buriavimui dėl savo konfigūracijos, buvo nutarta persikelti į Rėkyvos ežerą. Šis ežeras gana didelis, užima apie 1000 ha. Vienintelis trūkumas – 10 kilometrų atstumas nuo miesto. Šį kelią įveikdavome dviračiais, o kas jų neturėjo, tai ir pėsčiomis atkulniuodavo“ (P. Garbauskas. Ir Šiauliuose plazdėjo burės. Ten pat, p. 40).

1942 m. vasario mėnesio pradžioje Šiaulių sporto apygardos patalpose buvo įkurtas miesto buriavimo sporto komitetas. Jo pirmininku tapo buvęs jūrų skautas, aktyvus buriuotojas, advokatas Martynas Brakas (1907–2000). Jo dėka Šiauliuose buvo susidomėta sportiniu buriavimu, pradėtos rengti varžybos, buvo įkurtas Buriuotojų klubas, suorganizuoti jachtų vadų kapitonų kvalifikaciniai kursai.

Tų pačių metų vasario mėnesį Šiauliuose, Rūdės g. 19, buvo įsteigtas buriavimo sporto klubas, kuriam vadovavo Lietuvos aviacijos lakūnas Stasys Bulota (1913–1982). Klube susibūrė apie 40 buriuotojų. Aktyvūs šios klubo nariais buvo Henrikas Adomaitis, Martynas Brakas, Aleksas Gabecas, Viktoras Gabecas (1926–2001), Jonas Jonaitis, Vaclovas Mikšys (1922–1986), Stasys Nikolajevas, Kazys Paulauskas, Jonas Strižinas, Leopoldas Čeponkus, Šimkus, Vytautas Šutas, Tamošaitis, Olegas Truchanas (1923–1972), Romualdas Matas Veitas (1924–2017), Vytautas Venckevičius, Jonas Žilevičius ir kiti.

1942 m. kovo 27 d. pirmą kartą Šiauliuose, sporto apygardos patalpose (S. Dariaus ir S. Girėno g. 59), buvo surengti buriavimo kursai, kuriuos lankė ir Olegas Truchanas, vėliau tapęs vienu iš geriausių jaunųjų Lietuvos buriuotojų. Jis vienas pirmųjų 1943 metų žiemą Rėkyvos ežere išbandė ledroges.

1944 m vasario mėnesį įvyko Šiaulių buriavimo sporto klubo narių visuotinis susirinkimas. Jo metu naujuoju Buriavimo sporto klubo vadu buvo išrinktas Stasys Bulota, pavaduotoju Jonas Žilevičius, sekretoriumi Olegas Truchanas, kasininku Jonas Strižinas, takelažo meistru tapo Stasys Nikolajevas (Naujos sporto klubų  vadovybės. „Tėviškė“, 1944 vasario 18, p. 4).

Iš Šiaulių kilęs Aleksas Gabecas (dar Aleksandras Gabecas, gimęs 1922 rugsėjo 21 d. Šiauliuose), karo metais pasitraukęs į Australiją, buvo prisiekęs buriuotojas, Šiaulių buriuotojų klubo narys, 1944 m. vasario 11 dieną Lietuvos buriuotojų sąjungos nutarimu Nr. 204 buvo pripažintas III eilės jachtos vadu su teise vadovauti jachtai vietos vandens plaukiojimuose. A. Gabecas prisiminimuose rašė, kad nuo 1942 m. kartu su O. Truchanu ir kitais Šiaulių buriuotojais dažnai buriuodavo Rėkyvos ežeruose, dalyvavo regatose.  

A. Gabecas taip pat buvo gabus boksininkas, atstovavęs Šiauliuose „Šarūno“ sporto klubą. 1942 m. Lietuvos bokso pirmenybėse jis tapo čempionu  vidutiniame svoryje (Nauji Lietuvos meisteriai. „Į laisvę“, 1942 m. gruodžio 14, p. 3).
Savo prisiminimuose boksininkas ir treneris Vaclovas Peleckis apie šį boksininką rašė: „1940 m. bokso treniruotes pradėjo lankyti A. Gabecas. Tai buvo gabus jaunuolis. Iš pradžių atrodė, kad nieko gero iš jo neišeis, nes paviršutiniškai treniravosi ir bijojo ringo. Tačiau po pusmečio treniruočių vaikinas parodė savo charakterį – visus susitikimus draugiškose varžybose laimėdavo su aiškia persvara. Tai buvo techniškas boksininkas, labai gudrus ringe. Jo draugai jį praminė ringo lape.

1942 m. Lietuvos bokso pirmenybėse A. Gabecas 75 kg svorio kategorijoje finalinėje kovoje nugalėjo Kauno atstovą P. Gerulskį ir tapo čempionu. 1943 m. Lietuvos pirmenybėse A. Gabecas finalinėje kovoje nugali šiaulietį R. Krasauską ir vėl tampa čempionu“ (Peleckis V. Apie save ir Lietuvos boksą. – Sud. R. Jakutis, Šiauliai: Saulės delta, 2009,  p. 28).
Karo metais Šiaulių buriuotojų klubo iniciatyva buriavimas, kaip sporto šaka buvo sėkmingai vystomas Rėkyvos ežere. Klubas ruošė buriuotojus, organizuodavo regatas, įvairias buriavimo varžybas, šventes.

Tarpukario žymesni Šiaulių buriuotojai Martynas Brakas, Stasys Bulota, Stasys Nikolajevas, Jonas Strižinas, Romualdas Veitas, V. Skvirblys, Paškevičius, ir kt. Kaune besimokantys universiteto studentai Juozas Šliažas, Jonas Žilevičius, Povilas Garbauskas, Eugenijus Pažarauskas, kaunietis Vytautas Zelenkevičius-Zelenis ir kt. karo metais buriavo ne tik Nemune, bet ir Šiauliuose, Rėkyvos ežere. Iš šių šiauliečių buriuotojų savo pasiekimais ir atsidavimu buriavimui išsiskyrė Olegas Truchanas.

Buriavimas Rėkyvos ežere tarpukariu ir okupacijos metais
Šiauliuose esantis Talkšos ežeras dėl savo konfigūracijos ir nedidelio dydžio nelabai tiko buriavimui, todėl 1939 metais buriuotojai persikėlė buriuoti į Rėkyvos ežerą. Jis savo geografija, vėjais labai patogi vieta buriuotojams su jachtomis ar burlentėmis, o žiemą su ledrogėmis.

Rėkyvos ežeras (Rėkijavas) plyti netoli Šiaulių, pietiniame miesto pakraštyje. Ežero plotis 1 174 ha, ilgis – 4 630 m, plotis 4 100 m. Kranto linijos ilgis – 14,1 km. Didžiausias gylis – 7,2 m – nustatytas pirmą kartą moksliškai tyrinėjus ežerą 1902 m. XX a. pabaigoje, ežerui smarkiai dumblėjant, didžiausias gylis randamas maždaug 4-4,5 m. Vakarinis ir pietinis krantai žemi, pelkėti. Supa Rėkyvos pelkė, rytinis krantas sausas. Yra durpingų, nendrėmis apaugusių salelių.

Ežeras yra Dubysos, Ventos, Lielupės upių takoskyroje. Ežerą, išskyrus rytinį krantą, juosia aukštapelkė, apaugusi žemu mišku. Rytiniame krante 1923 m. buvo pastatyta Bačiūnų elektrinė, ilgą laiką tiekusi elektros energiją Šiauliams ir apylinkei. Augant elektros energijos paklausai, 1939 m. prie buvusio Karpio dvaro buvo pradėta statyti ir 1940 metų pabaigoje pirmąją energiją pagamino Rėkyvos elektrinė. Elektrinių kurui buvo naudojamos vietinių durpynų durpės. Apie ežerą esantys durpynai užima 1 950 ha plotą su vidutiniu 3,9 metro gylio durpių sluoksniu. Visas Rėkyvos pelkės plotas – 2 650 ha.

Kol nebuvo eksploatuojami durpynai, vandens perteklius iš pietvakarinio ežero kranto Šiaušės upeliu (33,1 km) nutekėdavo į Dubysą. Baigus eksploatuoti Piktmiškio durpyną, buvo iškastas Kulpės kanalas, kuriuo iš ežero šiaurės pakrantės vandens perteklius kanalu per Prūdelį ir Talkšos ežerą praskiedžia Šiaulių miesto nuotekas, kurios patenka į Lielupės baseino upelį Kulpę. Kulpės kanalo pradžioje yra įrengtas ežero vandens lygį reguliuojantis hidrotechnikos įrenginys, kuris reguliuoja ežero vandens perteklių.

Per paskutinius 60 metų vandens lygis ežere, manoma, nėra pakitęs. Tik rytinis krantas, 1940 m. buvęs beveik be švendrynų, palaipsniui apžėlė švendrėmis, ėmė smarkiai kaupti sąnašas ir dumblėti. Netoli šiaurės rytų pakrantės yra maža žvyro ir šlyno salelė (tiksliau galbūt sekluma, apaugusi švendrėmis), tik per ypač sausringus metus parodanti mažą dugno lopinėlį.

Prie pietvakarinio ežero kranto yra Aukštelkės aukštapelkė, paskelbta botaniniu ir zoologiniu draustiniu ir saugoma valstybės. Ežerą iš pietų, vakarų ir šiaurės juosia 200-500 m apsauginė juosta.

Rėkyvos ežeras yra ovalo formos, dėl savo palyginti didelio ploto, nuožulnių žemų krantų ir nuolat čia vyraujančių stiprių vėjų labai palankus vandens sportui, ypač – buriavimui.

Apie vandens sportą tarpukariu išsamesnių duomenų nėra. Nuo seno Rėkyvos ežere buvo naudojamos irklinės valtimis. Pirmieji buriniai laivai Rėkyvos ežere pasirodė apie 1940 m. Sovietų pirmosios okupacijos metu buriavimo sezonui Šiauliuose beveik nebebuvo rimtai ruošiamasi. Jachtos buvo išvežtos ir paslėptos, savo darbą sustabdė jachtklubas. Tik Raudonajai armijai pasitraukus iš Lietuvos ir karui nusiritus tolyn į Rytus, gyvenimui grįžtant į savo vėžes, atkuto ir Šiaulių buriuotojai.

Buvęs šiaulietis buriuotojas Povilas Garbauskas prisiminimuose „Ir Šiauliuose plazdėjo burės“ rašė: „Kadangi mieste esantis Talšos ežeras mažas ir nedėkingas buriavimui dėl savo konfigūracijos, buvo nutarta persikelti į Rėkyvos ežerą. Šis ežeras gana didelis, užima apie 1 000 ha.  Prie ežero buriuotojų jėgomis buvo pastatytas „T“ formos lieptelis ir krante stovėjo dvi didelės kariškos angliškos palapinės, kurias buriuotojai gavo iš vokiečių kareivių. Palapinėse vasarą nuolat gyveno 10-15 buriuotojų. Dauguma jaunų buriuotojų buvo nelegalai, slapstėsi nuo vokiečių policijos. Vieni buvo pabėgę iš lagerių, kiti vengė mobilizacijos į vermachtą ar į Reicho darbo tarnybą. O čia, prie ežero, buvo sąlyginai saugu, nes Rėkyvos ežere savo laivus laikė ir vokiečių karo lakūnai, mėgę buriuoti. Jų inventorių prižiūrėjo, remontavo ir saugojo mūsų buriuotojai. Taigi patarnaudami vokiečių karo lakūnams jautėmės savotiškai saugūs. Turėjome net kai kurių lengvatų. Pavyzdžiui, leidimus naudotis geležinkelio paslaugomis.

Rėkyvos ežere turėjome jau 4 „Olimpikus“ ir vieną vanderjolę. Vienas „Olimpikas“ buvo atvežtas iš Kauno, o kitas lyg ir iš Platelių. Ežere vyko intensyvus sportinis buriavimas. Čia buvo vedamos net Lietuvos buriavimo varžybos. Dalyvauti jose nuolat atvažiuodavo Kauno buriuotojai. Nuolatinis to meto Šiaulių miesto ir Lietuvos buriavimo varžybų nugalėtojas buvo šiaulietis S. Nikolajevas. Pokariu jis gyveno Klaipėdoje, bet buriavimu jau nebeužsiiminėjo.

Rėkyvos bazės inventorius buvo asmeniškai priskirtas jachtos kapitonams: „Olimpikai“ S. Nikolajevui, O. Trukanui (turi būti Truchanui – J. N.), J. Žilevičiui ir man. Vanderjolės kapitonu buvo J. Jonaitis. Iš kitų to meto buriuotojų šiauliečių prisimenu brolius Gabecus, V. Venckevičių, Strižinauską (J. Strižiną – J. N.), Tamošauską“  <…> (Garbauskas P. Ir Šiauliuose plazdėjo burės. Iš: Burės, 1996 m.).

Nepaisant karo, Šiaulių buriuotojų klubas veiklos nenutraukė. Vyko įvairūs buriuotojų seminarai, egzaminai, buvo išduodami pažymėjimai. Jūros dienos proga Rėkyvoje šalia Žvejų namų vykdavo gegužinė. Jūros dieną organizuodavo Šiaulių buriuotojų klubas su jūrų skautų vadovais.

A. Gabecas prisimena: „Vasarą, prisimenu rasdavau Olegą (Truchaną – J. N.), Vytą Venckevičių, Stasį Nikolajevą, Viktorą Gabą (Gabecą – J. N.), R. Veitą, Paškevičių ir dar kelis entuziastus Rėkyvos ežere buriuojančius arba palapinėse netoli krantinės budinčius. Ten jie tvarkydavo bures, laivų dalis, stiprindavo prieplauką“ (Gabecas A. Prisiminimai apie buriavimą ir O. Truchaną. Rankraštis saugomas autoriaus archyve).

1942 m. birželio 29 d. Rėkyvos ežere įvyko pirmoji buriavimo sporto šventė. Buvo surengtos jolių lenktynės – regata. Regatoje dalyvavo trys jolės, kurias puikiai valdė šiauliečiai buriuotojai Stasys Nikolajevas, Olegas Truchanas ir Jonas Žilevičius. Pirmas atplaukė O. Truchanas (Tamulaitienė R., Veršinskienė N., Misevičius J. Šiaulių sportas (istorijos metmenys).- K.: „Aušra“, 1998, p. 46). Šioje pirmojoje regatoje nugalėjo aštuoniolikmetis Šiaulių berniukų gimnazijos gimnazistas Olegas Truchanas.

Tų pačių metų rugpjūčio 9 d., sekmadienį, 14 val., Šiaulių buriuotojai Rėkyvos ežere prie senelių prieglaudos surengė antrą šiais metais buriavimo iškylą-regatą. Šiauliečiai vėl turėjo galimybę grožėtis gražiu buriavimo sportu – rungtyniavimu (Sekmadienį Rėkyvoj regata. „Tėviškė“, 1942 rugpjūčio 7, p. 2).

1942 m. rugpjūčio 28 d. laikraštis „Tėviškė“ rašė: „Nustatyti geriausiam Šiaulių buriuotojų sporto klubo buriuotojui, rugpjūčio 22 d. Rėkyvos ežere įvyko trečioji šiais metais regata, kurioje nariai turėjo buriuoti ne su savo įprastomis jolėmis, bet  laimėtomis burtų keliu. Esant silpnam vėjui, įvyko keturios varžybos, kuriose į pusfinalinius užplaukimus pateko J. Žilevičius ir P. Garbauskas. Rugpjūčio 30 d. įvyks regatos tąsa (Trečioji buriuotojų regata. „Tėviškė“, 1942 rugpjūčio 28, Nr. 35).

1942 m. rugsėjo 25 d. laikraštyje „Tėviškė“ buvo rašoma, kad „Rėkyvos ežere  įvyks pirmos buriavimo rungtynės tarp Kauno ir Šiaulių buriuotojų klubų. Šiaulius šiose rungtynėse atstovaus Nikolajevas, Žilevičius, Truchanas, Čepkauskas, atsargoje P. Garbauskas. Rungtynių laimėtojui skiriama dr. Kaškelio pereinamoji dovana, o paskirų dviejų  pirmų vietų laimėtojams asmeninės dovanos. Kiekvieną klubą atstovaus po keturias joles. Rungtynių metu bus du užplaukimai ir finalas. Rungtynės žada būti įdomios, nes šiauliečiai po gero buriavimo sezono žada kauniečiams pigiai neužsileisti. Rungtynių pradžia 10 val. vandens sporto mėgėjai kviečiami prie Rėkyvos ežero. Šiomis rungtynėmis Šiaulių buriuotojų klubas baigia savo darbo sezoną“ (Buriavimo rungtynės Kaunas-Šiauliai. „Tėviškė“, 1942 rugsėjo 25, p. 3).

1942 m. rugsėjo 27 d. Rėkyvos ežere įvyko pirmoji Kauno ir Šiaulių buriuotojų vidaus vandenų buriavimo regata. Šiauliams atstovavo S. Nikolajevas, O. Truchanas, J. Žilevičius ir Čepkauskas. Regatos pereinamąją taurę rezultatu 25:10 laimėjo Šiaulių buriuotojai.   

(Bus tęsinys)

2021 10 27 8

Šiaulių buriavimo sporto klubo vadovas Stasys Bulota. 1939 m. Fotografas M. Chotimlianskis.

2021 10 27 6

Olimpinių jolės Rėkyvos ežere pasiruošusios regatai. 1943 m.

2021 10 27 1

Šiaulių jūrų skautai ir buriuotojai 1939 m. Iš kairės pirmas – Olegas Truchanas, iš dešinės – Stasys Bulota.

2021 10 27 2

Jolės ir tiltelis Rėkyvoje. Apie 1940 m.

2021 10 27 5

Šiaulių ir Kauno čiuožėjai ant ledo Šiaulių jachtklubo čiuožykloje. 1936 m. vasario mėn. Iš P. Kaminsko rinkinio.

 
Straipsnių peržiūros
94485829
Į viršų