Prokurorai tapo istorikais
Kas dar mažiau žinoma ir ką svarbu įrodyti nusikaltimų žmoniškumui bylose? Labai svarbu, politinis nusikaltimo įvykdymo kontekstas. Ir prokurorai priversti tapti istorikais. Tik skirtumas nuo istorikų darbo būtų tas, kad nusikaltimo padarymo meto politinė atmosfera turi būti pateikta teisiniais argumentais, t. y. teismų sprendimų ir įstatymų kalba.

„Žinodami, kad teismui reikės priimti sprendimą, prokurorai savo nuomonę išdėsto nuasmenintai, dažniausiai jau priimtais teisiniais sprendimais – tarptautiniais ar lokaliais. Ir mes Medininkų žudynių byloje rėmėmės Konstitucinio Teismo sprendimais, Niurnbergo Statutu, kt. Tai buvo tie argumentai, kuriais bandėme įtikinti teismą perkvalifikuoti veiką iš nužudymo į nusikaltimą žmoniškumui.“

Tęsiant pasakojimą pastebėtina, kad nors realiausia atsakomybė atiteko Konstantinui Michailovui, svarbi teismų patvirtinta Česlavo Mlyniko kaltė. Būtent šis Rygos OMONo vadas davė įsakymą sušaudyti. Jo sprendimu buvo atrinkti ir į Lietuvą pasiųsti nusikaltimui vykdyti milicininkai. Nustatyta, kad jis davė ir kitą įsakymą, kaip manoma, dėmesiui nuo įvykių Medininkų poste nukreipti – įvykdyti sprogimą prie parinkto objekto.

„Tą pačią naktį, kai Delta 1 grupė važiavo į Medininkus, Delta 2 grupė vyko prie 42-osios divizijos karinio dalinio (prie objekto dabartinėje Sapiegos g. greta Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) ir ten apie antrą valandą nakties susprogdino sprogmenis. Matyt galvojo, kad taip sutrauks policijos pajėgas ir atlaisvins atsitraukimą grįžtantiems iš Medininkų posto.“

Iš Medininkų muitinės posto, jau po nusikaltimo, Delta 1 grupė važiavo aplinkiniais keliais – patys sėdo už vairo i, pagal žemėlapį – reiškia, pasiruošę, – aplinkiniais keliais žudikai grįžo į Vilniaus OMONo bazę. Bylose yra konkretūs parodymai, kaip jie išvažiavo, kaip jie grįžo.

Vien kaltės įrodymų neužteko. Siekiant kvalifikuoti veiką kaip nusikaltimą žmoniškumui reikėjo parodyti kontekstą, kuriame esant šitas nusikaltimas padaromas – kad nužudoma vykdant valstybės arba administracijos politiką.

„Taigi, kad šitas nužudymas buvo nusikaltimas žmoniškumui, prokurorai turėjo surinkti duomenis, kokia gi politika tuo metu buvo vykdoma Sovietų Sąjungoje. Ir tam, kad patvirtintume, kad OMON vykdė atitinkamą politiką – sistemingai bei dideliu mastu užpuldinėjo civilius, tarnautojus, juos žudydavo, sunkiai žalodavo – mes rėmėmės to meto kariškių veiksmais. Todėl Medininkų byloje minima Sausio įvykių byla, nes joje nustatyti daugelis veiksmų, kuriuos atliko sovietinės institucijos, jų karinės pajėgos ir struktūros Lietuvoje.“

Remiamasi ir teismo sprendimais Sausio 13-osios byloje, dokumentuose minimi teismuose įrodyti Rygos OMONo milicininkų nusikaltimai Latvijoje:

„Tai, kad pas mus vyko ir atvyko – nustatyta. Bet ar įtariamieji žinojo, kas pas mus Lietuvoje vyko, ar jie žinojo, kokią politiką Lietuvoje vykdo tuometė Sovietų Sąjunga? Šitai įrodėme pateikdami duomenis, kad analogiška sovietų politika buvo vykdoma ir Latvijoje. Ir tos politikos, paremtos jėga, šaudymais, žudymu, vykdytojas buvo Rygos OMONas, kuris taipogi dalyvavo Latvijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos šturme 1991 m. sausio 20 d., kur taip pat buvo nužudyti žmonės. Ir mūsų kaltinamieji apie tai žinojo, jie žinojo, kad buvo tokia sovietų politika ir jų niekas nevertė tarnauti tokioje tarnyboje, jie patys pasirinko, o po įvairių didesnio ar mažesnio masto šturmų nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn savo vadovybės, vadinasi ir vadovybė žinojo, t. y. toleravo jų tokius veiksmus. Rygos OMONininkai, vykdydami sovietų politiką, šturmuodavo muitines tiek Lietuvos, tiek Latvijos pasienyje, verždavosi į oro uostus. Ir vienas iš tų sistemingų užpuolimų buvo Medininkų muitinės postas.“

Vis dėlto teismui vien prisiminimų nepakanka. Ir visos atsiminimų knygos baudžiamosiose bylose neturi jokios įrodomosios galios. Ne dėl to, kad gali sumenkinti ar padidinti įvykių reikšmę, bet kad žmonės mato ir suvokia individualiai, todėl vien parodymų nepakanka. „Bylose sprendimai priimami vertinant ne vieną faktą, ištraukus jį iš konkretaus konteksto, bet visą visumą duomenų, surinktų atitinkamoje byloje. Taip nustatoma daugiau ar mažiau objektyvi tiesa. Štai Medininkų vienos bylos teismo sprendimas – 341 lapas – tiek aprašyta duomenų, nes kaltė įrodinėjama praktiškai netiesioginiais įrodymais. Tie, kas galėjo kažką pasakyti, kalbėti atsisakė, neradome ginklų, nors gal metus laiko vyko paieška vietovėje, tarp šalių teisinis bendradarbiavimas nevyko, tad antriniais įrodymais pasiekta pergalė, nors ir užtruko, yra istorinio teisingumo aktas“, – teigia prokuroras.

Trečia byla OMONui
Įtariamųjų ir teisiamųjų taktika nekalbėti – ar ji pati dažniausia? Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius pastebi, kad norint apibendrinti, reiktų peržiūrėti daugiau bylų. „Aš skaičiau daugiau teismų sprendimus dėl nusikaltimų žmoniškumui ir tiesiogiai neklausinėjau kitų nusikaltimais žmoniškumui kaltinamų asmenų. Tokių istorinių įvykių bylų Lietuvoje gal trys – Medininkų byla, Sausio įvykių byla ir OMONo veiksmų byla, kur teismas iš pradžių buvo išteisinamąjį sprendimą priėmęs, o po to tik apeliacinės instancijos teismas nuteisė kaltuosius.“

Iki Medininkų įvykių ir po Medininkų įvykių Vilniuje ir Rygoje buvę Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos padaliniai – ypatingosios paskirties milicijos būriai – sistemingai užpuldinėjo muitines. Po pučo Rygos OMONas užiminėjo žiniasklaidos priemones, radijo ir televizijos studijas – viską, kas, jų manymu, neklausė, buvo nepavaldūs sovietų valdžiai. Dėl tų veiksmų Latvijos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Net ir su šia valstybe bendraujant teisinės pagalbos prašymais įvyko šiokia tokia nepagrįsta trintis: latviai manė, kad keturi Rygos OMONo pareigūnai Medininkų muitinėje teisiami už tą patį – sistemingą objektų užpuolimą.

„Reikėjo sulaukti, kol Lietuvos Respublikos teismas pripažino, kad tai skirtingos veikos. Kad neteisiame Lietuvoje šių asmenų už tai, ką jie padarė Latvijoje, kad Lietuvos prokurorai teisia juos už tai, ką padarė Lietuvoje – t. y. kad jie nušovė Medininkų pareigūnus, o įvykiai Latvijos Respublikos teritorijoje baudžiamosiose bylose aprašomi tik siekiant parodyti, kad tuo metu kaltinamieji žinojo ir vykdė sovietų politiką.“

Primintina, kad Lietuvos prokuratūra už tai, kad Rygos OMONas užpuldinėjo muitinės postus – Lavoriškių, Šumsko, kt. – ne kartą užpuldinėjo visus Šiaurės Lietuvos pasienio postus – dėl tų veiksmų savo laiku Lietuvoje buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas. Dalis šio tyrimo į teismą neperduota, tačiau priėmus įstatymo pataisas dėl nusikaltimų žmoniškumui kriminalizavimo išplėtimo, atsiradus galimybei teisti už akių, baudžiamoji byla Vilniaus OMONo atžvilgiu buvo perduota teismui ir apeliacinėje instancijoje baigėsi apkaltinamuoju nuosprendžiu už nusikaltimus žmoniškumui.

Įdomiems niuansams reiktų papildomo tyrimo
Konstantinas Michailovas nebuvo Latvijos pilietis. Jam, kaip numanoma, buvo suteikta apsauga dėl kažkokios kitos nusikalstamos veikos liudijimo. Dėl to jam buvo pakeistas asmenvardis. Ir pagal tą naują suteiktą vardą ir pavardę, jis tapo Latvijos piliečiu, atsidūrė Latvijoje.

Įdomu, kad iš Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikos prokuratūroje buvo gautas raštas dėl pilietybės. Iš gauto dokumento matyti, kad po to, kai Konstantinas Michailovas buvo nuteistas pirmoje instancijoje, t. y. pirmosios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu, kaltinamajam buvo suteikta Rusijos Federacijos pilietybė.

Istorikams aktualu, kad Medininkų žudynių byloje yra ir Artūro Sakalausko, Lietuvos kariuomenės Alytaus rinktinės savanorio, žuvusio Lietuvos Respublikos Seimo rūmų prieigose, stabdant Sovietų armijos išpuolį, baigiantis kariniam pučui Maskvoje, žūties aplinkybių pėdsakas. Pasirodo, pro LR Seimo postą pravažiavo automobiliai, kuriuose buvo sovietų kariškiai, iš kurių vienas kariškis, tarnavęs kariniame dalinyje 3700. Šiame kariniame dalinyje tarnavo A. Batrak. Pas jį, kadangi jis taip pat buvo sužalotas prie LR parlamento, buvo rastas ir paimtas 7, 62 kalibro automatas su garso slopintuvu ir 1968 m. gamybos šaudmenys – tokia pati ginkluotė ir šaudmenys buvo naudojama Medininkų pareigūnų nužudyme. Taigi, buvo tiriama versija, ar šis kariškis nedalyvavo nužudant Medininkų posto pareigūnus. Vis dėlto ekspertai davė išvadą, kad būtent iš A. Batrako automato nebuvo šaudyta į Medininkų muitinės pareigūnus. Buvo nustatyta, kada gautas tas automatas, kada gauti tie šaudmenys ir paaiškėjo, kad šaudmenų netrūko, trūko tik prie Parlamento išnaudotų, nes ten iššautų šaudmenų.

Medininkų žudikus išdavė ginklai
Užbaigiant pasakojimą galima apibendrinti, kad nors ginklai, kuriais sunkiai sužalotas vienas ir nužudyti septyni Medininkų pareigūnai, nebuvo rasti, bet jie buvo nustatyti ir padėjo atskleisti politinį Sovietų Sąjungos nusikaltimą prieš atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečius.

„Kad tai Rygos OMONo ginklai, parodė baudžiamosios bylos duomenų visuma. Nustatyta, kad nužudant Medininkų muitinės posto pareigūnus naudoti tokie ginklai, kurių Lietuvos Respublikos teisėsaugos ir kitos institucijos neturėjo. Buvo naudojami 7,62 kalibro Kalašnikovo automatai, garso slopintuvai ir specialūs 1968–1969 m. gamybos šaudmenys, kurie skirti begarsiam šaudymui.“

Pasak kalbinto prokuroro Rolando Stankevičiaus, nesant nors vieno elemento – tokio kalibro ginklo, tokios konstrukcijos šaudmenio arba tokio garso slopintuvo – begarsio šūvio neįmanoma padaryti. Panaudoti šaudmenys kariniuose daliniuose buvo griežtai apskaitomi. Tad šaudmenų nustatymas padėjo susiaurinti įtariamųjų ratą.

Minėtos gamybos šoviniai buvo išduoti būtent Rygos OMONui. „Palyginti maži kiekiai leido ištirti dokumentuotą šaudmenų kelionę: Vilniuje esančio Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos karinio dalinio sandėliuose buvo išduota tik 70 tokių šovinių, o sovietų kariniuose sandėliuose Rygoje buvo išduota tik 370 tokių šaudmenų, kurie pagal Rygos OMONo dokumentus buvo iššaudyti. Kitokių šaudmenų OMONininkai gaudavo dešimtimis tūkstančių.“

Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad iš tų pačių sandėlių Rygos OMONo milicininkai gavo garso slopintuvus. Iš išdalintų garso slopintuvų buvo galima paleisti ribotą begarsių šūvių skaičių. Antai, vienas garso slopintuvas pagal technines charakteristikas leisdavo iššauti 50 šūvių, toliau naudojant šūviai girdimi. Baudžiamojoje byloje iš Tomo Šerno ir kitų aplinkui gyvenančių asmenų parodymų matyti, kad Medininkų pareigūnus nukovę šūviai buvo be garso. Atskirti tik šūviai, paleisti iš pistoleto „Makarov“. „Visi šūviai buvo begarsiai, reiškia garso slopintuvai dirbo. Rygos OMONas neturėjo tiek slopintuvų, kad iššautų visus tuos šaudmenis, kuriuos turėjo. O pas juos šaudmenų, pagal Sovietų Sąjungos prokuratūros surinktus duomenis, nebeliko. Reiškia po karinio pučo Rygos OMONas šaudmenų begarsiam šaudymui jau neturėjo. Tada tikrinome panaudojimo apskaitą. Rygos OMONas neturėjo dokumentų, kurie patvirtintų begarsiam šaudymui skirtų šaudmenų išnaudojimą. Kariškiai bandė pateikti duomenis – šaudmenų išnaudojimo tabelius – kuriuose iš viso nebuvo duomenų, kad tokie sumažinto greičio šaudmenys naudoti. Ten buvo nurodyti pratimai ir ginklai, su kuriais begarsio šaudymo šaudmenys techniškai neatliekami. Taigi surinkti ginklų panaudojimo dokumentai buvo neatitinkantys tikrovės. Šaudmenų sunaudojimo faktas buvo melas.

Rygos OMONo milicininkai iš pradžių neigė, kad turėjo ir 7,62 kalibro automatus. Tyrimas parodė, kad tokius automatus jie pagrobė iš Minsko milicijos mokyklos Rygoje. Šitai nustatyti padėjo teisinės pagalbos prašymai Latvijai ir Baltarusijai, iš kur gauti atsakymai, kad iš Baltarusijoje esančių sandėlių nurodyti ginklai buvo išduoti Milicijos mokyklai Rygoje. Išduoti ginklai buvo neatšaudyti. „Toliau jau rėmėmės parodymais. Iki 1993 m. vykdyto ikiteisminio tyrimo metu manyta, kad sovietų prokurorų atsiųsti šaudmenų išnaudojimo žiniaraščiai pagrindžia ginklų panaudojimą, o apklausomis ir gavus naujus dokumentus pavyko paneigti melą: teismas prokurorų išvadas patvirtino ir tai buvo mažas savotiškas laimėjimas byloje, kurioje mažyčiam žingsniui į priekį reikėjo kantrybės ir kruopštumo“.

Lyginant su Sausio įvykiais, kai važinėjo tankai, o kareiviai buvo su uniformomis, matyti skirtumų. Sausio 13-osios žudynių vykdytojai savęs neslėpė, jie buvo priešiška kariuomenė. Medininkų žudynių atveju iš panaudotos aprangos galima padaryti kelias išvadas.

Pirma, nusikaltimo vykdytojai suvokė, kad tai yra nusikalstama veika, nes jie buvo be skiriamųjų ženklų. Jeigu kitais atvejais OMONas nesislėpė, kada atvažiuodavo ir užpuldavo muitinės postus, šiuo atveju maskavosi. Tai rodo tyčią ir pagrindžia kaltę. Antra, matyt, ta uniforma jiems reikalinga buvo, kad neįvyktų didesnis užpultų pareigūnų pasipriešinimas.

Nors ginklai išdavė, tačiau nuteistieji byloje dėl jų pasirinkimo parodymų nedavė ir tyli iki šiol. Savo versijomis ne itin nori dalintis ir prokurorai. Realiausias aiškinimas, kad atvykti be priežasties Rygos OMONininkai negalėjo. Po žudynių jiems reikėjo skubiai pasitraukti, todėl jie apsistojo Vilniaus OMONo bazėje. Nužudyti reikėjo vykti į Medininkus. Po nužudymo reiktų grįžti į Vilnių. Jeigu būtų šūvių garsas, perspėjimai, Lietuvos Respublikos policija išstatytų postus. „Realiausi, kad jie bijojo sulaikymo iš karto po nusikaltimo“, – sako Rolandas Stankevičius.

Žuvusiųjų atminimas gyvas
1991 m. liepos 31 d. buvo rasti sušaudyti 7 Lietuvos Respublikos pareigūnai. Tai MINDAUGAS BALAVAKAS, JUOZAS JANONIS, ALGIMANTAS JUOZAKAS, ALGIRDAS KAZLAUSKAS, ANTANAS MUSTEIKIS, STANISLOVAS ORLAVIČIUS ir RIČARDAS RABAVIČIUS. Sunkiai sužeistas TOMAS ŠERNAS išgyveno.

Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Medininkų pareigūnų nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis. Rygos OMONininko Konstantino Michailovo (ankstesnė pavardė – Nikulinas) veika perduodant baudžiamąją bylą teismui kvalifikuota kaip nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis, o 2011 m. pakeitus LR baudžiamąjį įstatymą veika perkvalifikuota į senaties neturintį nusikaltimą žmoniškumui.

Rygos OMONo vado Česlavo Mlyniko (organizatorius) ir milicininkų, Andrejaus Laktionovo ir Aleksandro Ryžovo (Ryževo), baudžiamoji byla buvo kvalifikuota kaip nusikaltimas žmoniškumui ir jie nuteisti už akių. Visiems keturiems žudikams Lietuvos Respublikos teismas skyrė ir paliko galioti griežčiausią – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – bausmę.

Byloje dirbo prokurorai Algimantas Astaška, Rolandas Stankevičius, Saulius Verseckas, teisminiame procese dalyvavo  ir prokruroras Mindaugas Dūda. Nors storesnių baudžiamųjų bylų būta, tačiau ilgiau trukusio ikiteisminio proceso kaip Medininkų žudynių tyrimas – ne.

Lietuva – viena iš nedaugelio valstybių, formuojanti tarptautinę teisminę praktiką nusikaltimų žmoniškumui bylose.

 
Straipsnių peržiūros
94577816
Į viršų