Fotografija plačiąja prasme yra traktuojama kaip vanduo. Tradiciškai žinomas yra pats procedūrinis, fotografinis fiksavimo ir ryškinimo vanduo. Bet už to vandens yra kiti fotografiniai vandenys, anksčiau už pirmąją industrinę mediją, už pirmą pramoninę viziją išsprūdę vandenys. Vandeningi savyje, vandenų ieškantys kitame, pasigendantys vandens esaties sausroje. Nutekantis sąmonės ar pasąmonės, ženklų ir galių temomis, pasiekiantis atvaizdą, išsekinamas atvaizdo vartojime, sunkiai grįžtantis į vaizdą, ieškantis pirminio, nepažeisto, neužteršto vaizdo vanduo. Vanduo yra tas svarbus arche, žinomas dėl savo judrumo, dėl savo gyvybingumo, kovojantis su džiūvančiomis ar išdžiūvusiomis prasmėmis. Užliejantis atspaudo, įspūdžio statiką, įsiliejantis, tyvuliuojantis, teliuskuojantis, ardantis negatyvų patvarumą, nardantis ir nardinantis konstrukcijas destrukcijose. Julija Goyd savo fotografiniais eksperimentais mus plukdo, mus nardina į vizualinius mitinius vandenis. Jos pateikta vizualinė imersija – tai darbas su vandens apnašais. Vizualinio racionalumo, imaginacinio produktyvumo, reprodukcinės statikos eroje – čia yra ieškoma tėkmės sakmės, panirusios į pirminius vandenis sakmės. Tokios sakmės, kuri nugramzdina įsakmumą, nuplauna vertingumą, paklaidina malonumą. Tai archyvinis darbas, geismo, galios, tramdymo darbas, kuris virsta atgaiva.
Autorė imasi savitai apdoroti ne kokius nors labai sterilius, švarius atvaizdus. O čia yra autorės imamasi jau suvartoto, sunaudoto tuo pačiu suteršto atvaizdo, kurio galios tarsi yra visiškai sunaudotos. Eina kalba apie suterštus atvaizdus, nešvarius, nešvankius porno atvaizdus. Jų eiga tarsi neviltiška ir visiškai vienakryptė eiga. Porno industrijos atvaizdai – neišvengiami, neatsiejami popkultūros atvaizdai. Tarša čia dalis platesnio atvaizdo instrumentinio naudojimo maršruto tąsa. Suteršti atvaizdai – tai dalis vizualinės taršos, sudėtingos taršos, kuri neišvengiamai atsiremia ir į pačią užterštą konvencijomis ir pakaitalais fotografinio akto konstrukciją. Toks maršrutas eina per pažeistus, užkrėstus socialinio fetišizmo, per politiškai manipuliatyvius atvaizdo sekimo, per dirbtinės vizijos konstravimo, taip yra fotografinio akto istorijoje keliaujama imperatyvaus užvaldymo maršrutais. Tų maršrutų yra ir daugiau. Jie yra estetine prasme suteršti ir ydingi maršrutai. Bet tokius dalykus įvardyti nėra labai jau sudėtinga užduotis. Čia reikia nuo paties akto užduoties nueiti į vizualiąsias duotis. O vizualiosios duotys yra vizualiosios paskirtys. Paskirtys paklaidinamos tiesioginėse ir netiesioginėse pagavose, keliakryptėse kūniškosios pagavos srovėse.
Mes čia stebime tą Julijos Goyd, kaip autorės, įnirtingą ir kantrią kūno tėkmės pagavos istoriją. Pati tėkmės istorija – čia kūniškųjų įmantrumo apnašų istorija. Tokia apnašų istorija, kuri virsta apeigos, ritualo, prisiminimo, eksperimento istorija, nevengianti kraštutinumų istorija. Nuo vieno pakraščio, nuo vienos kraštinės iki kitos kraštinės nuolat judanti istorija. Kraštinės kaip vandens linijos istorija – tai ribos istorija, siūbuojančios, svaigios, lanksčios ribos istorija. Tokia istorija, tėkmės istorija, kur pasakoja pats fotografinis vanduo. Teikiantis ritmą, rodantis savo perteklingumą vanduo, fotografinis vanduo apsistojęs, suklusęs, išsiilgęs, nusidriekęs pačioje fotografijoje. Fotografinis fantazmų ir fantazijų, geismų ir jų grėsmių vanduo, atitekėjęs, ištrūkęs iš kitų istorijų. Iš sociumo istorijų, iš legitimumo tradicijų, iš sapnų upių srovių.
Socialine prasme, populiariosios kultūros prasme, vizualinio vartojimo prasme fotografija yra suvartoti ir užteršti atvaizdai. Taikant vizualinės ekologijos, fotografinės ekonomijos strategiją autorė imasi valymo ir gryninimo procedūros. Ieškant detalėse, užuominose, laikysenose ir gestūrose esaties švaros. Ieškoma švarios nuogumos, tokios nuogumos užuominos, išvedant į apvalančią vandens imersiją. Yra autorės iškarpų, yra koliažų ir montažų vandenys, jų pastangos, jų neužteršti laikmenos, plotmės, terpės vandenys. Tokie iškarpų vandenys ir turėtų tapti pirmine užuomina. Bet ne viskas taip paprasta. Šių istorijų šių tėkmių visata kitur. Ji kažkur kitur plūduriuoja, į kažką kita atsiremia, kažkur kitur atsiranda. Atsiradimas, vizualinys darinys kaip radinys čia yra fotografinė tėkmė. Tokia tėkmė, kuri yra kai kada sakmė. Vizualinė, vandens plukdoma sakmė, kuri plūduriuoja, tyvuliuoja mišrių, maišytų vandenų sakmėse. Čia tada ir prabyla pati sakmė, vandeningo sakymo sakmė. Ne ten, ne į tai nutekanti sakmė. Didžioji vizualinė tarša yra skubos tarša.
Yra užteršto vaizdo, atvaizdo negatyvo tėkmė, kuri nuplukdo į pačius negatyvumo vandenis ir iš jų ne visada yra grįžtama. Tai tik vienakrypčiai, viena kryptimi surandami ir vienoje kryptyje randami, semantiniai ir simboliniai nunešimo, nukreipimo vandenys. Šie atvaizdai autorinėje plotmėje rodo atgalinę, atvirkštinę galią, vizualinės abejonės, atgalinės dvejonės galią. Autorė subtiliai ir įmantriai rodo tą svarbią atgalinės grįžties istoriją. Stebime ir pačią negatyvumo istoriją kaip vizualinio apsivalymo istoriją. Kai kada nuneštą ir nuplautą, ištrauktą iš negatyvumo istoriją. Suvokime šių atvaizdų mes patys esame palikti dažnai labai takiose akistatose, nestabiliose properšose, neskubiose išstatose. Esti visuose šiuose autoriniuose bandymuose medijuota improvizacija, su intarpu polemizuojanti, pirmumo ieškanti, save teliuskuojanti improvizacija. Medijuota teliuskacija, skalaujama mediacija, improvizuojanti skirtinguose vandenyse likusio, nugrimzdusio, stop judesyje sustojusio judesio apraiška. Skirtinguose intensyvumo, skirtingo spalvingumo vandenyse, vadinasi, ir taršių, sutaršytų, sudarkytų skirtumų vaidmenyse, jų skirtumų vaizdiniuose. Vandens tėkmės, vandens galios funkcijos – jos čia yra ir medijuojančios, ir improvozuojančios funkcijos, susijusios su tėkmės, trukmės, baigmės seka. Tėkmės seka, tėkmės istorija, pokyčio istorija – tai susiję su vizualumo parafraze. O tai – visada ir pokyčio istorija vandens katarsio istorija. Kuri polemizuoja su savaiminėmis apnašomis. Yra apsistojama ties panirimo, iškilimo skirtumu, o iš esmės ties transformuojančia apeiga.
Kelių tėkmių, kelių srautų, kelių skirtingų iniciatyvų apeiga. Ji polemizuoja su takiu, dviprasmišku, skirtybes prarandančiu ir pirminės tėkmės ieškančiu skirtumu. Mitologinis vanduo čia ir yra tas didysis skirtumas. Kuris vykdo daugybę skirtingų funkcijų. Yra savitai svarstomas skirtingų žvilgsnių, jų takumo galių klausimas. Vanduo, kaip apvalanti ir globojanti, saugumą teikianti funkcija, kuri atneša ir nuneša skirtybes. Išsiliejanti, neturinti patvarumo, jau netikra, jau minkšta forma. Tai – formato, takaus formato klausimas. Iš čia išnyra visos tos neklusnios, visada nepakankamos formos. Jos tarsi tik polemizuoja su prievartinėmis patogiomis formomis. Yra dirbama su atvaizdu tol, kol nuplaunama dirbtinė ir priverstinė forma, ir nuplaunamas sudaiktintas, fetišizuotas nuogo kūno pavidalas, kai yra pagaliau jau vizualiai tikima savaime tėkme. Bet tada atsiranda vizualinė polemika su prievartinėmis, primestinėmis ir pasiklydusiomis formomis. Kiekviename atvaizde yra ta takių formų dimensija, ji čia plaukioja, ji čia plūduriuoja, ji leidžia panirti ar iškilti. O tai yra ir savitas autorinis reikiamo vizualinio paviršiaus ieškojimas.
Fotografiniame vandenyje yra ir reikiama mitologema, vandens mitologema. Vandens mitologema čia į vandens socemą atsiremia. Į priklausymo ir į pavaldumo, lygio, hierarchijos socemą atsiremia. Mitologemų vandeniu yra keliamasi kažkur kitur. Iš socialinės mitologijos yra plaukiama į pirminius, gilesnius, tirštesnius, vertybinius, virsmo vandenis. Jie apverčia, jie apsuka, verčia išnirti, iškilti ar panirti. Juose yra ir pati perversijos galia. Virsmo vandenimis yra keliaujama į konstruktyvius ir destruktyvius vandenis. Ieškant pirminės nuogumos konstrukcijos, nepasikliaujant supaprastintu konstruktu. Todėl čia nėra aiški galutinė šios tėkmės intonacija. Nėra iki galo, visai racionaliai paaiškinta pirminė iniciatyva. To reikia sulaukti, nuplauti savo vizualines padidinto racionalumo apnašas. Tada suvokimas apsivalo, apsiplauna, įgyja reikiamą ryškumą. Palaipsniui vaizdų kaskadų aplinkybėse, visada iškirptose ir visada beveidėse aplinkybėse, yra ieškoma reikiamos takios raiškos.
Regime Julijos Goyd darbuose visada spalvoto tėkmingo, paties fotografinio vandens nestabilumą. Regime visada nestabilią vizualią analogiją, panirusią analogiją. Tarsi būtų nelikę jokio fiksatoriaus, tarsi pats fiksažas jau vandeniu būtų virtęs. Polemika tarp privalomo ir neišvalomo, visada spalvoto nestabilumo, tai iškarpos, bet kartu analogijos polemika. Pati analogijos polemika – tai lygių ir lygmenų, numanomumo palyginimo polemika. Už vieno atvaizdo logoso yra kažkoks kitas vizualinis, fotografinis logosas. Regime pasklidusias, laiko ir įvykio plaunamas apnašas, susimaišiusias nuplautu, nuplaukusiu atnašų vandeniu. Apnašų kilmė tokio lygio vaizduose nėra iki galo aiški. Kieno ir kaip yra sudariusios tokios apnašos. Tai savyje perpildytos, save vis papildančios, atsinaujinančios apnašos, takaus vaizdų vartojimo apnašos. Takus vartojimas – tai tradicijų polemika, tai tarsi visada šiek paankstinta polemika. Semantinė fotografijos tėkmė, plaunanti, nunešanti fiksuotą statiką, besaikį patvarumą ištirpdanti tėkmė. Nereaguojanti, nereaktyvi, neprovokatyvi statika, tik išnyranti, tik iškylanti statika. Vandeningas paviršius, perteklingas vandens paviršius, visada menamo panašumo paviršius. Su nuneštais, su atimtais priedais liekantis paviršius. Kas tada yra vizualinė švara ir tarša? Kas tada yra sutaršytas paviršius? Kur tada yra ta prievartinė gelmė? Vandens talpos, vandens semos klausimas į painų somatinį pavidalą atsiremia. Kūno rodmenys, nuogi rodmenys ieško tikrojo pavidalo. Ieško jo dalume ir dalijime, skaidyme ir skirstyme paklaidinto pavidalo tėkmėse.
Fotografija visada yra žinoma kaip sunkiai valdomo, nenustygstančio, savyje netelpančio paviršiaus klausimas. Paviršius savo nestabilume yra takus ir tokio takumo niekada nepakanka norint atvaizdui išsilaikyti, norint tik atvaizdu išlikti, tik jame vaizdui sutilpti ir išsitekti. Išraiška, juo labiau veido išraiška, save gramzdina, save sluoksniuoja, save pradangina. Šiuose atvaizduose nėra rodoma jokių veidų. Tik tėkmingi kūnai, tik nutolę nuo savų paskirčių, atitrūkę nuo priverstinių direktyvų, atitrūkę, dreifuojantys ir medituojantys paviršiai. Jie vandens išraiškingume, išraiškos temingume. Išraiška pradangina savo perteklingumu visą svorį ir slėgį. Žiūra yra vizualinė grimzda, požiūrių ir poveikių nardinimas. Ieškant giluminio, panirusio į save savęs kūno raiškos. Šiai autorei, ardančiai ir nardančiai po popkultūros taršos masyvus, rūpi reikiamas, menamas, sakomas, save sekantis, sau paklūstantis fotografinis vanduo. Vanduo, atvaizdą ir porno apnašas nuplaunantis ir užterštu atvaizdu atitekantis vanduo, atplukdė šias išnašas. Rūpi šiai autorei ir nutekantis dviprasmiškomis teminėmis tėkmėmis, priskirtomis ir atskirtomis reikmėmis bei reikšmėmis konstruktyvių vizijų vanduo. Vanduo, kuris atiteka nuo vaizdo ir nuteka į atvaizdą, turi gausybę nesuprantamų apnašų, kurių ne taip lengva atsisakyti. Kaip nelengva priskirtų, paskirtų, imperatyvių ir instinktyvių nuostatų atsikratyti. O kai tai pavyksta, tada visi kūno epifanijos, geomorfiniai pavidalai, polimorfiniai junginiai visai kitą tėkmę ima rodyti. Vanduo čia ima tekėti, plauti privalomą ir neišvengiamą rodymą ir atrodymą, ima skalauti visus įkyrius stigmatizuoto eroso rodmenis tol, kol ima trykšti ir tyvuliuoti pati pirminė tėkmė, atitrūkusi ir prasprūdusi, prasiveržusi pro parodymus ir įrodymus tėkmė, į save norinti panirti kūno tėkmė. Belieka laukti, kol apnašos tampa atnašomis. Amžino nuogo kūno naratyvo sakmė, be įsakmumo, be naivaus atviravimo, visada pravira suklusimui, savimi visada abejojanti sakmė. Nuo jau suteršto, dirbtinėmis vertėmis apnešto, malonumo užmarštimis užnešto, išnešto į užmaršties krantą atvaizdo yra grįžtama į menamą vaizdą vizualiniame vandenyje. Apvaloma čia visada yra pačiu fotografiniu vandeniu, juo nuskalaujama yra pati užteršta vaizduotė, suteršta nuoguma, suterštas atsivėrimas ir pirminis sąlytis. Bet šios tėkmingos apvalančios procedūros yra atviros procedūros. Šios vizualinės pastangos yra nukreipiamos į kelionę nesuterštu maršrutu. Ieškant nuogos tėkmės, kartu ieškant nuogos sakmės, vizualinės sakmės. Čia ieškoma per apsivalymą atsirandančio naujo santykio su vandeniu. Nuo užterštos akto esencijos yra grįžtama į apeiginį gimties ir ginties vandenį.

Figures.

Emattes Lilly Thai.

A Beam of Light.



