Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Aido“ filiale pristatyta pirmoji šiaulietės Birutės Kriščiūnaitės-Žiemgalos Bitės poezijos knyga „Regėjimai“. Iki jos nueitas ilgas gyvenimiškų patirčių ir kūrybinių ieškojimų kelias.

Eilėraštis gimsta bet kur, o dažniausiai bemiegės nakties šviesoje
Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos „Menų šaltinis“ metraštininkės Birutės kūrinių išspausdinta net 9 alamanachuose: „Po angelo sparnu“ (2009), „Branduma“ (2010), „Rudens šviesa“ (2015), „Dėkoju, kad vedei už rankos“ (2019), Tarptautinis haiku almanachas (2019), „Vieną kartą Šilaičių karalystėje“ (2020), „Meilės atodūsiai“ (2020), „Giedok volungėle, žydėk sedulėle“ (2021), „Humoro medis“ (2021).

Birutei Kriščiūnaitei paklūsta įvairūs žanrai – eilėraštis, sonetas, trioletas, haiku, šiek tiek kuria prozos. Daugumoje eilėraščių filosofiškai apmąstoma būtis, laiko tėkmė, grįžtama į prisiminimų erdvę, bet yra ir linksmų kūrinių, kai kuriuose stipri autoironijos gaida. Kasdien naujais posmais literatė pradžiugina savo draugus socialiniuose tinkluose, gimtadienio ar vardadienio proga dovanoja šmaikštų akrostichą arba vienaraidžiuką, gebėjimu pokštauti nenusileido jaunuoliams „Poviliuko slemo“ varžytuvėse.  

Neretai eilėraštis „ištinka“ kelionėse ar dailės galerijoje klaidžiojant spalvų labirintuose. Dažniausiai jie aplanko „vilko valandą“ – kai nerimas išmeta iš lovos trečią-ketvirtą nakties.

Birutės pilna įvairiuose kultūros renginiuose, literatų susitikimuose. O kai karantinas uždarė tarp keturių sienų, kūrybinga moteris ne „liūdesio šuliny“ skandinosi, o savo kūrinius atrinkinėjo. Iš 7 ar 8 šimtų kūrinių 100 sugulė į poezijos knygelę, pavadintą „Regėjimai“.

Kodėl Žiemgalos Bitė? „Man gražu Birutė – Bitė. Bitės geros. Norėjau ir aš tokia būti. Bet Šiauliuose jau yra Bitė Kuic. Bite vadinosi Gabrielė Petkevičaitė. Reikia kažkaip atsiskirti. Esu nuo Žagarės, iš Žiemgalos krašto. Pasivadinau Žiemgalos Bite. Žemietis Jonas davė idėją“, – susirinkusiųjų smalsumą patenkino Birutė.

„Poezija – akla mergaitė, pasaulį reginti savaip“
„Regėjimus“ gausiam būriui autorės bičiulių pristatė šiaulietė literatė Angelė Bražaitė. Atvyko poezijos gerbėjų net iš Ventos, iš Žagarės. Pasirodo, Birutė yra ir klasės draugus vienijanti dvasia, kasmet sukviečianti į susitikimus Žagarėje „prie klevo“, nors mokykla baigta prieš 50 metų.

A. Bražaitė aptarė knygos struktūrą, kūrinių žanrus ir tematiką, esminius motyvus. Susitikimo dalyviai balsu skaitė Birutės eilėraščius, išsakė savo įspūdžius, klausėsi autorės apmąstymų.

Iki skaudėjimo atviras santykis su laiku, filosofijos ir emocijos jungtis, braidžiojimas po vizijų, regėjimų erdves žadino fantaziją, skatino skaityti, gilintis.

Aptarta 10 regėjimų. Pateikiame keletą iš jų. „Aš rugio grūdas“. Autorė persikūnija į grūdą, nes duona, grūdas yra visa ko pradžia ir pabaiga. Amžinybės temą tęsia sakydama: „Aš kūdikis – pirmykštės moters įsčiose. Po manęs milijardai gimimų“. „Daug kartų gimiau. Kiek kartų reikės atgimti, kad poetu tapčiau pagaliau? Eilėraščio lyrinis aš prisimena faraonų laikus, sudega drauge su Margiriu, dalyvauja Saulės mūšyje, Kražių skerdynėse...

A. Bražaitė pastebi, kad eilėraščiuose fiksuojamos netipinės ribinės situacijos, kančia, sąmoningi pasirinkimai. „Aš upė, gimiau kalnuose, ieškau kelio į jūrą...“ Autorė paaiškina esanti nuolatiniame ieškojime – žodžio, praamės, meilės  šviesos. „Aš – gazelė. Bėgu per dykumą su strėle tarp šonkaulių.“ Strėlė, Birutės teigimu, – tai žodžiai, skaudūs, žeidžiantys. Panašią reikšmę turi „kirvio dantys“, įsigraužę į medžio kamieną.

„Aš – balsas, Visatos beribėje erdvėje ieškantis šviesos.“ Jautrumas ir šviesos ieškojimas bene esminės Birutės Kriščiūnaitės lyrinio herojo savybės. Ir kai ji teigia: „Aš – smuikas“, negali netikėti. Poezija, kaip ir muzika, yra tas instrumentas, kuris vienodai prakalbina sielą to, kuris kažkada suklupo ar gyvena su kokios nors negalės žyme.
Taigi 100 eilėraščių, kuriuose atsiveria asmenybės dualumas, siekis pasiaukoti ir vienatvė –„užsidariau už tūkstančio durų“, „norų kūdikius supam svajonių vygėse“ – atsiskleidžia begalybė meilės spalvų („Kambaryje liko tavo alsavimas“, „Ateik“, „Dviveidė meilė“). Ko gero, spalvingiausiai autorė apibūdina save žaismingame eilėraštyje „Fantasmagoriškas sapnas“: „Inkliuzas aš auksiniam apvade.“

Angelė Bražaitė B. Kriščiūnaitę pavadino laiko metraštininke, remdamasi laiko įvaizdžių gausa:  „laiko rūkas“, „laiko šulinys“, „laiko paukščiai“, „laiko upės krantas“, „sustabdytas laikas“ ir t. t.

Ji išdavė paslaptį, kad Birutei atėjo laikas save susirinkti iš skeveldrų ir pasirodyti su nauja poezijos knyga – „Vitražai“. Ir palinkėjo, kad Žiemgalos Bitės eilėraščiai pakliūtų geram kompozitoriui į rankas, nuskambėtų kaip romansai.  

Pusvalandis biblioterapijos eksperimento
Antroji pristatymo dalis – malonus siurprizas. Lietuvos biblioterapijos asociacijos narė Angelė Bražaitė pakvietė sudalyvauti eksperimente. Dalyviams pasiūlyta savaip  interpretuoti burtų keliu tekusį žodį, posakį iš knygos „Regėjimai“. Paskui kiekvienas perskaitė ekspromtu gimusį nedidelį kūrinėlį. O žaidimas apie laiką akivaizdžiai parodė, kaip kiekvienas turėtume jį branginti: nesvarbu, senas ar jaunas esi, trečdalis gyvenimo jau pramiegota, dar trečdalis praleista tuščiai, be prasmės. Kas liko? „Gyvenkime MEILĖJE – tiek nedaug liko...“ – ragino A. Bražaitė ir B. Kriščiūnaitė atsisveikindamos.

2021 07 30 8

Sveikina bičiuliai, plunksnos sesės ir broliai.
Autorės nuotr.

2021 07 30 2

Angelė Bražaitė, Birutė Kriščiūnaitė.
Autorės nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94521455
Į viršų