Holistinis tapybos principas pagrįstas modalinės jungties ieškojimu. Jungties kaip išnirusios iš visumos dingsties, kaip preteksto visatos tekstūrai paaiškinti, vienijančio judesio koduotai partitūrai išreikšti. Tokios jungties, kuri sutalpina, rodos, labai vizijas ir strategijas, užmačias ir planus. Ir ta jungtis yra pačioje tapybinėje visatoje, jos įsukančiuose verpetuose, kur atskiras koduotas motyvas įsuka kitą motyvą, papildantį esamą motyvą. Nutekanti ir virpanti jungties tema, ji įteka ar nuteka į kitą sūkurį. Sūkurys virsta ertme, o pati staiga ertmė virsta epicentru. Tarsi būtų pateikta pati spalvos pulsacija, susitraukiančio ir išsiplečiančio ritmo pulsacija.
Tokia ritmine linijų choreografija, tokia ritmiška, cikliška plačių potėpių slinktimi yra judama link esamo siautulio viso ko centre, link esamo proveržio epicentro. Visur pastebime tam tikrą vizualinį epicentrą. Nuo įprastinės žiūros atsitraukiantį epicentrą. Į sankaupas, santalkas, atvertis vis didinantį epicentrą. Toks vizualinis epicentras – tai tapomos archajiškos pradžios raiška, jau gyva, jau prasidėjusi, jau pasklidusi raiška. Nuo modernybės yra judama į pirminį judesį, į pamirštą ir savo jungties laukiantį judesį. Nuo modernios uždarytos psiche judama į pačią anima, nuo turimos savasties yra grįžtama į jungties pasaulį. Jausena, juslumas, visa tai turi grįžti spalvos užduotu lankstu į savo ištakas, į savo takumo užkaborius.
Tokia tapyba yra grindžiama modaline pajauta, pirminių esaties elementų kaitos pajauta, visuminiu visko su viskuo ryšiu, galingu kosminiu šokiu, kur gyva pereina į negyva ir grįžta spalvos keliu atgal. Modalinė pajauta – tai paties animizmo spalvoje pajauta. Pajauta spalvoje yra žymi, savitai ženkliška, simboliška užuomina į įvairialypes tėkmės nuorodas. Į ornamentinės tėkmės nuorodas, kai viena matrica, viena simbolika staiga virsta kita simbolika, tampa pasipildančia kodavimo sistema. Tokia kodavimo sistema, kurioje veikia viesulas, sūkurys, verpetas. Modalinė pajauta yra nuoroda, ryškiomis spalvomis išsiskleidžianti, pasklindanti nuoroda.
Ryškios ir sūkuringos spalvos viena kitos nenustelbia, tačiau jos viena kitoje nedingsta. Jos virsta tėkmės sąranga. Tokia tapyba yra pasaulio sąranga, visos ginties sąranga ir visos vilties, nutekančios gėlos, grįžtančios rimties sąranga, atrakinanti ir paleidžianti, sutelkianti ir suvienijanti sąranga. Tokioje sąrangoje daug pastangos, daug spalvoto impulso, dar daugiau pačios spalvos veiksmingumo, jos tėkmingumo. Iš matomų ir nematomų tradicijų, iš susiklosčiusių ir steigties klostėse liekančių atributų atėjusi, į regimybę išsiliejusi spalva rodo savo raštą.
Pakibimo ir plevenimo būsena, save išlaisvinanti jausena – tai vibruojančios ir spurdančios tėkmės ornamentuotė. Perteikta ir pateikta, palikta atvirose vizualinėse teiktyse, neįvardytose telkties visatose likusi, tebeklajojanti kolektyviniuose sapnuose, visuotinėse regimybėse pasikartojanti ornamentuotė. Matoma ir juntama ornamentuotė, stabdanti padrikumą, šalinanti pasimetimą ir sutrikimą, reaguojanti į atskirties vizualinę taršą. Kūniška vibracija grindžiama, į pasaulio šauksmą ir gausmą ornamentuote atsiliepianti vibracija. Motyvo intuicijose sklandanti, laviruojanti palaiduose laikuose, save palaikanti vibracija, laviruojanti tarp negandų ir netekčių, kraštutinumų vengianti tapybinė artikuliacija. Vibruojančios ir laviruojančios, sąmonės vandenyne nardančios įvairovės santarvės paieška. Tapybinės santarvės paieška – tai viso ko vienovės paieška, sakralumo paieška.
Visa vizualinė nuotaika, visa motyvų apimtis čia matomos, juntamai matomos, matyme skambančios, skambesyje šokančios jausenos nuotaika. Jau įvesta, jau pateikta to pirmojo judesio ir save judinančio judintojo, spalvų jaudulio suvesta nuotaika. Jei mes atsiduriame toje nuteiktyje, jei mes patikime savo stebėseną tokiam nuteiktumui, mes randame tą brėkštančią ar jau švytinčią, šviesą švaistančią būseną. Randame tas juosiančias linijas, linijose mes išgirstame jau pateiktus vis pasitinkančius ir pasipildančius tonus. Kol mus apspinta, mus ištinka ta save išlaisvinanti jausena. Save išlaisvinanti jausena – tai išsivalymo būsena, kai nedarną ir netvarką keičia ritminga motyvų eisena, skirtinguose planuose veiksmo platybėse pasklidusi, jau įsibėgėjusi savo sukties savyje ratą sukūrusi, aplink pasaulį apsukusi ratą, rėdą radusi būsena. Navigacinė, orientacinė būsena, kai tapybinis štrichas suklusęs klauso kito štricho, kai pasklidęs minkštas ir platus brėžis, išlieta spalvos juosta, pavidalo įsiūbuojančio, supančio motyvo šleifas kilsteli figūraciją aukštyn, pasisuka į judesio tėkmę į priešingą pusę.
Visur čia yra ieškoma tos vizualinės pusiausvyros. Svyrančiame ir sverdinčiame, savo traukos ieškančiame pasaulyje viskas palengva tarsi tampa inercija. Tapyba tada virsta užduotimi įveikti inerciją. Įveikti inerciją – vadinasi, prisiminti reikiamą ritmą. Paieška tokio ritmo – tai nesibaigiančios tapymo pratybos. Tapymo ir intuicijos jungties pratybos, nuolat ieškant animistinės, psichinės, ritminės vietos, pasaulio sielos, anima vietos. Į šią vietą yra keliaujama, iš tos vietos yra žiūrima į šį pasaulį.
Įžvalgos pleištas, skylančios šviesos pleištas. Žaibo valdų mėlis, aukštybių ir gelmių mėlis, kurį suplėšo baltos, griausmingos linijos. Tada ir patikime, kad viską valdo linijinis žaibas, viską valdo įžvalgos blyksnis, baltas blyksnis begalybės mėlyje. Kaip tik tas baltas blyksnis ir nuveda ornamentuotės maršrutais į skirtingas, atitrūkusias viena nuo kitos plotmes. Baltas blyksnis įrėmina rausvą kodo sąvadą. Blyksnis apveda savo galioje besisukantį saulės kryžių. Nuveda žemyn, pakylėja aukštyn, nusviedžia į šalį, į kitas ornamentuotes. Pro visą skaidantį, sklandantį blyksnį į mus ima žvelgti boluojančių veido bruožų visuma. Blyksnio ir ryškėjančio veido fone – tas permainingas baltai melsvas liejinys. Kodai ir matricos, ženklai ir simboliai staiga susivienija. Pats įžvalgos pleištas, įžvelgti plyšiai, įžvalgų aštri linija staiga tampa šviesa.
Mus pasitinka rožės ritmas, įmantrus žiedo katos ritmas. Rožės ritmas – tai jos išsiplečiančio rausvo viesulo, jos išjudinto raudonio spalvos vėjo, plazdesio, jos spalvos plazmos, žiedlapių šokio ritmas. Toks ritmas, karšto raudonio ritmas, deginantis ir aitrinantis ritmas įveda patį žiedo siautulį. Į rožės žiedo, įsikibusio į akytą tinklą siautulį, į tai įsiveja ugnies ir aistros, gelmės įvijos ritmas. Nuo šiol rožė nebe tik rožė. Žiedlapiai nebe vien tik žiedlapiai. Įtraukianti, patrauklumą, ir pagaulumą įveikianti, į kitokį traukos lauką įvedanti galia. Galia, vedanti į tolimą ir tolinamą pradžią. Vedanti į epicentrą galia.
Viesulo ertmė, spindinti ir talpi vyksmo, kūrimo ertmė. Tai ne tik spalvų saugykla. Jos epicentre ta geltona šviesa, atsidengianti, prasiverianti, pro kitų spalvų tamsą prasiirianti šviesa. Ji šviečia ta dvejopa, išcentruota ir įcentruota šviesa. Švytinti ir lėtai deganti šviesa, saulėta šviesa, kuri rado savo pradžią. Kuri apšviečia ir savo landą pro kitų spalvų gniužulą. Viesulo apdangalas, save atidengiantis, save išvyniojantis, save išlukštenantis apdangalas.
Įsiplieskianti, įsibėgėjanti, vis didesne linija virstanti potėpių galia. Jungties ir telkties galia, kur žemė jungiasi su ugnimi ir šviesa. Kur jungties procesai, vyksmo procesai persmelkti naujų tonų. Mes čia regime permainos perdangą, abstrakcijos perdangą. Spalvos šleifas, spalvos telktis duoda vieną kryptį, o kita kryptimi pajuda kitos spalvos atsakas. Procesų perdanga, ritmų tėkmė kol viskas kontrastingai nušvinta. Kol atsiranda dermė, siūbuojanti, linguojanti šokanti ir spalva kvėpuojanti dermė. Perdangos jungtis, judanti ir kylanti nuo daiktų ir reiškinių, nuo įvykių ir nuotykių. Šokanti ir vibruojanti, kelią žyminti, galią piešianti perdanga. Abstrakcijos perdanga, spalvos kryptimi judanti galia.
Regimi kaitos, spalvų žaismingos kovos motyvai – visi jie yra kūrybos motyvai, aštrių įspūdžių valios ir atgyjančios galios motyvai. Prieštaros motyvai, polemiškojo spalvų balso motyvai. Visa tai nurimsta mandaloje. Kur išvystamas ir spalvos įsuktas švytėjimas. Širdies gijos, kai somatinė linija, fiziologinė linija savo tinklą išaudžia semantinėje linijoje. Kai kraujo spalva yra esminės tėkmės, esminės trukmės maršrutai.
Zitos Vilutytės holistinė tapyba yra judėjimas nuo jutiminės psiche link mentalinės anima. Tokia tapyba – tai tarsi transcendentinės vaizduotės pratybos, kai vienas susidaręs, įsibėgėjęs vaizdinys staiga virsta visai kitu vaizdiniu. Pasaulio būtis tokios tapybos motyvuose yra kintantis vizualinis kodas ir tapybinis šifras. O tai yra tapybinis, kreatyvinis gaivalas, tirštų, viena kitą apsupusių spalvų gaivalas. Yra tokio gaivalo paieška grindžiama vizualiniu skambesiu. Gyvybės gaivalo ir gyvybinio ritmo paieška, šokančio ir skambančio ritmo paieška. Tokia tapyba nuolat ieško savojo kintamo ritmo. Tapyba tampa tarsi tapyba, atliekanti nepabaigiamą spalvinį veiksmą. Viena veiksmo linija nuteka ir vėl grįžta atgal. Nutekančios linijos pulsuoja, migruoja šiais visada ryškių spalvų vingiais. Tapyba tarsi pati pasišviečia kelią ir randa naujas jungtis. Jungtis tarp juoda ir raudona, tarp žemės ir kraujo, tarp somatinės ir mentalinės tėkmės. Tarp balta ir raudona, oro ir ugnies jungties. Nors įvykiai neretai yra nuspėjami, o veiksmai prognozuojami, nors rezultatai apskaičiuojami, pati tapsmo, jungties įvairovė, kūrybinės jungties įvairovė tebėra mįslė. Iššokanti, savo šokį šokanti spalvų santarvės esmė.
